„Vargdienių“ literatūra, poezija ir religija, metų knygos

LAIMANTAS JONUŠYS

Žinomas latvių literatas Paulas Bankovskis žurnale „Rīgas laiks“ (lapkritis) polemizavo nacionalinės klasikinės literatūros dėstymo mokyklose tema. Apie tai, žinoma, ginčytasi ir Lietuvoje, o ir kaipgi panaši yra padėtis – viskas tinka ir mums.

Visų pirma tai, kad toje literatūroje vaizduojamas kaimo gyvenimas yra visai svetimas ir galbūt sunkiai suvokiamas dabartiniam skaitytojui, ypač jaunam, autorius mano, kad gal ir patiems mokytojams tai tolima ir nesuprantama:

Kaimo gyvenimo vaizdavimas ir tariamai savaime suprantami darbinės kasdienybės aprašymai XXI a. antro dešimtmečio mieste arba miesto apylinkėse gyvenantiems paaugliams yra tokie pat svetimi ir nesuprantami, kaip Stanisławo Lemo romano „Soliaris“ kosmoso keliautojams galėjo atrodyti Soliario planetoje atrastas „gyvasis vandenynas“.

Bet Bankovskis pabrėžė dar vieną aspektą – ištisinį vargų vaizdavimą toje literatūroje (kaip čia neprisiminsi Cvirkos „Žemės maitintojos“, Biliūno apsakymų ir t. t.). Pats straipsnis pradedamas taip:

Sovietinės okupacijos laikais mokykloms siūlyta privalomoji literatūra, akcentuojanti „vargdienius“, iki šiol sėdi tėvų ir mokytojų galvose. Jeigu suprantame įvairių laikotarpių Europos literatūros tradicijas, darosi aišku, kad nuo sovietmečio mokykloms siūloma privalomoji literatūra, […] iki visų rūšių purvabridžių, prispaustųjų, droviųjų ir patologiškų nevykėlių, tėra literatūros žanras, akcentuotai orientuotas į vieną tikrovės aspektą.

Straipsnio autorius cituoja istoriką Kasparą Kļaviņį:

Slogučio tradicija latvių literatūroje tokia pat sena, kaip ir pati ši literatūra. Apšvietos paaštrintas socialinis protestas, hernhutiečių pasaulio neigimas, kritinis realizmas, mirties ir pražūties šlovinimas, melancholiškas sentimentalizmas, dekadentų nihilizmas – liūdesio pasakojimai vienas po kito. Atrodo, kad latvių autoriai net lenktyniavo vaizduodami niūrias gyvenimo puses.

Na, lietuvių literatūra iki dekadentų nihilizmo nebuvo priaugusi, bet šiaip tendencija ta pati. Antra vertus, ir pasaulio literatūroje neretai vaizduojamos niūrios gyvenimo pusės. O tas kaimo gyvenimo vaizdavimas gal gali tapti patrauklus kaip tik savo egzotiškumu?

Ar amerikiečiai skaito poeziją, nežinau, bet rašo tai tikrai. Čikagoje leidžiamas mėnesinis žurnalas „Poetry“, pasak naujojo redaktoriaus Dono Share’o, per metus gauna apie 120 tūkst. eilėraščių. O lėšų stygiumi žurnalas nesiskundžia todėl, kad 2003 m. pagal testamentą gavo daugiau kaip 100 mln. dolerių palikimą. (Tokius duomenis pateikė „Times Literary Supplement“ [TLS] – Vikipedijoje truputį kitaip.) Kaip tik 2003 m. „Poetry“ redaktoriumi tapo ir dešimt metų išbuvo Christianas Wimanas. TLS (XI.8) paskelbta recenzija apie Wimano knygą „My Bright Abyss. Meditation of a Modern Believer“ – „tikinčiojo apmąstymai“, mat jis yra praktikuojantis krikščionis, ir tai atsispindi jo poezijoje. Ši knyga ne poezijos – tai, kaip teigiama recenzijoje, apmąstymai „apie nerimą, sąmonę, tylą ir poeziją“. Čia taip pat rašoma: „Dvasinis arba numinozinis lygmuo nėra išnykęs – šiuolaikinėje poezijoje pilna maldų, šmėklų, giesmių ir užkeikimų. Tačiau, kaip ir kitos šiuolaikinio meno formos, poezija skolinasi iš religijos, bet nemoka palūkanų.“

JAV, kaip žinome, yra gana religinga šalis krikščionybės tradicijų erdvėje, kita tokia yra Lenkija, pasižymėjusi dar ir tuo, kad pastaraisiais dešimtmečiais net du jos poetai įvertinti Nobelio premija. „[…] Nepaprasta poetų grupė pakeitė ne tik pokario lenkų literatūrą, bet ir šių laikų poeziją apskritai“, – teigia amerikiečių slavistė Clare Cavanagh, tame pačiame TLS numeryje recenzuodama naują angliškai pasirodžiusią Tadeuszo Różewicziaus knygą. Tą „grupę“, pasak jos, sudarė keturi poetai – be Różewicziaus, dar Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska ir Zbigniewas Herbertas.

Różewicziaus knyga „Mother Departs“ lenkiškai išleista 1999 m. („Matka odchodzi“). Viena iš jos temų – 1958 m. mirusi poeto motina Stefania (žydė, atsivertusi į katalikybę). Knyga yra mišri – čia ir įvairių laikotarpių eilėraščiai, prozos tekstai, dienoraščio fragmentai ir net autoriaus vyresnio brolio Januszo (vokiečių nužudyto 1944 m.) „impresionistinis“ laiškas, liudijantis „įspūdingą poetinį talentą“.

Metų pabaigoje žiniasklaidoje sudarinėjami visokie geriausių knygų sąrašai, teikiamos rekomendacijos. TLS (XI.29) net 73 autoritetai laisva forma trumpai pakalbėjo apie geriausias savo skaitytas knygas. Daugumą sudaro ne grožinės literatūros vertinimai, kartais prisimenama ir anksčiau išleistos, bet šiemet perskaitytos knygos. Pvz., buvęs TLS vyriausiasis redaktorius Ferdinandas Mountas, pasidžiaugęs nauja šių metų Nobelio premijos laureatės Alice Munro knyga, priduria: „Be to, šiemet aš vėluodamas atradau Marilynne Robinson, kurios romanų vienintelis trūkumas tas, kad jų yra tik trys.“

Garsus amerikiečių poetas Johnas Ashbery reiškia susižavėjimą Javiero Maríaso romanu „The Infatuations“ (isp. originalas – „Los enamoramientos“). „Kaip įprasta [Maríaso kūryboje], velniškai sudėtingas siužetėlis neša bangą po bangos geliamai gražios prozos, kurios ekstaziško nerimo nuotaika veikia it narkotikas.“ Čia galima pridurti, kad Javiero Maríaso, šiuo metu turbūt garsiausio ispanų rašytojo, romanai ne tik gerai vertinami literatūros gurmanų, bet ir neblogai perkami įvairiose pasaulio šalyse, nors su ilgais sakiniais ir lėta siužeto plėtote jie nėra lengvas skaitinys.

Britų poetas ir įvairių žanrų prozos knygų autorius Iainas Sinclairis teigia, kad tik kelios knygos įsimena visam gyvenimui, ir pamini tris: Canetti „Apakimas“, Döblino „Berlynas. Aleksandro aikštė“, Céline’o „Kelionė į nakties pakraštį“. Toliau pripažįsta, kad jam šiemet didelį įspūdį padariusi knyga nepriskirtina „šiai rinktinei draugijai“, bet teigia, kad yra „nepanaši į nieką, ką esi skaitęs iki šiol. Ji skaito tave, meta tau iššūkį, palieka netekusį žado.“ Taip jis kalba apie fantastinį siurrealistinį B. Catlingo romaną „Vorrh“, šiaip jau nesulaukusį didesnio recenzentų dėmesio.

Knygą apie žydų humorą „No Joke. Making of Jewish Humor“, parašytą Harvardo universiteto jidiš literatūros profesorės Ruth H. Wisse, žurnale „Literary Review“ recenzuoja Jonathanas Mirsky, šiame leidinyje paprastai komentuojantis komunistinės Kinijos istoriją ir dabartį. Straipsnio autorius sakosi seniai besidomintis žydiškais anekdotais ir žinąs jų daug, o ir į knygos sumanymą pažvelgia šiek tiek anekdotiškai:

[Knygos autorė] teigia, kad „nors juokas yra universalus dalykas, bet mums praverstų pažvelgti į kai kurias rinkos sąlygas, reguliuojančias jo generavimą ir vartojimą“. Kodėl mums praverstų? Jeigu Portland Road [Londono gatvėje] papasakosiu žydišką anekdotą ir, vieno žmogaus auditorijai nusijuokus, pradėsiu aiškinti „rinkos sąlygas, reguliuojančias jo generavimą ir vartojimą“, mano kaimynas kitą kartą, pamatęs mane ateinantį, maus atgal į savo namą.

Baigiamas straipsnis taip: „Autorė kelia mintį, kad žydų šaipymasis iš savęs galėtų paskatinti musulmonus „imti juokauti apie Mahometą“. Ar tai Harvardo jidiš anekdotas?“