Atėnai, Jeruzalė ir Roma

AUGUSTINAS DAINYS

Vakarų tapatybės ištakos simboliškai gali būti įvardytos kaip trijų miestų – Atėnų, Jeruzalės ir Romos, atstovaujančių skirtingiems pradams, sintezė. Atėnai yra racionalūs ir demokratiški, Jeruzalė yra emocionali ir teokratiška, o Roma retransliavo graikų kultūrą ir telkė karinę galią. Ją panaudodama civilizavo ne tik Viduržemio jūros pakrantę, bet ir Europos žemyną. Universalistiniai Vakarai, nesitapatinantys su atskiru etnosu, bet jungiantys jų daugį ir įvairovę po vienu kosmopolitiniu standartu, ėmė rastis penktajame ir šeštajame dešimtmetyje po Kristaus gimimo, kai apaštalas Paulius pradėjo apaštalines keliones po Viduržemio jūros pakrantės miestus ir skelbė krikščionybę įvairioms tautoms. Pasak jo, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28)

Dalia Juodakytė. Iš ciklo „Olimpo puota“. 2012

Atėnuose ir kituose graikų poliuose buvo išrasta demokratija ir filosofija. Tai dvi tos pačios monetos pusės. Jeruzalė yra pranašų ir monoteistinio Dievo miestas. Iš hebrajų Vakarai paveldėjo monoteistinį Dievą ir teokratinę Bažnyčios valdymo struktūrą. Senąją Sandorą Dievas sudarė su hebrajais, o Naujoji – ta, kuri sudaryta per Kristų. Po antrosios Sandoros Izraelio funkciją perėmė Katalikų bažnyčia. Judėjų mesianistinė viltis tapo tikrove: žydai laukė mesijo ir štai atėjo Kristus. Krikščionybė pabrėžia Senojo Testamento mesianistinį aspektą. O žydai po Jeruzalės šventyklos sugriovimo septyniasdešimtaisiais metais po Kristaus pradėjo mąstyti kitaip – peržiūrėjo mesianistinį judaizmą. Baigėsi pranašų epocha, ir hebrajams prasidėjo Rašto aiškintojų epocha. Mes esame pripratę menkinti Romos vaidmenį. Vienintelis dalykas, ką savita sukūrė Roma, buvo teisinė sistema, apibrėžianti pilietybės, giminystės ir turto paveldėjimo klausimus. Graikas yra filosofas, Senojo Testamento žydas – pranašas, o romėnas yra teisininkas. Romėnai už nugaros turėjo graikus ir viską perėmė iš jų: ir dievų panteoną, tik jį kitaip pervadino, ir filosofiją, ir kultūrą, ir t. t. Net graikų kalba Romoje buvo laikoma pranašesne už lotynų: Romos imperatorius stoikas Markas Aurelijus savo filosofinius užrašus rašė graikiškai; evangelijų ir apaštalo Pauliaus laiškų kalba yra graikų. Romėnų patirtis labai panaši į Jungtinių Amerikos Valstijų patirtį: kai Europoje įsigalėjo nacizmas, mokslininkai, filosofai, menininkai, kurie nesitaikstė su nacizmu arba bėgo nuo jo, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten įsikūrė universitetuose. Taip Europos kultūra buvo „persodinta“ į Amerikos dirvą ir ši šalis sukūrė vienus iš rimčiausių universitetų pasaulyje.

Apibendrindami pakartosime ir pasakysime, kad Vakarų ištakos yra simboliškai suprastų trijų pradų, trijų miestų padarinys: du pradai – savarankiškos, savimi besididžiuojančios kultūros – helenų ir hebrajų. Ir viena retransliuotojų kultūra. Graikai kitų tautų akivaizdoje nesijautė esą nevisaverčiai. Viską, ką perėmė iš kitų kultūrų ir įdiegė savo dirvoje, jie patobulino. Pavyzdžiui, perėmė finikiečių raštą, tačiau jį pakeitė ir sukūrė fonetinį raštą. O romėnai, kurie viską perėmė iš graikų, jautė tam tikrą nevisavertiškumą. Roma orientavosi daugiausia į kareivį, nešantį Romos civilizaciją į Viduržemio jūros regiono ir Europos žemyno teritorijas. Romėnams savita tai, kad jie buvo terpė, palanki svetimų įtakų ir pradų sklaidai. Jie nešė graikų žinias ir kultūrą, o susiformavus krikščionybei – ir hebrajų paveldą po Europą ir taip parengė dirvą sklisti ir įsivyrauti krikščionybei Vakaruose. Platindami svetimas įtakas, jie ne tik civilizavo Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos ir kitas teritorijas, bet ir sukūrė gintaro kelią, kuris siekė net Lietuvą.

Demokratijos išradimą Graikijoje galime prilyginti stebuklui. Helenai buvo savotiški tuo metu pasaulyje vyraujančio tironiško valdymo būdo teroristai, kamikadzės. Jie išdrįso būti demokratai ir taip pasipriešinti aplinkinių valstybių, pavyzdžiui, Persijos ir Egipto, tironiškam valdymui. Graikų demokratijos negalime paaiškinti nei istoricistiniais, nei ekonominiais, nei sociologiniais, nei kitais aspektais. Jeigu mėginsime tai daryti, tik supaprastinsime, paversime karikatūra, o ne pačiu dalyku. Graikų demokratija buvo pirmasis žingsnis vakarietiškėjimo ir judėjimo šiuolaikinės Vakarų tapatybės link. Septyni graikų išminčiai pirmieji metė iššūkį Rytų tironijoms. Pavyzdžiui, Solonas, vienas iš šių išminčių, sukūrė Atėnų bendruomenės įstatymus. Graikai savo pirmuosius išminčius vadino įstatymų kūrėjais, nes jie parengė savo miestų-valstybių įstatymus, pagal kuriuos graikai gyveno demokratiškai. Kai kalbame, kad šiais laikais gyvuoja atstovaujamasis demokratinis parlamentinis visuomenės valdymas, tai toli gražu ne tai, kaip tvarkytasi senovės Graikijoje. Čia demokratija buvo tiesioginė: į agorą susirinkdavo keli šimtai vienas kitą pažįstančių laisvųjų vyrų ir jie balsuodavo už vieną ar kitą įstatymą. Moterys neturėjo balsavimo teisės, jų veikla apsiribojo namų priežiūra. Vergai buvo traktuojami kaip kalbantys įrankiai, neturėjo jokios vertės nei teisių. Graikijoje demokratija gyvavo šalia vergovės ir moterų nuvertinimo.

Panagrinėsime teiginį, kad filosofija ir demokratija yra dvi tos pačios monetos pusės. Pradinė filosofijos sąlyga – demokratija. Tironiškoje politinėje santvarkoje filosofija slopinama, nes tironija negali pakęsti laisvo mąstymo, abejojančio tironijos teisėtumu. Filosofija yra toks mąstymo būdas, kuris remiasi pats savimi ir grindžia save patį. Jam nereikia kunigo, kuris vadovaujasi Dievo arba Šventraščio autoritetu, nereikia mito, pagrindžiančio filosofijos gyvavimą nuo pasaulio ištakų, nereikia valstybinės instancijos, kuri garantuotų filosofijos skelbiamų tiesų teisingumą, vertę ir autoritetą visuomenėje. Filosofija prasideda kaip demokratiškas teiginių ir prasmių apklausinėjimas. Filosofas gali būti žmogus, kuris drįsta mąstyti nedogmatiškai ir suprobleminti kiekvieną teiginį, pretenduojantį į tiesą. Graikų filosofai demokratijos sąlygomis kvestionavo mitus ir mitinį pasaulio aiškinimą, nes norėjo pateikti racionalų pasaulio aiškinimą, o toks aiškinimas rėmėsi laisvu demokratišku apklausinėjimu laisvoje diskusijoje apie tai, kas yra tiesa.

Kaip teigia Alainas Badiou, susimąstyti verčia tas dalykas, kad filosofijos sąlyga yra demokratija, tačiau didieji filosofai, pavyzdžiui, Platonas antikinėje Graikijoje arba Heideggeris XX amžiuje, rėmė tironijas. Visų didžiųjų filosofų mąstymo filosofinė išdava nėra demokratinė – filosofija prasideda demokratija, o baigiasi tiesos būtinumu, kurį turi pripažinti kiekvienas. Tai reiškia, kad filosofija prasideda nuomonių reliatyvumo ir jų apsvarstymo demokratiniu būviu ir baigiasi tuo, kad būtina prieiti ir priimti tiesą, kuri galioja universaliai. Filosofija prasideda nuo demokratijos, o baigiasi tiesos diktatu.

Platonas rėmė tironiją ir buvo Atėnų demokratijos priešininkas, nes manė, kad demokratija yra graikų visuomenės nuosmukis. Tokį Platono priešiškumą nulėmė aplinkybės, kad ne kas kita o Atėnų demokratija nuteisė jo mokytoją Sokratą myriop. Demokratijoje esama aklo minios diktato. Mūsų laikais tai visų pirma masinių komunikacijos priemonių manipuliuojamos minios diktatas. Demokratijos dviprasmiškas statusas analogiškas filosofijos dviprasmiškam statusui. Demokratijos išeities taškas yra laisvas piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, o demokratijos pasekmė – įstatymų, už kuriuos balsavo dauguma, galiojimo būtinumas. Nors Sokratas Atėnų teisme apsigynė, dauguma Atėnų piliečių reikalavo jo mirties. Šis reikalavimas galiojo absoliučiai. Ir Sokratui, gerbiančiam savo miestą ir siekiančiam pasielgti kilniai, teko atsisakyti mokinių rengiamo pabėgimo į Megarą ir beliko išgerti nuokanos taurę.

Graikiškas filosofinis būvis liudija atmetamą mitinį dievų aiškinimą ir bandymą dievus bei tikrovę suprasti racionaliai. Kaip žydai išpažino monoteistinio Dievo apreiškimą, taip Aristotelis racionaliai priėjo prie vieno Dievo, pasaulio pirmojo judintojo, kuris išjudina visas pasaulio žaismes. Graikų filosofai, savo protu tirdami pasaulį, priėjo prie vienatinio Dievo supratimo. Graikų filosofas Ksenofanas sakė: jeigu liūtai turėtų dievus, tai dievai būtų su liūtų galvomis. Žmonės turi dievus ir kuria juos pagal savo atvaizdą. Pačioje helenų filosofijos pradžioje skeptiškai žvelgta į mitus. Graikų mitologija savo intrigomis mažai kuo skyrėsi nuo šiuolaikinio meksikiečių serialo. Dzeusas, dievų valdovas, prižiūrimas pavydžios žmonos Heros, slapta gaudė bei persekiojo deives ir mirtingas moteris, šios jam gimdė dievų ir deivių vaikų kartas, paklūstančias jam kaip tėvui. Grožio ir meilės deivė Afroditė, negalėdama su jokiu kitu vyru gyventi po vienu stogu, buvo ištekėjusi už šlubo kalvio Hefaisto, kuris meistravo gražius daiktus. Bet kai vyras iki išnaktų būdavo savo kalvėje, žmona smaginosi su Arėju ir jam pagimdė kelis vaikus. Panašios intrigos šiais laikais aprašomos moterų romanuose ir vaizduojamos serialuose. Tad graikų mitologija ir religija labai žmogiška, artima šiandieniniam žmogiškam būviui. Tokį graikų mitologijos žmogiškumą buvo labai lengva kritikuoti graikų filosofams, kurie nutiesė kelius į krikščionių teologų vien protu suvokiamo vieno Dievo sampratą.

Oswaldas Spengleris knygoje „Vakarų saulėlydis“ graikiškąjį pradą vadina apoloniškąja kultūra. Tai yra skaidrumos, skulptūriškumo kultūra, kai pasaulis matomas labai plastiškas, aiškus tarsi vidurdienį. Helenų padangės saulės šviesoje nėra jokių paslapčių, mįslių, viskas racionalu, prieinama protu, viską valdo saikas. Hebrajų kultūra yra antra sudedamoji Vakarų tapatybės dalis. Vakarai iš hebrajų paveldėjo monoteistinį Dievą. Žydų pranašai skelbė šį monoteistinį Dievą savo bendruomenei ir siekė, kad ji nustotų garbinti, pavyzdžiui, Baalą ir kitus gretimų tautų stabus. Bet jeigu mes lyginsime pranašą su filosofu, tai jų statusas labai skiriasi: filosofas apeliuoja į demokratinę diskusiją ir į demokratinį prasmių apklausimą, o pranašas kalba kaip Dievo įgaliotinis, Dievo žodžiais ir juos grindžia Dievo instancija. Tai labai skirtingi dalykai. Iš čia kyla skirtumas tarp graikiškojo ir hebrajiškojo pradų.

Graikiškasis pradas yra demokratiškas ir filosofiškas, o hebrajai yra Dievo diktato nešėjai ir priėmėjai. Hebrajų bendruomenė teokratinė. Karalius Dovydas buvo didis religinis poetas, pasak padavimo, parašė psalmes. Hebrajai – teokratinės visuomenės modelio atstovai, jie tikėjo, kad viskas paklūsta Dievui. Vėliau šį teokratinį modelį paveldės Katalikų bažnyčia. Pranašas kalba Dievo vardu, o Graikijoje dievų vardu kalbėjo tiktai pranašautoja Pitija Delfuose. Bet filosofai nekalba Dievo vardu, neteigia, kad Dievas jiems liepė pasakyti tą ir tą. Filosofai kalba: „Aš, laisvai svarstydamas, priėjau prie tokios tiesos ir ji yra universali“, o pranašas sako: „Mane siuntė ir visą galią suteikė Dievas, aš tapau Dievo įrankiu ir teigiu tai, ko, Dievo manymu, reikia mano bendruomenei.“ Graikiškasis ir judėjiškasis pradai, demokratija ir teokratija yra du skirtingi ir sunkiai suderinami visuomenės modeliai. Iš vienos pusės yra demokratija, iš kitos – teokratija. Mūsų tezė būtų tokia: šie pradai Vakaruose susiję įtampų būdu, nėra taip, kad jie derėtų, kaip kirvis atitinka kotą. Jie yra apimti vaido, prieštaravimo. Vakarų filosofų, moralistų ir menininkų uždavinys yra rasti kūrybingą šių dviejų pradų sintezę. Bet tai sunku pasiekti, nes, anot graikų, žmogus paklūsta savo paties racionaliam apsisprendimui – čia esminis Vakarų pagrindas. Kita vertus, išplaukiant iš hebrajiškojo prado, žmogus paklūsta Dievui ir savo gyvenimą pajungia dieviškai būtinybei. Mūsų tezė būtų tokia: Vakarai yra prieštaringi savo esme, sukurti tam tikro konflikto pagrindu, ir šis konfliktas kyla dėl graikiškojo ir hebrajiškojo pradų įtampų bei prieštaravimų.

Hebrajiškoji kultūra yra monoteistinė, t. y. vieno Dievo išpažinėjų kultūra. Vienatinis Dievas judėjams yra pavydus, juos smerkiantis, baudžiantis dėl atsimetimo. Taip po Jeremijo pranašysčių, kurių niekas neklausė, žydų aristokratija už stabų garbinimą buvo ištremta į Babiloną. Žydams buvo sunku išlaikyti monoteistinį Dievą, kai jie gyveno politeistinių ir kitų dievų garbinimo aplinkoje. Panašiai graikams teko kariauti su persais, kad apgintų savo demokratiją. Žydiškam monoteistiniam pradui nuolat reikėjo pranašų, kad jie savo bendruomenę nuo stabų garbinimo grąžintų į monoteistinio Dievo išpažinimą.

Helenų ir hebrajų kultūros buvo turtingos. Hebrajai neturėjo nevisavertiškumo komplekso, atvirkščiai, jautėsi esą vertingesni nei kitos tautos. Jie buvo orūs kitų tautų atžvilgiu, nes turėjo savą paveldą – Torą, arba Senąjį Testamentą. Graikų irgi niekados nevargino nevisavertiškumo kompleksas. Kitataučius ir kita nei graikų kalba kalbančiuosius jie vadino barbarais. Kitaip romėnai jautė nevisavertiškumą graikų atžvilgiu, buvo helenizuoti karo žmonės, nešė retransliuotą heleniškąją kultūrą į Viduržemio jūros kraštus ir civilizavo juos. Visų pirma helenizavosi perimdami graikų dievų panteoną, tiktai pavadino juos kitais vardais. Dzeusas romėnams yra Jupiteris, Afroditė – Venera, Arėjas – Marsas ir t. t. Tam tikra prasme romėnai buvo mūsų laikų amerikiečiai, kurie irgi viską perėmė iš Europos ir kartu sukūrė pasaulinę galią.

Jau sakėme, kad Romoje buvo palanki dirva skleisti hebrajų bei graikų palikimą ir visų pirma – krikščionybę. Tai turėdamas omenyje Remi Brague’as teigė, kad „graikiškumas“ ir „žydiškumas“, pasireiškiantys kaip dvi pagrindinės Europos sudedamosios dalys, yra romėniški“. Brague’as Europą supranta kaip romėnišką kelią, kuris buvo Europos kraštų civilizavimo kelias, retransliuojant tai, ką romėnai išmoko graikų filosofijos mokyklose. Čia negalime apeiti apaštalo Pauliaus vaidmens. Mūsų tezė būtų tokia: Paulius galėjo tapti krikščioniškos žinios skleidėju vien dėl to, kad buvo Romos pilietis, t. y., mūsų terminais sakant, priklausė retransliuotojų civilizacijai, nors ir buvo žydų tautybės. Bet jo tėvas buvo nusipirkęs Romos pilietybę. Taigi Paulius galėjo tapti tautų apaštalu vien dėl to, kad buvo romėnas. Roma buvo palanki dirva skleisti krikščionybę, nes viskas jos dirvoje buvo perimta, nors iš pradžioje didžia dalimi Roma buvo priešiška krikščionims. Žinome Pauliaus istoriją. Jis iš pradžių vadinosi Saulius ir aršiai persekiotojo krikščionis. Bet kelyje į Damaską jam pasirodė prisikėlęs Jėzus ir ši vizija Saulių taip supurtė, buvo tokia sukrečianti patirtis, kad jis pasikeitė vardą ir iš Sauliaus tapo Pauliumi, mažiausiu iš apaštalų, ir likusį gyvenimą paskyrė krikščioniškai žiniai skleisti. Nors Roma iš pradžių labai priešinosi krikščionybei, kaip tik Romos dėka krikščionybė Vakaruose tapo universalia religija – Romoje buvo palanki dirva Pauliaus misijoms ir veiklai, nors jis savo laiškus rašė graikų kalba.

Spengleris Vakarų krikščioniškąją kultūrą vadina faustiškąja kultūra. Šis įvardijimas labiau tinka germanų tautų kultūrai. Romanų tautų kultūrą, ypač ispanų, italų ir portugalų, derėtų vadinti pranciškiškąja. Pirmąją faustiškąją dramą „Daktaras Faustas“ parašė Christopheris Marlowe, Šekspyro amžininkas. Ten jau sutinkame Mefistofelį, kuris dvidešimt ketverius metus tenkino Fausto norus su sąlyga, kad vėliau Faustas amžinai degs pragare. Drama baigiasi paskutiniu Fausto noru – išvysti Trojos gražiosios Elenos viziją. Pabučiavęs Eleną Faustas žengia į amžinąją ugnį.

Bet kur glūdi faustiškosios kultūros esmė? Senstantis Faustas yra mokslininkas, tačiau mokslai neteikia džiaugsmo, kelia nuobodulį. Iš gyvenimo jis nori dovanų, bet visos jos atidėtos. Kad gautum pilnatvę suteikiančią dovaną, turi atkakliai dirbti ir perprasti gyvenimo laike paslaptis. Tačiau Faustas visko nori dabar. Ir tada pasirodo Mefistofelis, siūlantis sandėrį, pagal kurį dvidešimt ketverius metus tenkins Fausto norus, bet vėliau šis turės atiduoti Mefistofeliui sielą. Faustas sutinka ir tai yra fundamentalus dalykas. Galima sakyti, kad žmogaus gyvenimas yra atidėtas, pilnatvė nėra duota čia ir dabar, nes mes nieko negalime gauti iš karto, reikia išmokti gyventi laike: norint tapti mokslininku visų pirma privalu studijuoti universitete kokį nors mokslą, laikyti egzaminus ir t. t. Viskas yra atidėta, nieko nėra duota. O Mefistofelis Faustui siūlo paneigti šį pagrindinį žmogiško buvimo dėsnį, žada jam čia ir dabar suteikti viską, ko tik panorės. Tai pagrindinis šėtono gundymas – gauti viską čia ir dabar. Lygiai kaip šiuolaikinė reklama, kuri sako: „Imk kreditą ir išpildysi savo svajonę čia ir dabar“, yra gryniausias satanizmas mefistofeliško gundymo prasme. „Tau nereikia laukti, tu gausi viską dabar, imk iš banko paskolą ir gyvensi svajonių būste, būsi laimingas.“ Dėl tokio Vakarų bankininkų godumo 2008 metais kilo finansinė krizė. Galima sakyti, kad Faustas yra neharmoningas, jame atsispindi ta graikiškojo ir hebrajiškojo pradų neharmoninga dermė, nes jis tarytum nori gyventi čia ir dabar, būti spontaniškas, kaip buvo graikai, bet kartu jo tikrovės sankloda visai kitokia: tikrovė yra atidėta, kaip kad po išvarymo iš rojaus nuodėmės akivaizdoje atidėta šventumo ir palaimos būklė. Graikiškos nekaltybės ilgesys ir prigimtinės nuodėmės šešėlis konfliktuoja Fausto sieloje. Faustiškoji kultūra, kurią vadiname germaniškąja, įžiebė Antrąjį pasaulinį karą, įkūrė koncentracijos stovyklas ir t. t. Romėniškų tautų kultūra truputėlį harmoningesnė už faustiškąją, nes romanų pasaulis daugiau būna čia ir dabar. Jis ne toks galingas ekonomiškai, bet žmonių kasdieniai papročiai labiau nukreipti į gyvenimo džiaugsmą. Tarkim, Ispanijoje gyvuoja siesta, kurios metu atsigaunama per vidurdienio karštį. Žmonės neskuba ir nebėgioja vaikydamiesi pelno, bet daugiau gyvena čia ir dabar. Kai šv. Pranciškus kalbėjo seseriai saulei, broliui mėnuliui, paukščiams, jis tam tikra prasme atsivėrė čia ir dabar šventumui ir įveikė hebrajiškojo ir graikiškojo pradų neharmoningą dermę. Harmoningai suderinti graikiškąjį ir hebrajiškąjį pradus – tai išmokti savo sielos darbu išgyventi šventumą ir pilnatvę čia ir dabar, o ne griebtis svaiginimosi dirbtinėmis priemonėmis. Šventumas atidėtų dalykų troškimą paverčia čia ir dabar išgyvenama pilnatve. Ispanai, italai, portugalai daugiau gyvena čia ir dabar, džiaugiasi tuo, ką turi, o ne vaikosi to, kas yra atidėta, tai norėdami turėti čia ir dabar. Tas mefistofeliškasis gundymas, norų išpildymas čia ir dabar, sukūrė Vakaruose techniką ir technologijas, kurios siūlo viską čia ir dabar, ragina keisti pasaulį ir kurti rojų žemėje. Karlo Marxo pasakymas „Iki šiol filosofija pasaulį aiškino, o esmė yra jį keisti“ – tai faustiškosios kultūros orientyras. Atominė bomba, ekologinė katastrofa yra grynai faustiškosios kultūros padariniai.

Daugelį Vakarų kūrėjų galime priskirti faustiškajam arba pranciškiškajam tipui. Charles’is Baudelaire’as buvo dendis, norėjo pilnatvės čia ir dabar, vartojo opijų, kad patirtų pilnatvę ir galėtų rašyti eilėraščius. Juos dažnai įkvėpdavo šis narkotikas. Narkotikai, alkoholis, tabakas irgi savotiškas satanizmas mefistofeliško gundymo prasme, nes dirbtinėmis priemonėmis pasiekiama pilnatvė čia ir dabar, todėl nebūtina stengtis savarankiškai siekti pilnatvės dirbant su savimi ir tobulėjant. Dirbtinėmis priemonėmis gaunamas malonumas čia ir dabar. Faustiškasis žmogus svaiginasi ne tik svaigalais, bet ir technologijomis, t. y. čia ir dabar gauna, ko trokšta, kurdamas rojų žemėje. Mokslas padeda tenkinti faustiškojo žmogaus rafinuočiausius ir įžūliausius norus. Kaip narkomanas, alkoholikas ar rūkalius vieną dieną pajunta, kad svaiginantis jo sveikatai padaryta neatitaisoma žala, taip ir technologijos, tenkinančios faustiškojo žmogaus įgeidžius, padarė didžiulę žalą mūsų planetos gamtai.

Tad galime sakyti, kad Baudelaire’as buvo faustiškasis herojus. O pranciškiškuoju herojumi su tam tikromis išlygomis galima laikyti Rainerį Marią Rilkę. Jo gyvenimas toli gražu nebuvo šventas, tačiau kūryboje mokėjo atsiriboti nuo savo gyvenimo ir bent jau šioje plotmėje siekė šventumo. Gyvenimo pabaigoje pasiekė tam tikrą harmoniją su pasauliu. Tai liudija „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“. Ši harmonija yra būtent pranciškiškoji. Rilke tarytum šv. Pranciškus prabilo gamtai, pasauliui, daiktams. „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“ išreiškia tokį pasaulio matymą, koks liudija tam tikrą skaidrą ir šventumą, kuriuos buvo pasiekęs šv. Pranciškus, kai sakė pamokslus gamtos esiniams. „Duino elegijose“ suvokiama, kad „gal esam č i o n a i, kad ištartume: namas, tiltas, šulinys, vartai, ąsotis, vaismedis, langas, – prakilniau: kolona, bokštas… Bet ištartum, atmink, ištartume taip, kaip kad patys daiktai niekados susapnuoti negali.“ Taip devintojoje Duino elegijoje sako Sigito Gedos lietuviškai prakalbintas Rilke, gyvenimo kelionės pabaigoje supratęs, kad žmogaus metafizinė paskirtis – liudyti dievybei tikrovę, kurioje gyvena.