Prekijo gundymai

Seni bambekliai

KLAIDAS POŽĖLA

Dabar, redaktoriau, į lauką geriau nelįsti. O kada tas „dabar“, tai pats spręsk: per prieššventį, o gal ir apskritai per visą mūsų epochą, kuri nežinia kada prasidėjo ir juo labiau neaišku, ar kada nors baigsis.

O jei vis dėlto išlįsi (o tu juk išlįsi), kaipmat būsi meistriškai panardintas į apžavus ir apsukriai išmelžtas iki paskutinio syvo. Nori tikėk, nori ne, bet į(si)gysi keisčiausių, net sapnuose neregėtų dalykų: niūniuojančio muilo, vilnonių siūlų arbatos, įvairiausių prietaisų, kurių funkcija paaiškės (jei išvis paaiškės) tik įdėmiai studijuojant instrukciją, patalynės su gydomaisiais gumbais, jaučio akyčių, alaus iš Kongo, knygą apie rabarbarų auginimą, ką čia ir bevardinti neišvardinamumą. Ir tik nesugalvok paskui manęs kamantinėti, nesikumščiuok suirzęs, kodėl, velniai rautų, šitaip nutiko – prisiekiu, aš nežinau. Man, jei tau nuo to palengvės, būna lygiai tas pats.

Nueinu į parduotuvę poros elementų (AAA) savo prožektoriui, tačiau parsirioglinu su penkiais maišais šio bei to „paragauti“ ar „išbandyti“, o naują televizorių, treniruoklį ar sofą, sakė, iš ryto atveš.

Nespėju batų nusiauti, o jau skambina švelniabalsiai iš telekomunikacijų kompanijos:

– 100 min., 4000 SMS, 500 MB vos už 17 Lt/mėn.

Numetu ragelį. Sėdžiu bare laukdamas bičiulio, šalia įsitaiso toks gana drūtas vyriokas ir, žinai, kažkaip pradedam pliurpti: apie krepšinį, bukapročius politikoj, apsnigtus kelius ir vairavimo nuotykius, žodžiu, nuvalkiotus niekus, bet taip gyvenamas gyvenimas ir kažko mandro čia neišlauši. Pažvengiam, pasisolidarizuojam, galvoju, visai nieko bachūras, dar alaus pastato, ir, įsivaizduok, nė nepajuntu, kaip imam derėtis dėl baldų komplekto. Mirksnis kitas, o jo ir pėdos atšalusios, užtat mano rankoje – čekis su nepatikėsi kokia suma.

– 110 min., 6000 SMS, 650 MB vos už 17 Lt/mėn. Ir, žinoma, išskirtinė dovana – sulčiaspaudė.

O gatvėje – tik pagalvok! – prie manęs lipte limpa moterys, komplimentus kad žarsto, kad glosto, kokie švelnūs jūsų plaukai, ak, ir kur aš jus mačiau, ar tik nevaidinote kine? Parsivedu namo. Jos užgula mane sunkiomis krūtinėmis, mano širdis sąla iki nepadoraus raudonio, tik staiga šios deivės nei iš šio, nei iš to klausia: skaniai kvepiam? Skaniai, koks skirtumas, tik bučiuokit, bet jos neatstoja, šnabžda į ausį, gal norėtum, kad ir tavo mergina taip kvepėtų? „Ką?“ – nustembu, bet jau per vėlu: guliu ant lovos su kvepalų dėžute (tiesą sakant, penkiomis) ir prasegta pinigine. Vienas, jei kam dar neaišku.

– 150 min., 7000 SMS, 1 GB vos už 17 Lt/mėn. Tik šiandien, tik dabar, tik jums! Ir, be abejo, dar pridėsime kruizą dviem į Saremą.

Jau neblogai, bet ryt bus geriau. O kažkokioje parduotuvėje mane užsipuola išsičiustijęs konsultantas: ar jau nupirkote dovanas draugams? Aš neturiu draugų, bandau išsisukinėti. Tuomet pirkite draugus – turime pačių įvairiausių! Ir tik pagalvok, mielas redaktoriau: į salę akimirksniu suguža įvairaus plaukuotumo ir išsišiepimo žmogystos. Dievai jų nematė. Užtat aš pamačiau ir du įsigijau.

Mano butas, nemeluosiu, nemažas. Tačiau vietos jame kasdien vis mažiau, o, tarkime, šiandien situacija yra tokia, kad tegaliu patekti vien į vonią ir tualetą (įrengti kartu), šiek tiek į virtuvę (tunelis prie dujinės viryklės) ir į miegamojo prieangį – ten susiraitau ir snaudžiu. Visur kitur – daiktai. Ir ne šiaip šiukšlės, bet šaunūs, kokybiški prietaisai, įrankiai, aparatai, gaminiai, rakandai, aš jau ir pats nebežinau, kas ten.

– Neriboti pokalbiai, SMS ir internetas vos už 17 Lt/mėn. Be to, dovanosime namų kino sistemą, metinį Nacionalinio dramos teatro abonementą (dešimčiai žmonių) ir „Opel“ markės automobilį. Klausykite, mielas ir mylimas kliente, aš abejoju, ar rasite kur nors geriau.

Aš tai neabejoju. Bet ką čia purkštausi – imu, kad jau taip įkyriai siūlo. Aš, turiu pripažinti, daug ką imu, nes jie, prekijai, neapsakomai gudrūs. Jie, redaktoriau, privers sustoti šalikelėje, prie tariamai sugedusio automobilio. Kuriems galams? Kad pademonstruotų naują, supergreitą ir superpatogų domkratą! Jie inscenizuos muštynes senamiesty, kad turėtų progą atskleisti stulbinančiai tvirto ir kraujavimą žaibiškai sustabdančio binto galimybes. Jie gąsdins mane plėšikais, kad įsigyčiau signalizaciją; jie, aišku, patys mane apvogs, kad įsigyčiau geresnę, brangesnę. Jie staugs, kol apkursiu, ir tuomet – kaipgi kitaip? – prireiks nuošalios, tykios vilos ežero pakrantėje ar bent jau ausų kamštukų. Jie, vikrūs, talentingi prekijai, apvynioja aplink pirštą viską, kas linksta. O kas nelinksta… Ką gi, nesicackinę perlaužia pusiau ir pardavinėja kaip aukščiausios kokybės nuolaužas. Ir pinigų įvairioms strategijoms, operacijoms, inscenizacijoms, spektakliams, reklamų kampanijoms jiems negaila – ir taip turi daugiau, nei kada nors pajėgtų išleisti.

Atidarau duris, o ten – kurjeris. Bet aš nieko neužsisakinėjau. Tai ir puiku, sako, sutaupėme jums laiko. Ir ką ten besiginčysi stovėdamas basom pėdom vidury laiptinės su nežinia kuo rankose. O vakarėjant vaikštinėju po parką, vėsoka, kyšteliu rankas į kišenę. Ir perbąlu: kieno čia kelnės? Kieno šis telefonas? Nejaugi būsiu nejučia apsivogęs? Ne, ne, yra ir čekis. Viskas gerai.

Matai, daiktai patys pas mane ateina, jų nebereikia ieškoti. Vienintelis rūpestis – rasti jiems vietą. Vietą naudoti, vietą išmesti – čia jau kiekvienas sukasi, kaip išmano.

Štai ką tau pasakysiu: prekijų gundymams neįmanoma atsispirti. O kad man taip stiebą, virvės, vaško ištikimai įgulai ir Odisėjo gudrumą! Nors ką gi tai garantuotų? Pats Merkurijus savo dieviškom rankom tą varganą rąstą išraus ir kone per prievartą išgins po sandėrių pievą ganytis. Tai aš ir nebesipriešinu, ne man prieš vėją pūsti.

Bet kodėl jie, prekijai, taip stengiasi, lankstosi ligi žemės, bučiuoja pėdas, dovanoja žvaigždes, nors panorėję lengva ranka ir vos vienu mostu sutraiškytų mane tarsi niekuomet nebuvusį?

Aš esu prekijo prasmingumo sąlyga? Taip, tačiau to maža.

Jo pragyvenimo šaltinis? Kaipgi kitaip, bet net ir to negana.

Svarbiausia, – ir čia, apskritai paėmus, yra linksmoji dalis, – kad aš nykstu. Sulig kiekviena diena manęs lieka vis mažiau. Todėl jie, žvitrūs transakcijų virtuozai, desperatiškai grumiasi dėl mano dėmesio likučių, dėl paskutinių mano blausaus, sotaus žvilgsnio grybšnių, jie verčiasi kūliais norėdami įsprausti bent mažutėlį informacijos ir prekės gabalėlį į mano ir taip jau perkrautą vartojimo dienotvarkę, nes akimirka kita ir aš jau būsiu morališkai susidėvėjęs: toks kupinas ir pilnas, kad daugiau – nė lašo, arba toks tuščias, kad žmonių kalba manęs jau niekas neprakalbins.

Todėl jie, prekijai, skuba, lekia strimgalviais; jie šypsosi ir gieda mane šlovinančias giesmes, globoja ir lepina, apipila dovanomis, ypatingais pasiūlymais, akcijomis, privilegijomis, stulbinančiais reginiais ir aistringa retorika, jie žino, ko man reikia, be to, jie turi viską, ką įmanoma turėti. O jei, dievaži, neturi šiandien, tai ryt būtinai turės. Ir netrukus neliks nieko, ko negalėtum įsigyti kad ir pačioje menkiausioje parduotuvėje ana ten už kampo. Ir kad ir apie ką dabar įsižeidęs ir rūsčiai man prieštaraudamas pagalvojai, mielas redaktoriau, – apie meilę, sveikatą, jaunystę, laimę ar dar kokį, pavadinkime, ypatingų specifikacijų gaminį, – tegaliu užjausti tave, kad ničnieko neišmanai apie gundymo meną.

Bet klausyk, drauguži, na, ko ten niurzgi po stalu palindęs, kamgi taip spyriojiesi? Ar bent įsivaizduoji, koks jausmas, kai visi aplink tave šoka, dėl tavęs gyvena, be paliovos pataikauja ir kasdien apipila vis šaunesnėmis gėrybėmis?

Fantastiškas, sakau tau – f a n t a s t i š k a s.

satenai.lt