Prof. Donelaitis ir gerasis rusas Genadijus

SAULIUS VASILIAUSKAS

Nuotaikingos kelionės į konferenciją Kaliningrade žodinis apipavidalinimas

– Это хороший профессор Донелайтис, да?! – teiraujasi bendrakeleivė iš Visagino, vartydama Donelaičio „Metus“. Jos klausimas puikiai tiktų konferencijai „Kristijono Donelaičio literatūrinio palikimo istorinė kultūrinė reikšmė“, kurioje skaitysiu pranešimą. Donelaitis – profesorius. Nauja (anksčiau lyg ir negirdėta) klasiko interpretacija privalo išeiti už traukinio Maskva–Kaliningradas ribų. Deja, jos autorė, ilgą laiką gyvenanti Lietuvos mieste, kuriame „kalbama tik rusiškai“, pristinga lietuviškų žodžių, o klausytojas – rusų kalbos supratimo. Jau vėliau, grįždamas iš kelionės, jis prisižadėjo šią kalbą išmokti.

Į Karaliaučių paskubomis keliavau dėl, sakykime, metų pabaigoje many sudygusio chaoso ir išsiblaškymo. Susipainiojęs kalendoriuje pramiegojau mokslininkus vežusį autobusą ir atsikėlęs turėjau apie keturiasdešimt minučių daiktams susikrauti bei mėginti suspėti į netrukus išvažiuosiantį traukinį. Bilietų pardavėja tvirtino, kad spėti nepavyks, o pinigų nebeatgausiu, tačiau, skuoste nuskuodęs iki stotyje esančios muitinės durų, išimties ir išsiblaškymo tvarka (retu, bet teisiškai numatytu atveju?) išvengiau patikrinimo ir, eilėje laukiančiųjų nuostabai, pasišokinėdamas laiptais nudūmiau aukštyn.

Miela traukinio palydovė su bemaž muziejine uniforma, išvydusi uždususį jaunuolį, netrukus paklausė, ar esu lietuvis. Išgirdusi teigiamą atsakymą, kažkodėl (kodėl?) pasidomėjo, ar turiu Baltarusijos vizą, – mėginau neigti, bet ketino nepraleisti, todėl patikinau ir tokią vizą turįs. Tuo metu ją – Nikitką – pašaukė kolega ir, likęs vienas, ėmiau ieškoti biliete neaiškiai nurodytos vietos.

Iš pradžių slinkau atskirų kupė vagonu, kuriame buvo ir brolių lietuvių. Visi (net ir broliai) spoksojo į mane kaip į keistuolį, kaip į žmogų be vietos (gal skaitė Jono Meko dienoraščius?), o aš į juos – kaip į sapno veikėjus: kiek siurrealistiškus, netikrus, laikinus. Perėjęs restoraną, kuriame vienas (vienišas?) vyras kirto kiaušinienę, atsidūriau sename dviejų „aukštų“ vagone, panašiame į karo ar epidemijos metu žmonių prigrūstą ligoninės palatą. Eidamas kliuvau už pusnuogių keleivių kojų, girdėjau nykias kosulių ir krenkštimų melodijas. Ramiau atsikvėpiau tik atsisėdęs savo vietoje, tačiau greitai suvokiau nepusryčiavęs, neturintis nei ko valgyti, nei ko gerti.

Kelionės palydovės paprašiau kavos. Įpilta į stiklinę raštuotame „įtvare“ (metaliniame, su ąsele), ji ilgai garavo ant stalo – tirščių buvo daugiau nei vandens… Traukinio restorane, kuriame pakeičiau kiaušinienę užbaigusį vienišių (tiksliau – jo vaidmenį), užsisakiau pigiausią meniu objektą – sumuštinį su kumpiu. Maniau, kad 80 rublių įkainotas sumuštinis bus karštas ir skalsus, tačiau padavėjas nemaloniai nustebino: nedidelėje lėkštelėje gulėjo sudžiūvusi batono riekė ir pora kumpio bei agurko griežinėlių.

Nusprendžiau ieškoti kito būdo alkiui numalšinti. Paskambinau draugei į Kybartus ir, paaiškinęs situaciją, vyliausi pasienyje sulaukti siuntinio su maistu. Viltis, kaip kartais nutinka, išsipildė ir kalėdinis dovanų maišelis, pilnas įvairių skanėstų, kitų keleivių nuostabai, buvo perduotas pasienio kontrolieriams bevaikštant su kompiuteriais, prožektoriais ir šunimis. Gerai, kad pamaitinti ir narkotinių medžiagų prisiuostę šunys sumuštinių maišelyje neužuodė.

Kitąkart sustojus – dar pasienyje, bet jau Rusijos teritorijoje – moterys už lango įkyriai siūlė obuolius ir grybus (kibiruose su lenkiškais užrašais); tukseno, kvietė pirkti. Užsigeidžiau arbatos, o mandagi palydovė surado dar ir cukraus iš asmeninių atsargų (nemoku rusų kalbos, tai nemokamai). Pirmieji nelietuviški vaizdai pajudėjus tolyn – kur ne kur išdygę medžiai ir tuščios laukymės už jų. Apleista istorijos žemė, išnykusi Prūsija, buvęs Skruzdėlynas, į kurį Juozo Apučio apysakos herojus atkeliavo „ne tos tuštumos užpildyti, o joje prisipildyti pats, kad galingai pajustų tą akimirką, kada žmogus tikrai laisvas…“ Ryškūs pro traukinio kaminą išspjauti dūmai gulė ant šių laukų ir atrodė, kad kažkas iš po žemių bandė įtraukti juos į save tarsi neblėstančią amžių miglą. Migla išsisklaidė, kai kažkas per mobiliojo telefono garsiakalbį užleido senąjį grupės „Alphaville“ hitą „Big in Japan“. Pasigirdusi muzika suteikė iš Maskvos keliaujančiam traukiniui netikėto, dirbtinio internacionalumo prieskonių ir pertraukė lyrišką, kiek sentimentalią ir dvasingą nuotaiką.

Bene vienintelis nemiegojau arba nesprendžiau kryžiažodžių – skaičiau naująją Marčėno knygą. Senam traukiniui ėmus keistai svyruoti ir dundėti, tarsi bėgiai būtų nuo metų naštos išsikraipę, atsitiktinai atsiverčiau eil. „Paskutinis traukinys“. Vėliau – keli kūrinėliai, daugiau ar mažiau susiję su išėjimu, pasitraukimu, nežemiškuoju pasauliu („Daug sykių drąsiai kalbėjai / ir apie tolimą tolimą mirtį, / bailus jaunuoli“, eil. „Veido eskizai“). Galiausiai netgi kiek išsigandau – poezijos kauliukai man išrideno mirties nuojautą. Taip, rodos, naiviai pagalvojęs, netrukus suraičiau menkavertį abstrakcijų kratinį, tą nuojautą tiksliai apibūdinantį:

Matyt, dėl šitokio naivumo ir išvengiau netikėtos mirties bei pasiekiau paskutinę maršruto stotelę^*.

Išėjęs iš Kaliningrado geležinkelio stoties ir atsisveikinęs su prof. Donelaičio interpretatore iš Visagino, lietuviškai suskaičiuojančia iki septynių, ilgą laiką bergždžiai ieškojau laisvo taksi. Galiausiai vienam iš užimtųjų taksistų kilo mintis pakviesti Dmitrijų (Дима, Дима, давай сюда!!!). Netrukus privažiavo raudonas BMW, jo bagažinę atidarė sportiniu kostiumu vilkintis Dima, iš veido bruožų panašus į 2008-ųjų „Eurovizijos“ laimėtoją. Išveblenęs viešbučio pavadinimą ir adresą, apie pusę valandos stebėjau rusiško vairavimo ypatumus ir, tiesą pasakius, mandagius vairuotojus – įlįsti į kitą eismo juostą šiame mieste nesunku; neretai Dimą (arba jis kitą vairuotoją) užleisdavo. Kai taksistas pabandė mane šnekinti ir nustebo, kad nemoku rusiškai, mėgino kalbėti angliškai: My home – Kaliningrad. Your home?.. Vos pasakiau esąs iš Vilniaus, sulaukiau Dimos juoko; jis keletą kartų paminėjo Lietuvą ir tuo mūsų pokalbis baigėsi. Tik prie viešbučio, kai atėjo laikas sumokėti, kiek sudvejojęs, jis paprašė tiek, kiek mokėtų Vilniuje. Maždaug tiek ir daviau, nors turbūt tikėjosi daugiau.

Gavęs puikų kambarį, įsikūręs ir pavakarieniavęs (su grupe mokslininkų ir politikų), ruošiausi pasivaikščioti. Ėjome trise iki pat senosios (atstatytos) katedros (po poros dienų joje apžiūrėjome ir atkurtąją Martino von Wallenrodto biblioteką su, sakytume, bibliofilinėmis retenybėmis – originaliomis, išlikusiomis knygomis). Ir katedra, ir biblioteka nedera su mieste mirgančiomis ryškiomis ir beskonybe dvelkiančiomis reklamomis (dažnai parašytomis angliškai, tik adaptavus kirilica) bei didingu monumentu 1946 metams, skirtu naujajam miesto vardui ir „naujajai“ vietos istorijai konstruoti… Naująją istoriją kuria ir vietos barai, dažnai alubariai, ne visai sėkmingai mėginantys kopijuoti vakarietišką, dažnai britišką aplinką. Gerai tik tiek, kad padavėja, prieš atnešdama ne paties geriausio alaus, patikrino, ar jis šviežias.

Apie pačią konferenciją Immanuelio Kanto universitete nepasakosiu dėl jau minėtos priežasties – daugelio pranešimų gerai nesupratau, beliko tenkintis gaudant „esmę“ ir džiaugtis, kad manąjį pranešimą vertė. Minėtina, kad bene didžiausią įspūdį paliko puikiai lietuviškai kalbančios Tatjana ir Olga, aktyvios lietuvybės puoselėtojos Violetos Lopetienės buvusios studentės. Merginos ne tik išmano lietuvių kalbą, bet jau ir pačios imasi mokyti kitus.

Po visų pranešimų ir papildomų renginių (buvome ir bibliotekoje, kurioje yra knygų lietuvių kalba, o jauna darbuotoja rusė priėjusi prabyla lietuviškai: „Gal kuo padėti?“) viešbutyje surengtas furšetas. Keista, jo metu negrojo jokia muzika, todėl laikant taurę vyno girdėjosi nebylūs padavėjų linkėjimai: „Išgerkite ir eikite miegoti.“ Su kolege Egle, protestuodami prieš tokius siūlymus, nutarėme paieškoti autentiško rusiško baro (nors vietiniai lietuviai sakė, kad surasti tokį bus nelengva). Stipriai pustant jau ruošiamės apsisukti ir grįžti, bet tolumoje sublykčiojo užrašas „Kафе“. Netrukus priėjome prie viešąjį tualetą primenančios patalpos, aptvertos nedidele juoda tvora, ir nulipome laiptais į rūsį. Ketvirtadienio vakarą čia darbuotojų buvo daugiau nei lankytojų, tačiau, nekreipdami į tai dėmesio, atsisėdome nerūkančiųjų zonoje ir užsisakėme vietinio nefiltruoto alaus. Senos raudonos plytos ir mediniai baldai darė palyginti neblogą įspūdį (nebuvo nereikalingų plakatų, reklamų, transliuojamo futbolo, šalių vėliavų ir t. t.). Pro lubas į tris baltus kibirėlius varvėjo vanduo, o ant sienų kabėjo žvejybos nuotraukos – įamžintos kavinės savininkų šeimos ir draugų laisvalaikio akimirkos.

Kadangi „Kафе“ dirbo neilgai, nutarėme kur nors rasti ir įsigyti konjako – t. y. pas kolegas grįžti ne tuščiomis. Čia pat prisistatė du kiti kavinės lankytojai – Jevgenijus ir Genadijus – pastarasis nutarė mums šioje bėdoje padėti. Tvirto ir stambaus sudėjimo vyras paprašė vadinti jį Gena – kaip krokodilą – pridūrė ir krokodiliškai nusikvatojo. Naujasis draugas, išsiaiškinęs, iš kur mes, traukė paskutinius cigaro dūmus ir kvietė taksi. Gal kiek rizikuodami, įlipome ir išvažiavome vietos, kurioje galėtume vidurnaktį įsigyti gero konjako, ieškoti.

Pirmoji vieta neveikė – tekabėjo užrašas, skelbiantis darbuotojų paiešką. Vis dėlto Gena nepasidavė (būtų gėda prieš mus) ir paskambinęs nurodytu numeriu išpešė kitos tokios vietos adresą. Nedidelėje parduotuvėje pasitiko nemenka mėgstančių taurelę vyrų eilutė, o prie kasos aparato stovėjo skarele galvą apsirišusi Mamulė – taip į ją netrukus kreipėsi draugas Genadijus. Paaiškinęs, kad mes atvykome iš Anglijos (susipainiojo, gal girdėjęs apie emigraciją?), todėl reikia tikrai gero rusiško konjako. Mamulė su, matyt, dukrele traukė vis kitą butelį, o Gena kruopščiai apžiūrėdavęs, pakritikuodavęs ir prašydavęs to tikrojo. Galiausiai jis buvo rastas ir už 450 rublių pasiekė mūsų krepšį. Panoręs ko nors užkąsti, parodžiau į dešrelę tešloje, Genadijus ją pavadino „pliuška“ ir tučtuojau ėmė juoktis iš tokio pasirinkimo. Mamulė ją pašildė ir pervadino tiesiog „sasiska“. Genos pilvas vos nesuplyšo iš juoko.

Kai Eglei kilo mintis sprukti su taksi atgal į viešbutį, mūsų draugas baigė flirtą su Mamule ir grįžo nešinas dviem mažais, suvenyriniais brendžio buteliukais. Tada jis papasakojo tarnavęs armijoj, buvęs Kuboj, Nikaragvoj, Afganistane ir kt. Sakė, kad dalis karo priešų dabar gyvena čia pat ir yra jo draugai. Pasiūlė išgerti už mūsų protėvių kaulus, kurie guli tose pačiose vietose. Išsiskirdamas pridūrė, kad Kaliningrade yra milijonas gerų rusų ir kad jis kaip tik siekė parodyti savo gerumą. Dar draugiškai patarė nenešioti tokios kepurės (margos, su auselėmis), mat už tai čia galiu gauti į kailį. Gerasis, išmanusis rusas Genadijus.

Grįžę į viešbutį, iškilmingai pristatėme konjaką ir nudžiuginome kelis dar nemiegančius furšeto tęsėjus. Toliau buvo pokalbiai ir dainos, dainos ir pokalbiai, o ryte, atėjęs pasiimti paskolintos antklodės, įsidėmėjau tuščias stopkes, iš kurių valgėme mišrainę (taip buvo patiekta furšete). Svarsčiau, ar mišrainę valgėme, ar gėrėme?.. Ir kodėl vienos iš kambaryje buvusiųjų buvau išvadintas humanistu?

Parkeliaudamas į Lietuvą samprotavau, kas sieja moters iš Visagino sąmonėje esantį prof. Donelaitį ir mano sąmonėje išlikusį gerąjį Genadijų. Galbūt neišsenkantis skirtingų interpretacijų šaltinis? O gal nuvažiuojančio traukinio dūmai?

Perkėloje ties Klaipėda grįžtančiuosius pasitiko lietuviškai klykiančios žuvėdros.

___

^* Netikiu jokiais „velniškų“ skaičių deriniais (jų reikšmėmis), bet užrašius šiuos žodžius (dar prieš teksto redagavimą) žodžių laukelyje mirgėjo skaičius 666.