Seirijiečiai po du
ŠARŪNAS LUKOŠIUS
Impresija iš Vytauto V. Stanionio parodos Vytauto „Nuotraukos dokumentams“
Jam aštuoniasdešimt ketveri. Jis žilstelėjęs, kresnas vyras. Neprisimena, kada ir kokiomis tiksliai aplinkybėmis iš Seirijų pateko į Kauną. Bet Kaune jam patinka. Kiekvienos dienos rutinos jis laikosi nuo tada, kai išėjo į užtarnautą poilsį. Sekmadienis. Pusė aštuonių ryto. Nuleidžia kojas ant kilimo ir atsistoja. Tuomet padaro mankštą. Paskui eina praustis, nusiprausęs šluostosi minkštu rankšluosčiu, tada maunasi smėlio spalvos kelnes, velkasi marškinius, užsimauna kojines. Įsispiria į šlepetes ir eina į virtuvę. Geria juodą kavą be cukraus ir valgo grikių košę. Tyliai šniokščia Lietuvos radijas. Jis klausosi radijo iki be dešimt devynios. Tada atsikelia, nueina į prieškambarį. Susiranda batų tepalo tūbelę. Nusiblizgina batus.
Vytauto V. Stanionio nuotrauka iš serijos „Seirijiečiai. Nuotraukos dokumentams. 1946/1987“
Nusispiria šlepetes, apsiauna švarius batus, užsivelka lietpaltį ir pasiima skėtį. Lauke apsiniaukę, pilki debesys, nelyja, bet šlapia. Jis pėdina į stotelę, kur už keturių minučių atvažiuos trisdešimt ketvirtas autobusas. Devynios valandos penkiolika minučių jis stotelėje. Įlipa. Nusiperka bilietėlį už keturiasdešimt centų. Atsisėda autobuso viduryje, prie lango. Vėsu. Autobusas važiuoja. Lauke vis dar apsiniaukę, žmonių nedaug. Jis išlipa Kauno pilies stotelėje. Lapkričio mėnuo, bet nešalta. Eina per automobilių aikštelę. Kerta gatvę. Šaligatvis nelygus, telkšo balos. Tarpuvartėje loja šuo. Eina toliau, pereina dar vieną gatvę. Grindinys, siena, medžiai, stogai permirkę. Vėjo nėra. Girdisi tik jo paties žingsniai ir automobilių keliamas triukšmas už tvoros. Jo laikrodis rodo dešimtą valandą ryto. Praeina dar keletą uždarytų parduotuvių, pasuka už kampo ir mato Rotušės aikštės kampą. Neskuba. Lėtai prieina Kauno fotografijos galeriją. Įžengia į vidų. Galerijoje eksponuojama dar nematyta paroda „Nuotraukos dokumentams“. Lėtai žingsniuoja, nesukeldamas nė garso. Apžiūri vieną nuotrauką, paskui kitą, paskui dar kitą. Apeina visą ekspoziciją. Galiausiai sustoja prie išėjimo. Viena ranka laiko durų rankeną. Perskaito parodos aprašymą. Paspaudžia durų rankeną. Išeina. Uždaro duris. Skėčio neišsiskleidžia, nes nelyja. Bet dangus vis dar toks pat, koks buvo einant į parodą. Triukšmo, sklindančio nuo gatvės, tiek pat kiek ir prieš tai. Viskas taip pat permirkę. Pusė vienuolikos, kai žvilgteli į laikrodį. Tuo pat metu iš tarpuvartės suloja šuo. Krypteli koja dėl nelygaus grindinio. Dar paeina keletą minučių, pereina gatvę. Stotelėje laukia autobuso. Keturiolika minučių laukia trisdešimt ketvirto autobuso. Autobusas pajuda greitai, jis griebiasi turėklo. Vairuotojas važiuoja greitai. Nepastebi apsemtų gatvėje išmuštų duobių. Krato. Išlipa stotelėje šalia namų. Dvyliktą valandą penkiasdešimt viena minutė atsirakina savo buto duris. Įeina. Batus pasideda į batų dėžę. Pasikabina lietpaltį. Vonioje plaunasi rankas po tekančiu vandeniu. Muilas kvepia neatpažįstamu kvapu. Įžengęs į virtuvę įsijungia radiją. Pasišildo grikius. Jų nedaug. Išsiverda kiaušinį. Pavalgo. Atsigeria vandens. Nueina į svetainę. Stovi prie knygų lentynos. Ten pat sudėti ir seni albumai su nuotraukomis. Pirštą veda tik knygų viršumi. Pilkų velvetinių nuotraukų kaupiklių nepastebi. Vieną išsitraukia mikliu judesiu. Krenta į fotelį. Iš virtuvės girdisi radijas. Skaito. Po kiek laiko įremia ranką į atlošą, atsistoja. Eina link lentynos. Užkliūva už minkšto kilimo gumbo kampe. Suplyšę nuotraukų albumai išsikišę labiau nei bet kokia knyga ir užima daug vietos. Jis pastumia juos ranka. Atsiranda tarpas. Padeda knygą į vietą. Išeidamas pataiso fotelio užklotą. Šviesa nebuvo įjungta kambaryje.
