Benas Navanglauskas – eklektiškasis meninių jungčių lituotojas

Debiutai

Benas Navanglauskas – jaunasis menininkas, kuris veikia ne parodose ir almanachuose, o gatvėje, internete ir, kaip sakoma, „netikėtose erdvėse“. Išsiaiškinkime, kas jam svarbu.

– Benai, tai kas tu esi iš tikrųjų, koks tavo „apibrėžimas“? Fotografas, fotomenininkas? Eklektiškasis eksperimentatorius? Ne vien fotografija užsiimi.
– Kad būtų lengva atsakyt! Stringu jau ties pirmu klausimu – nenoriu savęs niekuo apribot. Kartais būnu ir šokėjas, kai muzika tokia gera, kad sukelia transo būseną. O šiaip tai fotografas visur ir visada. Fiksuotojas. Kūrėjas. Asociatyvininkas pats sau. Naujų jungčių lituotojas.

Beno Navanglausko nuotrauka

– Iš kur tavo polinkis į menus, kaip nusprendei rimčiau tam atsidėti? Toks genas ir pašaukimas, hobiai, virtę naktų apsėdimais, ar kryptingas darbas siekiant menininko statuso ir ilgos albumų lentynos?

– Polinkis atsirado iš to, kad man nuo pat pradžių „sekėsi“ fotografuoti, netgi patys pirmieji mano darbai man vis dar patinka! Kartais net labiau negu nauji. Kai pastebėjau, kad mane veža tai, ką darau, nusprendžiau ta linkme ir judėti. Buvo liūdnų lūžių, noro nustot, bet taip nebus.

– Įžangoje parašysiu, kad ne albumai tavo tikslas. Bet visgi darysi nuoseklias parodas, gal jau surengei kokią arba dalyvavai? Ar tavo kūriniai tik neformaliai auditorijai, gatvei, budriai interneto akiai?

– Parodoms reikia lėšų. Didelių lėšų. Tai didžiausias trikdys visam kam. Iš manęs prastas verslininkas. Bet to mokausi, nuosekliai, po truputį, neskubėdamas. „Nepriteklius“ juk pats geriausias kūrybingo mąstymo naikintojas. O šiaip tai turėjau parodų – pirmosios labai nedidelės, gimtinėje. Tada dar pats nelabai žinojau, ką ir kaip darau. O 2012-ųjų rugpjūtį padariau pirmą rimtą parodą-instaliaciją „Fluxus“ ministerijoje, Kaune. Ačiū „Vibe Fabrik“! O 2013-aisiais su Mariumi Skrupskiu Kupiškyje sukonstravome labai smagią instaliaciją apie grafičių kultūrą – saviraiškos būdą. O ateitis dar tik ateis!

Beno Navanglausko nuotrauka

– Kas yra „Things to do“?

– Pats eklektiškiausias projektas, kurį nešioja Marijos pseudožemė – internetas. Nejuokauju tik dėl eklektiškumo. Vienas pažįstamas labai nustebo sužinojęs, kad visi visi darbai tame puslapyje yra mano. Nuo gatvės, purvo, narkotikų iki mados, natiurmortų, portretų ir vaikų. Šiuo metu galvoju, ką toliau daryti su tuo projektu. Ar mesti ir pradėti gryninti save į dvi ar tris atskiras šakas / projektus, ar būti tiesiog savimi, nežiūrėti verslininko akimis ir savęs niekam tyčia nepozicionuoti.

– Su tavimi susipažinau ne kaip su menininku, o kaip su antiatomininku ir šiaip antisisteminio mąstymo žmogumi. Kiek tau svarbios ekologinės, visuomeninės temos? Ar reiškia tau ką nors Edwardo Snowdeno ar Chelsea Manning dramos, „Pussy Riot“ likimas?

– Pamaniau, kad „antisemitininko“, cha. Man tai labai svarbu, visada pastebiu ir tavo postus – džiaugiuosi, jog yra tokio mąstymo žmonių, nors kartais net ir susirūpinu dėl tavęs. Rimtai, nes kiekgi galima visomis problemomis apsikraut!
Man pačiam tos temos yra svarbios, nes jos liečia pačią demokratiją, žodžio laisvę, nuplėšia kaukes nuo valstybių susikurtų įvaizdžių. Aš šiek tiek uždaras žmogus, dažnai lieku pasyvus stebėtojas, nesijaučiu turįs pakankamai galios ką nors keisti, nors taip norisi „kaltiesiems“ trenkt antausį! Bet tada suvokiu, kad nematau vadinamojo „didelio paveikslo“, nežinau visų politikos užkulisių. Pastaruoju metu pradėjau STENGTIS atsiriboti nuo informacijos, nuo kuo daugiau informacijos, nes nebegebu jos filtruoti – mūsų karta dar nemoka elgtis su internetu.

Beno Navanglausko nuotrauka

– Kas, tavo galva, teisus grafičių ant „Lietuvos“ kino teatro istorijoje, kai „neteisėti“ piešiniai buvo pakeisti oficialaus festivalio kūriniu, o paskui šis apibraižytas real graffiti ir kitais šūkiais? Kaip vertini šią situaciją ir kilusį įvairių žmonių pasipiktinimą?
– Geras klausimas! Net susijuokiau truputį. Šiaip visa grafičių kultūra yra labai paini! Patys grafitininkai pyksta ant „legalių grafičių“ ir juos užpaišo. O kai paklausi jų, ar jiems nepatinka gatvės menas, sako, kad tai du visiškai skirtingi dalykai. Sudėtinga. Šiaip už minėtą epizodą norisi Sputui pasakyt: „Asile tu…“ Bet kartu išlaikyti ir pagarbą dėl užsispyrimo ir tvirtos pozicijos laikymosi. Aš pats visada ir visur matau atsakymų ir prasmių daugialypiškumą ir prasmės ieškojimo bergždumą, tad manau, kad geriausia patogiai atsilošt ir stebėt viską iš pirmos eilės. Arba dalyvaut. Geriau dalyvaut.

– Apie ką tavo naujas ciklas? Kas ten per lavonai, apraizgyti užuolaidomis iš palėpės? Prisegsi juos prie interviu?

– Jop, prisegsiu. Ne lavonai ten! Labai malonus naujas projektukas kartu su Aira Kairyte! (Gerų atostogų Tau Olandijoj!) Aira pasiūlė sukurti seriją apie „kitokius“ žmones. Labai nesinori vartot šito žodžio, jie ne kitokie, mūsų mąstymas toks traumuotas, kad juos vadiname „kitokiais“. Ai, nesvarbu, norėjom padaryti seriją apie storus, traumuotus, plonus kaip šakaliukai, įdomios išvaizdos žmones ir sujungti juos viena bendra stilistika. Pasiūliau tokią fotografinę kalbą, kokią matai galutiniame variante – taip pat „kitokią“, paveiktą aplinkos, subraižytą, aplaižytą, aptrupėjusią, tačiau tikrą, vienetinę, analoginę. Šių fotografijų negatyvai yra vienetiniai, fotografuojant kiekvieną žmogų buvo padaryta po porą kadrų, viską išgyvenant ir apmąstant. Unikalūs atvaizdai unikaliems žmonėms.

– Kuriais savo kūriniais labiausiai džiaugiesi, kodėl? Ar tai susiję su tais, kurie sulaukia daugiausiai dėmesio?

– Iš dalies taip, susiję, nors, iš kitos pusės, man tai ganėtinai nesvarbu. Man pačiam mano darbai neša tam tikrus krūvius, specifines emocijas, išgyvenimus, atsiminimus, kurių niekas kitas nepajaus, nepamatys, kiek darbo ten įdėta, kaip juokingai ir savadarbiškai atrodė fotosesijų užkulisiai! Manau, daug detalių žiūrovas darbuose nepastebi. Dažnai todėl, kad jos bene nepastebimos (kartais tiesiog dėl fotografijų dydžio), kartais todėl, kad užslėptos. Labai vertinu tuos darbus, kurių kūrimo procesas – kaip pasirodymas.

– Kas tavo autoritetai, kas tave įkvepia, kokiais meno ir ne meno reiškiniais pastaruoju metu labiausiai domėjaisi, gyvenai?

– Vis stebiu informacinį karą tarp Rusijos ir Vakarų / Lietuvos informacinių šaltinių. Vien tik antraštės, skirtos tam pačiam įvykiui, byloja apie visiškai kitokį temos nušvietimą. Informacija – stipriausias ginklas, todėl ir norisi nuo jos atsiribot – atitraukt smilkinius nuo vamzdžių. O su menu tai sudėtinga – viskas irgi labai įvairu. Albumai, žmonės, knygos, muzika… Viskas duoda savo kūrybai.

– Šiuolaikinės medijos, ypač internetas, menininkui ir menui suteikia daugiau galimybių ar daugiau komplikacijų?

– Vėl iš kurios pusės pažiūrėsi. Sklaida ir galimybės pasiimti bet kokią informaciją – pliusas. Negebėjimas atsiriboti nuo nereikalingos informacijos ir perdėtas greitis – minusas. Tiesą sakant, norisi vemt nuo to, kaip visi visur skuba, kaip visiems visko norisi ir reikia VAKAR, kad tenka sėdėt prie fotošopo ir tvarkyt klientams nuotraukas. Fek! Kompiuteris tapo svarbesniu darbo įrankiu fotografui negu jo kamera. Taip neturi būti. Apibendrinant, būtų rojaus sodai turėti savo retušuotoją, dirbantį su fotografijomis, ar tiesiog turėti visas galimybes dirbti tik su analogine fotografija.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt