JULIUS KELERAS. Eilėraščiai
šeši seni bliuzai
labai trumpas bliuzas (prisipažinimo)
aš gulėjau po vyšnia, taip, po vyšnia, o tu?
aš? aš buvau tąsyk vyšnios kauliukas .
labai trumpas bliuzas (sugrįžimo)
aš norėčiau sugrįžti, bet laivas išplaukė, laivas išplaukė jau
kvaily, sako atlapos durys man – jį sudegino malkoms, kad jūreiviai sušiltų rankas .
labai trumpas bliuzas (sugrįžimo 2)
jei išeisi į kiemą, kai alyva žydės, galėsi sugrįžti
galėsi sugrįžti, jei spėsi pastvert vėjo gūsį, neriantį lauk iš ką tik sumegzto žiedo .
ilgesnis bliuzas (sugrįžimo)
grįžk, jei tau nebrangi gyvybė, grįžk, jei baigėsi viskis ant stalo, grįžk, jei nebeturi kur nukristi, grįžk, jei tau perskėlė galvą lietus
grįžk, jei jau niekas tavęs nebemyli, grįžk, jei jau šoki tamsoj su kėdėm, grįžk, jei iš muzikos liko tik natos, grįžk, jei už lango nešvinta ir vėl
grįžk – nors subraižytas, aklas, bet gyvas, grįžk, nors tau durų neatidarys, grįžk, jei girdi, kaip už gretimo kampo jau ūkia: ne garlaivis, ne – paskutinės vilties traukinys .
ilgesnis bliuzas (pagalvės)
po pagalve buvau padėjęs cigaretę, po pagalve buvau padėjęs degtukus, po pagalve buvau padėjęs ugnį – ruošiausi ją uždegt, bet vėjas ėmė pūst
po pagalve buvau palikęs laišką, po pagalve buvau palikęs pieštukus, po pagalve tikėjaus rasti mišką, sudygsiantį, kolei manęs nebus
po pagalve tikėjausi sulaukti ryto, sulaukti ryto, visiškos dienos, bet pagalvė įdubo ir nukrito ir nebėra kur grįžti, nebebus .
baltos avies bliuzas (ilgesnis)
balta avis, kuri anądien tau sapnavos, nugaišo: nenorėjau tau sakyt
balta avis, pajuodusi iš karto, vos tu pravėrei, grįžus man, duris
balta avis tau nieko nepasakė, neišdavė, kad naktyje kritau
balta avis man priminė plaštakę, ji slėpės tarp žolių – ten jai šilčiau
grįžau tą rytą, dar anksti, miegojai, balta avis grandinę nusitrauks
bet viskis baigėsi, bet liko koja tarp durų įsprausta ir riksmas – „kiau…“
balta avis, kur tarp žolių miegojo, tai aš, bet šiąnakt, regis, švintant sugrįžau,
nepamenu: Kentucky Straight, burbonas – nepamenu, ar ko tavęs prašiau
balta avis paklydus tarp aguonų, kadais žydėjusių kitur, ten, kur kritau
balta avis, apysenė, pastėrus, podagros nukamuotais sąnariais
įsmeigus žvilgsnį miegančių tvirtovėn ir metų metais neskustais šeriais
balta avis kieme prie sienos stovi: ar kas įleis, ar kas namo įleis
prašau, grįžki
dievo karvyte, prašau, grįžki į rudenį, kur buvo pradėta tavo motina ir visos sesės, dievo karvyte, smėlio dėžėj nuo lietaus susigūžus
tam rudeny nebuvo lietaus, tik smėlis, pameni, dievo karvyte, ko tądien prašiau – grįžki į rudenį, kur lauks tavęs motina rankas sukryžiavus ir melsis vieninteliam lašui
lašui rasos, kur lauks tavęs dievo balsai parkų šešėliuos, tamsoj atsišlieję prie medžių, paupiuos, ties apgriuvusiais tiltais, dievo karvyte, prašau – grįžki į rudenį
smėlis, pažadu, kitoks bus – ne kasamo kapo duobės, dykviečių, aptvarų, kur jėga suvaromi žvėrys, ne ašarų – kitoks, dievo karvyte iš nežinomos smėlio dėžės
prašau, pažadu tau pirmą ir paskutinį, pirmą ir paskutinį sykį išnykti su tavimi rūke, tavo pasirinktoj prieblandoj, visur, kur tik rasime pakilimui tinkamą taką
prašau, grįžki į rudenį, pažadu – uostų žiotyse, nuo mažų užkandinių stalelių, nuo vežimėlio, kur, verkęs ką tik, užmigo vaikas, nuo spjaudančios jūros putų – skrisim žemyn, tik žemyn ir tik mudu
kartais
kartais jaučiuos kaip silpnaregis avinėlis, kažkur toli paklydęs nepažįstamam kaime, kartais prieš aušrą vaiko akim į tolį žvelgiu, kur žaibas jau ruošiasi žadinti rytą
kartais matau tai, kas turi nutikti už metų, o pamirštu, kas atsitiko vakar greta krautuvėlės, už kampo, šiandien nesvarbu – lyja lietus, srūva ramus Simoentas ir moteris, kaip ir prieš šimtmečius, pusryčiams kaičia arbatą
langų valytoja
jos nėra, bet ji tarytum stovi koridoriuj ar tarpdury, prietemoj, beveik neįžiūriu veido
mergaitė? moteris? su chalatu? su kibiru prie kojų, žvilgsniu ieškanti lango
lango, kurį pagaliau galėtų nuvalyti, ir tuomet jau – išvysti
gražiausią galbūt savo gyvenimo rytą – jau pragiedrėjusiu veidu
metamorfozė
vyras sulaužytu sparnu guli prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, prie šiukšliadėžės Sereikiškių parke, prie Vilnelės, žiūrinčios tiesiai jam į akis, į sutrupintą duonos kriaukšlę, į lesančius žvirblius, priimančius dovanas, priimančius svetimus maitinimo papročius, priimančius giesmes iš išpurtusių, mėlstančių lūpų
vyras sulaužytu sparnu palengva kyla, laikydamasis ankstyvo vėsaus peizažo – viena ranka sugipsuota, kita – kažkodėl suodina, tarsi per naktį būtų krėtęs patricijų kaminus ar ką tik parėjęs tūkstančius mylių iš karo, svetimą žemę dygsniavęs tūkstančiais kraujo lašų
vyras sulaužytu sparnu bando pakilt kaip keistos formos metronomas, bandantis atsipeikėti po sprogimo, po trumpo, atsitiktinio kelių šimtų metų meilės nuotykio, kur iš putto jis virto tamsiu, turbūt niekad nebepatekėsiančiu mėnuliu miegamuosiuose, deja, jau nebe antikos kvartaluose
rytinis laikraštis, rytinės žinios
laikraštis, kuriuo ką tik buvo mušamos musės, viena jų įkando respublikos prezidentui, tam iš pirmojo nespalvoto puslapio, kraujo lašas kaktoj jo toks, tarsi jis būtų karalius saulė ar bent karalius raudonoji mirtis
laikraštis niekuo dėtas, kraujas irgi, abu jie be viens kito nieko nereikštų, na kamgi, sakykit, popieriaus lapas, kuriame nėra jokio prezidento, besišypsančios armijos, reaktyviai pozuojančios fotoreporteriams
kamgi tas prezidentas, kuris nežinotų, ką veikt savo rūmuose, retsykiais išvažiuojantis pažiūrėt, kaip klusniai ganosi avys už miesto, telegrafu pasiųst ką tik dantisto sutvarkytą šypseną kaimyninės šalies karaliui ar išvykt vizito pas tą, tolimesnį diktatorių
tad laikraštis, kuriuo ką tik vaikiau muses, kurios suko ratus po dieviškais sietynais, išties dangaus baldais, art nouveau, art deco, kurios nepažinojo nė vieno nušauto, gyvo, penkiasdešimt kadencijų karaliaujančio prezidento, yra nekaltas
laikraštis, liudiju, yra nekaltas prieš visus penkis pasaulio viešpačius, prieš visas muses, kurias įkvėpė dangaus sietynai, prieš perdegusią elektros lemputę, nemokėjusią persižegnot, prieš mane, bejėgiškai stovintį su rytiniu laikraščiu ir įtartinai mojantį kažkam be jokios, menkiausios šypsenos
ji pasakoja
pasakoja apie nepažįstamus žmones, po lova bando ieškoti šokdynės, rankomis liečia, rodo mums
tėvus, brolius, pirmą vaikystės sniegą, minkštą kaip veliumas, nevilkėtą Pirmosios Komunijos sniegą
ką dar išprašys iš tamsos? Iš juodo prisiminimų gniutulo, riedančio nuo kalno purvinu sniegu, nestojančio, net ir nestabdomo
ką dar pasakys, kol ištiks trumpas nerūdijančių ašarų šuoras, aptėškęs nebeprižadinamą, įrūdijusį, nieko nebeprisimenantį žadintuvą
logopedo konsultacija
mielas mūsų vladimirai iljičiau, neištariantis „r“, neištrinantis sugulovių vardų, revoliucijos, gaila, nei reinkarnacijos
nekalbant apie reanimaciją: ne viskas yra evoliucija: žinia, „jei rheikia“, galima prisiderint prie fono, jei būtina – pabūt laumžirgiu ar, blogiausiu atveju, bent jau sraigtasparniu
jei būtina, galima pakelt vieną ranką ar atlaidžiai pamojuot aurorai, mielas miegantis nepabučiuojamas groži, nuožmus beprasmybės chirurge
tačiau, kai prabusi, tavo aurora jau bus užgesinus šviesas ir visi matrosai miegos, tebešvęsdami amžiną pergalės dieną po nuodėmingai iškerojusiu putinu
mielas mūsų vidini iljičiau, na štai, viską tu jau ištari puikiai – šiek tiek, žinoma, gaila, kad po mirties