Kai neįmanoma tampa įmanoma
krykštaus pražysdama dykvietė.
Kaip lelija
jinai žydėte sužydės
ir džiūgaute džiūgaus laiminga.
Jai suteikta bus Libano šlovė,
Karmelio ir Šarono didingumas.
Jie VIEŠPATIES šlovę matys, didingumą mūsų Dievo. Duokite jėgų pavargusioms rankoms, paremkite drebančius kelius, sakykite tiems, kurių širdis baiminasi: „Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas, – kerštas ateina! Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų išgelbėti.“ Tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. Tada raišasis šokinės tarytum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis. Dykumoje ištrykš vandens srovės, tyrlaukiuose tekės upės. Kuriuos VIEŠPATS išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Zioną su giesme, amžinu džiaugsmu vainikuoti. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys.
Iz 35, 1–6. 10
Gražu, gražu, gražu… nors ir beprasmiška… Įprasta manyti, kad šis pranašo Izaijo tekstas apsako judėjų grįžimą iš Babilonijos tremties atgal, į savo namus, į savo žemę. Išlaisvinimo akimirka, galimybė išeiti, grįžti namo, net jei namai sugriauti, suniokoti, virtę negyvenama dykuma. Viskas, kas neįmanoma, bus įmanoma. Teksto retorika tokia įtikinanti džiaugsmu, kad dalykai, kurie iš principo ne tokie jau ir džiugūs, atrodo lyg šventė. Grįžti į sugriautus namus ir suniokotą kraštą, virtusį dykviete, žinoma, nėra neįmanoma, ir džiaugtis tokiu grįžimu taip pat. Neįmanoma daro tai, kokiais vaizdiniais visas šis grįžimas apipinamas – „atmerktos bus akliesiems akys, raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis“; „dykumoje ištrykš vandens srovės“. Visa tai įvyks kaip Dievo kerštas ir „baisus atlygis“ arba vyks „tada“, kai ateis Dievo kerštas ir atlygis, kurie išgelbės. Nėra aišku, kokią funkciją tas „tada“ atlieka. Ar jis reiškia, kad akliesiems akys bus atmerktos ir raišieji ims šokinėti po to, kai jie (tremtiniai?) bus išgelbėti, ar jis reiškia, kad tai bus išgelbėjimą lydintys aspektai? Ko gero, teisingesnė būtų pastaroji prielaida, kuri atskleidžia išgelbėjimo netikėtumą ir tai, kad jis tiesiog taip pat neįmanomas, kaip ir neregio praregėjimas ar raišojo šokinėjimas ir nebylio kalbėjimas, nepamirštant ir dykumos sužaliavimo. Šis protu nesuvokiamas išlaisvinimas išreiškiamas tokiomis džiaugsmo protrūkio metaforomis, kurios tai, kas neįmanoma, verčia įmanoma ir netgi savaime suprantama. Džiaugsmo protrūkis bus toks stiprus, kad atsivers neregių akys ir dykuma pratrūks vandeniu. Tada sugriauti namai atrodys kaip amžiais stovinčios nesugriaunamos tvirtovės, nusiaubtos žemės – kaip pienu ir medumi tekančių upių kraštas, pavargusių, žemintų tremtinių sugrįžimas į kasdienį vargą ir liūdesį – kaip vainikavimas amžinu džiaugsmu.
Turbūt kiekvienas (-a), pabuvojęs (-usi) mirties nasruose, žino ir pažįsta tokio džiaugsmo skonį. Tą akimirką, kai suvoki įvykus neįtikėtiną, neįmanomą išgelbėjimą, tamsiausia naktis atrodo kaip saulės pertekusi diena, žiemos speigas staiga nustoja savo žvarbumo, o suvargę keli šprotai ant vakarienės stalo – kaip ištaigingi pietūs, ir visi žmonės tokie širdžiai mieli, kad nebematai ir nebepastebi nieko, kas anksčiau erzino ir pykino. Toks būna išgelbėjimo iš mirties džiaugsmas. Tačiau stebina tai, kad šitokiomis stipriomis metaforomis pranašas apibūdina sugrįžimą iš tremties, žinodamas, kad tremtiniams ir jų palikuonims Babilonija buvo toli gražu ne pati blogiausia vieta. Babilonija anuomet buvo kaip Vakarų Europa šiandien. Tikrai ne kaip Sibiras. Ir judėjai ten buvo neblogai įsikūrę daugeliui amžių, dauguma visai neskubėjo grįžti į, atrodytų, „dievų užmirštą“ tėvų ar protėvių žemę, kuri visais laikais buvo varganas „pereinamasis kiemas“ kaimyninėms politinėms galybėms, kur tvyro nuolatinė grėsmė – jei ne sausros, tai priešų nuniokojimo. Ko ten grįžti? Dėl ko džiūgauti? Smelkiasi vienas galimas atsakymas – dėl viso to, ką tas kraštas reiškia ir ko negali pamatuoti jokiomis materialiomis gėrybėmis ir gerovėmis. Kažko, kas yra neįkainojama ir dėl ko iki šiol tuo žemės lopiniu nepasidalinama, ir kas kelia sunkiai suvokiamas aistras. Nė viena pusė dėl to negali pasitraukti. Tai kažkas, kam nėra ir neįmanoma nukalti jokių mokslinių formulių, nes mitas ir simbolizmas tos Žemės neįveikiami, kaip ir ugnies. Ir kaip yra parašyta „ugnies psichoanalizė“, taip galėtų kas parašyti ir tos Žemės „psichoanalizę“. Ko gero, ji vestų prie pirmykščių mitų, kur kanaanitų (tam tikrais aspektais izraelitų, judėjų artimų giminaičių, jei ne jų pačių ar jų protėvių) dievas Baalas praryjamas dievo Mirties nasrų, kraštas tampa dykyne ir Mirties nusiaubta, išdeginta žeme, kol Baalo sesuo Anat jį ištraukė, prikėlė, sunaikindama pačią Mirtį. Baalas, lyg buvęs tremtyje, ištrauktas iš Mirties nasrų, grįžta į Žemę, tapusią dykviete, kuri pratrūksta vandeniu ir džiaugsmu. Baalo išlaisvinimas visam kraštui grąžina gyvenimą ir džiaugsmą, kuris pranoksta visus kitus džiaugsmus ir atrodo amžinas, kaip ir Baalo vainikavimas, tiesa, ne ant Ziono, bet ant Zafono kalno. Šio mito vaizdiniai, nuolat prisodrinami realios mirties grėsmės šiame krašte, sausrų ir kitokių negandų patirties, tapo sodriomis išlaisvinimo metaforomis, kur įvyksta tai, kas neįmanoma, kaip pats ištraukimas iš mirties.
-akp-
