Sibiro miškuose

SYLVAIN TESSON

Sylvainas Tessonas – 1972 m. Paryžiuje gimęs prancūzų rašytojas ir keliautojas, šešių kelionių knygų autorius. 2010 m. šešis mėnesius (nuo sausio iki liepos) mažytėje trobelėje prie Baikalo ežero Sylvainas gyveno atsiskyrėlio gyvenimą ir rašė dienoraštį, vėliau jis išleistas pavadinimu Dans les forêts de Sibérie („Sibiro miškuose“). Priešingai nei ankstesnėse kelionėse, šiuo atveju nuolatinis judėjimas į priekį pakeičiamas sėslia, atsiskyrėliška būtimi. Rašytojas daugiausia laiko skaito, žvejoja, kapoja malkas, čiuožinėja ant užšalusio ežero, vaikšto po kalnus, užsiima savirefleksija, kontempliuoja. Ši knyga – tai tarsi naujesnė Thoreau „Voldeno“ versija, savotiškas eksperimentas su gyvenimu atšiauriomis sąlygomis ir vienatve.

Vasario 18-oji

Norėjau išspręsti seną ginčą su laiku. Žygiavimas tapo jį lėtinančia materija. Kelionių magija ištęsdavo sekundes – tos, kurias praleisdavau kelyje, prabėgdavo lėčiau nei kitos. Mane užvaldydavo naujų horizontų troškimas. Dievinau oro uostus, kur visa aplinka kviečia išvykti. Svajojau savo žygius baigti oro uosto terminale^*. Mano kelionės prasidėdavo kaip bandymas pasprukti, o pasibaigdavo kaip valandų gaudynės.

Prieš dvejus metus turėjau galimybę tris dienas pagyventi trobelėje ant Baikalo ežero kranto. Mane priėmė draustinio darbuotojas Antonas, gyvenantis mažytėje trobelėje rytinėje Baikalo pakrantėje. Jo nešiojamų toliaregio akinių stiklai taip padidindavo akis, kad jis primindavo džiugią varlę. Vakarais žaisdavome šachmatais, dienomis padėdavau traukti tinklus. Beveik nesikalbėdavome, daug skaitydavome: aš – Huysmansą, jis – Hemingwayų (jo vadinamą Rehmingvė). Jis litrais plempdavo arbatą, aš vaikščiodavau po miškus. Saulės spinduliai nutvieksdavo kambarį, žąsys traukdavo tolyn nuo artėjančio rudens. Galvodavau apie saviškius. Klausydavomės radijo – pranešėja skelbdavo oro temperatūrą Sočyje, o Antonas sakydavo: „Prie Juodosios jūros turėtų būti gera.“ Kartkartėmis į krosnį įmesdavo pliauską, diena lėtai slinkdavo toliau, galop ištraukdavo šachmatus. Mažais gurkšniais gerdavome Krasnojarsko degtinę ir stumdydavome figūrėles. Visada žaisdavau baltaisiais ir dažnai pralaimėdavau. Šios nesibaigiančios dienos greitai prabėgo. Atsisveikindamas su draugu galvojau, kad štai tokio gyvenimo man ir reikia.

Nejudrumas dovanojo tai, ko nebesuteikdavo kelionė, – ramybę.

Taigi sau prisiekiau vienas kelis mėnesius pagyventi trobelėje. Šaltis, tyla ir vienatvė rytoj bus vertingesni nei auksas. Žemėje, kurioje vis daugėja žmonių, šyla klimatas ir kuri darosi vis triukšmingesnė, miško trobelė tampa tikru Eldoradu. Už tūkstančio penkių šimtų kilometrų nuo čia dūzgia Kinija. Netrukus pusantro milijardo žmogiškų būtybių pritrūks vandens, medžio, erdvės. Gyventi girioje, ant didžiausio natūralaus gėlo vandens telkinio pasaulyje kranto yra prabanga. Vieną dieną Saudo Arabijos naftos prekybininkai, naujieji Indijos turčiai ir Rusijos verslininkai, nuobodžiaujantys marmuriniuose savo pilių vestibiuliuose, tai supras. Ir tada jau bus pats laikas kraustytis į šiaurę, užkariauti tundrą. Laimė įsikurs į šiaurę nuo 60-osios paralelės.

Laimingai gyventi miške geriau nei nykti mieste. Šeštame veikalo „Žmogus ir Žemė“ tome, kurį parašė senamadiškas anarchistas, geografas Élisée Reclus, atskleidžiama nuostabi idėja – žmonija ateityje gyvens „visiškoje santarvėje tarp civilizacijos ir gamtos“. Nebereiks rinktis iš techninės pažangos alkio ir nepaliestos gamtos troškulio. Gyvenimas miške yra ideali galimybė suderinti archajiškumą su futurizmu. Giriose amžina egzistencija, esanti daug arčiau humuso. Čia iš naujo atrandama mėnulio šviesos skaidrumo tiesa, atsiduodama miškų doktrinai neatsisakant modernybės patogumų. Mano trobelėje vyksta progreso ir antikos vestuvės. Prieš išvykdamas didžiojoje civilizacijos parduotuvėje nudžioviau keletą laimei pasiekti būtinų produktų: knygų, cigarų, degtinės – jie mane džiugins atšiauraus miško glūdumoj. Taip atsidaviau Reclus idėjai, kad net savo trobelėje įsirengiau saulės kolektorius. Jie maitina mažytį kompiuterį. Silicis, esantis kolektorių lustuose, maitinasi fotonais. Klausausi Schuberto stebėdamas sniegą, priskaldęs malkų skaitau Marką Aurelijų, rūkau havajietišką cigarą atšvęsdamas vakarinę žūklę. Reclus būtų patenkintas.

Knygoje „Ką aš čia veikiu?“ Bruce’as Chatwinas cituoja Jüngerį, kuris cituoja Stendhalį: „Civilizacijos menas yra suderinti pačius subtiliausius malonumus su nuolatine pavojaus grėsme.“ Tai Reclus idėjų aidas. Svarbiausia išlaviruoti savo gyvenimą. Eiti tarsi kalvagūbriu tarp dviejų skirtingų pasaulių. Balansuoti tarp malonumo ir pavojaus, Rusijos žiemos šalčio ir krosnelės karščio. Nesustoti vienoje vietoje, nuolat judėti nuo vieno prie kito potyrių kraštutinumo.

Gyvenimas miške suteikia progą grąžinti skolas. Mes kvėpuojame, valgome vaisius, skiname gėles, maudomės upėje ir vieną dieną imame ir numirštame nesumokėję savo skolos Žemei. Egzistencija – tai išėjimas iš restorano neapmokant savo sąskaitos. Geriausia būtų eiti per gyvenimą lyg kokiam skandinavų troliui, kuris bėga per laukus nepalikdamas pėdų. Reikėtų paklausyti Badeno-Powellio patarimo: „Kai paliekame stovyklavietę, reikia pasistengti palikti du dalykus. Pirma: nieko. Antra: savo dėkingumą.“ Svarbiausia? Per daug neapkrauti planetos. Užsidaręs savo rąstų dėžutėje atsiskyrėlis neteršia Žemės. Nuo trobelės slenksčio atsiskyrėlis stebi nesibaigiančios sezonų kaitos žigą. Neturėdamas prietaisų, jis rūpinasi savo kūnu. Atkirstas nuo bet kokios komunikacijos, atsiskyrėlis iššifruoja medžių kalbą. Išvaduotas iš televizijos, jis supranta, kad langas skaidresnis už ekraną. Jo trobelė puošia pakrantę ir suteikia sąlygas išgyventi. Vieną dieną prabilsime apie ekonomikos smukimą kaip apie teigiamą dalyką ir apie meilę gamtai. Mūsų troškimas mums padės sutapatinti idėjas su veiksmais. Jau pats laikas palikti miestą ir už miško širmos pasislėpti nuo diskursų.

Trobelė – tai paprastumo karalystė. Po eglių šakomis gyvenimas redukuojamas į gyvybiškai svarbius veiksmus. Iš kasdienių darbų išpeštas laikas yra leidžiamas poilsiui, kontempliacijai, mažyčiams džiaugsmams. Užsiėmimų pasirinkimas yra itin mažas. Skaitymas, apsirūpinimas vandeniu, malkų skaldymas, rašymas, arbatos pilstymas tampa kasdienės liturgijos dalimi. Mieste kiekvienas veiksmas atima tūkstantį kitų galimybių. Miškas surenka tai, ką miestas išbarsto.

Balandžio 1-oji

Devintą valandą ryto, man skaitant Michelio Déono žodžius: „Žinote, nepaisant visų mano pastangų, vienatvė yra sunkiausiai išsaugoma vertybė“, su trenksmu atsidaro durys ir į trobelę be jokio perspėjimo, su energija, taip būdinga rusams, įgriūva keturi žvejai. Kas nors norintis mane sumušti būtų įsiveržęs taip pat energingai.

Linksmai ir triukšmingai sveikinasi. Neišgirdau jų atvažiuojant. Vyksta į Severobaikalską parduoti į pietus nuo rezervato sugautos žuvies. Iš išgąsčio ant „Violetinio taksi“ išpyliau arbatos puodelį. Atvykėlių kompaniją sudaro: Saša – mano senas pažįstamas nukapotais pirštais, Igoris, su kuriuo prieš penkerius metus susipažinau ant ledo (taip pat „patrumpintais“ pirštais), Volodia T. ir iki šiol dar nematytas, iš Buriatijos kilęs Andrejus. Elgiuosi kaip pridera: papjaustau jų atneštos dešros, atkemšu butelį ir išdėlioju taures. Išgertuvės prasideda.

Kiekvieno prašau papasakoti apie tarnybos armijoje laikus. Volodia tarnavo tankistu Mongolijoje (išgeriam už tankistus), Sania – radistu Arkties vandenyno pakrantėse (išgeriam už Arkties vandenyno pakrantes), Igoris – jūreiviu Kryme (išgeriam už laivyną), o Andrejus – artileristu Čerkesijoje (išgeriam už Rusijos vykdomas taikos misijas Kaukaze). Rusų šauktinių tarnybos armijoje vietovės – tai lyg Cendrars’o eilėraščiai. Paspaudžiu kameros, padėtos ant spintelės, įrašymo mygtuką. Pokalbis, palaikomas 40º „Kedrovajos“, įsibėgėja.

Balandžio 1-osios pokalbio transkripcija

Sania: Aš sau ir sakau – velniava!

Aš: Matysim rytoj.

Sania: Broliai girtuokliai, alkoholikai! (Igoriui, paduodamas taurelę) Ką – tu negeri? Šaunuolis!

Andrejus: Tegu viskas einasi gerai! Kai sakau „viskas“, tai reiškia viskas: meilė, šeima ir viskas.

Aš: Iš kur jūs grįžtate?

Sania: Iš Šartlajaus iškyšulio. Ten gyvena toks vargšas, mirštantis iš bado vaikis. Praleido visą žiemą vaduodamasis mirtimi.

Igoris: Be mergos, be žmogaus! Vienas.

Sania: Tai jo viršininko kaltė. Paliko vieną per visą žiemą be jokių maisto atsargų.

Aš: O kas jo viršininkas?

Sania: Tai tas šunsnukis… vienas toks… niekšelis… medžiotojas.

Igoris: Vieną kartą vaikio klausiu: „Neturi šovinių?“, jis: „Ne, vilkai prisiartina per kelis metrus, todėl juos užmušu akmenimis.“

Sania: Kai pravažiavome netoli Šartlajaus, ant kelio matėme vilkų pėdsakus.

Andrejus: Didelius tokius, plačius ir visiškai šviežius, kad juos kur galas.

Sania: Tas vaikis išėjęs ketvirtą valandą ryto matė, kaip vos už dešimties metrų blizga vilkų akys. Aš jo ir klausiu: „Ir ką? Kodėl tu jų nenušovei?“, o jis: „Neturiu šovinių.“ Grįžome jo aplankyti sausį. Šuo buvo padvėsęs, pats vaikinas visiškai neturėjo ko valgyti. Šuo pririštas prie grandinės, nudvėsęs iš bado, o jaunikliai…

Andrejus: Jie priminė skeletus.

Aš: O tai ką jis valgo?

Sania: Nežinau.

Igoris: Nesuprantu, kodėl jo neaprūpina maistu. Kita vertus, kas jis per vyras, jei gyvendamas miške nesusiranda maisto?

Sania: Šūdas. Visą žiemą pro šalį važiuoja mašinos ir niekas nesustoja ir neatveža jam maisto.

Igoris: Pirmąkart gyvenime matau tokį atvejį. Vaikis šitaip gyvena visiškai vienas. Ir visiems nusispjaut. Net visiškas idiotas neliktų toj velnio skylėj.

Sania: O jis, nepaisant nieko, netgi atrodo laimingas.

Aš: Jis vergas.

Sania: Gryna tiesa! Neišdrįsau ištarti šio žodžio, bet jis tikrai vergas.

Volodia: Negras, kaip mes sakom Rusijoje.

Andrejus: Netgi vergo taip niekas nekankina.

Igoris: Tai jau tikrai.

Sania: To vaikio viršininkas niekam tikęs. Tikras šunsnukis. Jo net viršininku negalima pavadinti.

Aš: Visgi jis neturėjo pasirinkimo. Juk negalėjo likti savo kaime ir be darbo, ir be pinigų…

Igoris: Bet būdamas čia irgi nieko neuždirba.

Sania: Bet gal jam taip geriau, nes jei būtų likęs kaime…

Igoris: Jau būtų miręs nuo alkoholizmo.

Sania: Taip! Būtų mirtinai nusigėręs.

Igoris: Tai aišku! Be abejo!

Sania: O čia jis bent jau gyvas…

Andrejus: Taigi. Gyvas.

Volodia: Beje, Sylvainai, rodos, Europa apimta krizės. O ypač Graikija: jai šakės. Ji parklupdyta. Su ja viskas baigta.

Aš: Baigta?

Igoris: Baigta.

Volodia: Nebegalėsi grįžti.

Sania: Dėl to kalta Graikija. Ji visiškam šūde.

Volodia: Taigi – šūde.

Igoris: Taip, tai visiška katastrofa!

Volodia: Jai galas, o be to, ten vyksta sukilimai.

Sania: Būtent – sukilimai, visur bėgiojantys ir klykiantys žmonės.

Igoris: Demokratiška sumaištis.

Sania: Tai dar visa laimė, kad 1812 metais mūsų kazokai išmokė prancūzus praustis ir valytis kaklus. Įsivaizduojate, iki tol jie niekada nesiprausdavo. 1812 metais kazokai jiems pastatė pirtis. Tai istorinis faktas. Štai kodėl prancūzai išrado kvepalus: kad paslėptų blogus kūno ir miestų kvapus. Visa Prancūzija dvokė! Mūsų kazokai ten nuvyko 1812 metais ir juos išmokė praustis voniose. Aš jus užtikrinu, kad tai gryna teisybė.

Igoris: Katastrofa! Košmaras! Vaikinai, man Sylvainas pasakė, kad „košmaras“, „katastrofa“, „kataklizmas“ – tai prancūziški žodžiai.

Sania: Nieko keista.

Volodia: Velniava.

Šioje vietoje įrašas baigiasi. Atvykėliai skiria dar keletą tostų patiems netikėčiausiems dalykams, nesutikdami jokio pasipriešinimo, sušunka, kad „jau reikia vilktis iš čia“, ir keiksnodami savo pirštines, kepures ir šalikus apsivelka striukes. Vienas iš jų, pavadinęs duris „peniu“, spiria į jas, ir kompanija, palikusi vos įpusėtą gerą dešrą, pajuda savais keliais, o aš lieku čia, išmestas ant kranto, sudaužytas į šipulius, ant prisisunkusios degtinės dienos slenksčio.

Kiekvieną kartą, kai pas mane apsilanko rusai žvejai, susidaro įspūdis, kad darže stovyklą buvo įsirengusi kavalerijos divizija. Fatališkumas, spontaniškumas, despotizmas – šie mongoliški bruožai buvo įskiepyti į slavų kraujotakos sistemą. Rusų medkirtys turi klajoklio širdį. Bjaurusis markizas de Custine’as turėjo svarių priežasčių sakyti, kad Rusijos pareiga yra „išversti Aziją Europai“. Ko gero, dėl to užtrunku visą valandą, kol atgaunu vidinę pusiausvyrą.

Balandžio 4-oji

Šiandien daug skaičiau, tris valandas čiuožinėjau Vienos balių šviesoje klausydamasis pastoralės, sužvejojau upėtakį, pririnkau pusantro litro jauko žuvims, per juodosios arbatos garus žvelgiau į ežerą, miegojau šildomas popietinės saulės spindulių, supjoviau trijų metrų ilgio medžio kamieną, priskaldžiau malkų dviem dienoms, valgiau skanią košę ir galvojau, kad rojus ne kas kita, o šių užsiėmimų seka.

Balandžio 5-oji

Naktį stiprūs vėjo gūsiai. Šiaurys lenkia medžius prie žemės iki pat vidurdienio. Termometro stulpelis sustingęs ties –23 ºC. Gražus pavasaris! Popiet, kiek atlėgus šalčiui, pradedu meistrauti stalą. Storos kedro šakos kojoms, basliai rėmui ir keturios po pastoge giliai miegojusios lentos stalviršiui. Dirbu tris valandas ir saulei leidžiantis jau turiu stalą. Pastatau jį ant sniego, paplūdimyje, ties miško properša, priešais susiraičiusį lyg kriauklė kedrą. Atsisėdu ant baslio ir atsiremiu į kamieną. Žmonės, draudžiantys užsikelti kojas ant stalo, net nenujaučia, kaip didžiuojasi stalius, matydamas savo rankų darbo kūrinį.

Vakaro šaltyje, užsikniaubęs ant savo naujojo laivo turėklų, rūkau „Partagas“. Aš ir stalas jau spėjome vienas kitą įsimylėti. Gyvenant šioje planetoje gera žinoti, kad gali į kažką atsiremti. Šitoks gyvenimas suteikia susitaikymą. Bet ne tokį, kai suvaldomi visi troškimai. Miško trobelė – tai ne medis, po kuriuo patiriamas budistinis nušvitimas. Atsiskyrėlio gyvenimas sumažina ambicijas iki žemiškų proporcijų. Apribodami veiklos įvairovę, stipriau išgyvename kiekvieną įvykį. Skaitymas, rašymas, žvejyba, kopimas į kalnus, čiuožinėjimas, klajojimas miškais… egzistencija susitraukia iki maždaug penkiolikos užsiėmimų. Negyvenamos salos gyventojas mėgaujasi visiška laisve, tačiau yra ribojamas pačios salos. Pasakojimo pradžioje Robinzonas stengiasi pabėgti iš salos susiręsdamas plaustą. Jis tiki, kad viskas yra įmanoma, kad laimė slypi už horizonto. Dar kartą išmestas ant kranto suvokia, kad ištrūkti nepajėgs ir kad suvaržymai yra laimės šaltinis. Sakoma, kad jis pasiduoda. Ar atsiskyrėlis pasiduoda? Ne labiau nei miestietis, kuris staiga sustojęs po bulvaro žibintais suvokia, kad jam neužteks net ir viso likusio gyvenimo iki galo išbandyti karnavalo gundymus.

Balandžio 17-oji

Atsiskyrėlis negrasina visuomenei. Geriausiu atveju ją kritikuoja. Valkata vagiliauja. Maištininkas, kai jam sumokama, reiškiasi televizijoje.

Anarchistas svajoja sunaikinti visuomenę, kurioje gyvena. Šiuolaikinis programišius sukelia skaitmeninių tvirtovių griūtį neišeidamas iš savo kambario. Pirmasis meistrauja savo bombas baruose, antrasis apginkluoja programas sėdėdamas prie kompiuterio. Tiek vienam, tiek kitam būtina visuomenė, kurios galėtų nekęsti. Ji jiems atstoja taikinį, o taikinio sunaikinimas tampa jų gyvenimo prasme.

Atsiskyrėlis laikosi atstumo, mandagaus atsižadėjimo. Jis primena svečią, nežymiu rankos mostu atsisakantį valgio. Jei išnyktų visuomenė, atsiskyrėlis vis tiek gyventų kaip gyvenęs. Tuo tarpu maištininkai taptų bedarbiais. Atsiskyrėlis nesipriešina, jis priima savitą gyvenimo būdą. Užuot stengęsis atskleisti melą, jis ieško tiesos. Atsiskyrėlis yra fiziškai negrėsmingas, todėl toleruojamas kaip užimantis tarpinę vietą tarp barbaro ir civilizuoto žmogaus. Ivenas, pamišęs iš meilės riteris, visiškai nuogas klaidžioja po miškus ir sutinka atsiskyrėlį, šis jį priglaudžia, gydo, sugrąžina sveiką protą ir palydi atgal į miestą. Atsiskyrėlis – tai kelrodis.

Ketvirtą valandą ryto užverčiu Chrétieno de Troyes knygą ir išeinu žvejoti antrojoje eketėje. Pirmoji išgręžta tiesiai priešais trobelę. Prieš akis nutįsta atšiaurus pakrantės peizažas. Šiuose miškuose yra džiugesio, tačiau nė gramo humoro jausmo. Gal todėl atsiskyrėlių veidai tokie susimąstę, o Thoreau raštai tokie rimti. Sužvejoju tris dvidešimties centimetrų ilgio upėtakius. Jų lemtis yra būti įdarytiems spanguolėmis, pagardintiems aliejumi ir iškeptiems krosnyje. Aromatinga žuvis. Itin gerai dera prie degtinės. Viskas gerai dera prie degtinės. Išskyrus merginos bučinius. Niekuo nerizikuoju.

___

* Žodžių žaismas – žodis le terminal (pranc.) reiškia ir „oro uosto terminalą“, ir „paskutinę stotelę“ – tiek viešojo transporto, tiek gyvenimo.

Vertė Mantas Jonaitis