Apie kultūrinį (ne)priklausymą

EGLĖ KAČKUTĖ

Neseniai suklusti privertė akademiniame kontekste pavartoti žodžių junginiai „transnacionalus rašytojas“ ir „transnacionalus romanas“ (angl. transnational writer ir transnational novel), pagal analogiją galėtų būti ir „transnacionali literatūra“. Kadangi emigracijos, dislokacijos, priklausymo kultūrinei ir (ar) kalbinei erdvei, įėjimo į ją, viešo kalbėjimo (rašymo) bei vietos (fizinės, kultūrinės ir kalbinės), iš kurios kalbama ir kuriai kalbama, klausimai šiuo metu aktualūs − nutariau pasidomėti įvairiais literatūriniais transnacionalumais.

Transnacionalumo sąvoka literatūroje pirmiausia, žinoma, priklauso pokolonijinei erdvei. Plačiąja prasme pokolonijinę literatūrą suformavo imperialistinis procesas nuo kolonizacijos pradžios iki šių dienų. Indija yra didžiausias tokios literatūros šaltinis (Salmanas Rushdie, Aravindas Adiga, Anita ir Kiran Desai, Amitavas Ghoshas, Arundhati Roy, Vikramas Chandra, Tariqas Ali, Sunetra Gupta, Anita Rau Badami, Meena Arora Nayak ir t. t.), apimantis kūrinius, parašytus britų valdymo laikotarpiu ir po Indijos nepriklausomybės paskelbimo 1947 metais. Tačiau pokolonijinę literatūrą kuria ir kitų buvusių, daugiausia britų ir prancūzų, kolonijų gyventojai ir diasporos atstovai − Bangladešo (Monica Ali, Tahmima Anam ir kt.), Karibų regiono salų (Samuelis Selvonas, Andrea Levy, Carylas Phillipsas, Courttia Newlandas, Zadie Smith, Ramabai Espinet, Nalo Hopkinson ir kt.), Alžyro ir Maroko (Assia Djebar, Leïla Sebbar, Abdelkébiras Khatibi, Nina Bouraoui ir dar daug kitų), Haičio (Edwidge Danticat, Myriam Chancy ir kt.), Mauricijaus (pvz., Ananda Devi), Malaizijos (pvz., Shirley Geok-lin Lim), Madagaskaro (Jeanas-Lucas Raharimanana, Davidas Jaomanoro, Jeanas-Claude’as Fota, Michèle Rakotoson) ir daugelio kitų. Šioje literatūroje simboliškai ir kultūriškai iš naujo investuojama į prarastas dėl prekybos vergais, priverstinio darbo ir su juo susijusių perkėlimų geografines vietoves, daug ir įspūdingai vaizduojamos kolonizuotos kultūros, jų savitumas, originalumas, mėginama jas išvaduoti iš stereotipinio požiūrio, persvarstoma istorija. Šios literatūros kūrėjai − Indijoje arba kitose kolonizuotose šalyse gimę, tačiau dažnai į esamų arba buvusių imperijų centrus arba kitas šalis persikėlę gyventi žmonės, jų vaikai ir vaikaičiai, savo kūryboje keliantys kolonializmo, atminties ir priklausymo problemas. Svarbu tai, kad šie žmonės nuo gimimo priklauso bent dviem kultūrinėms erdvėms − dažniausiai, bet nebūtinai − kolonizuotajai ir kolonizavusiajai.

Keli atsitiktiniai pavyzdžiai. Leïla Sebbar gimė ir užaugo ten, kur ir jos tėvas − Alžyre, tačiau jos motina prancūzė, prancūzų kalbos mokytoja, namus pavertė „mažąja Prancūzija“, kurioje tėvo, taip pat prancūzų kalbos mokytojo, kalbai ir balsui nebuvo vietos. Po mokyklos Sebbar studijavo Provanso Ekso universitete, paskui persikėlė į Paryžių, ten apgynė daktaro disertaciją ir iki šiol gyvena. Sebbar sako taip ir neišmokusi gimtosios arabų kalbos ir visą gyvenimą gyvenusi ir rašiusi svetima prancūzų kalba, tačiau pagrindinė jos kūrinių veiksmo vieta − kolonizuotasis ir užtildytasis, tačiau jos tekstuose vaizdžiai šnekus Alžyras. Andrea Levy gimė Londone, tačiau jos tėvai − 1948 metais laivu „Empire Windrush“ į Londoną atplaukę jamaikiečiai. Žymiausio jos romano „Maža sala“ (Small Island) veiksmas vyksta Anglijoje ir Jamaikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Keturi jo pasakotojai − jamaikietis Gilbertas, jauna jo žmona Hortenzė, jų nuomojamo buto šeimininkė anglė Kvinė ir jos vyras Bernardas. Romane brėžiamos kelios paralelės − tarp Londono ir Kingstono, vyrų ir žmonų, praeities ir dabarties. Jos įtvirtina ir išardo net keletą angliškumo ir jamaikietiškumo skirtumų. Tokiu būdu romane atskleidžiamas abipusis kultūrinis nesusikalbėjimas, tačiau ir artimumas bei mainai. Anita Desai (garsiosios Bookerio premijos laureatės Kiran Desai motina) 1932 metais gimė Delyje, ten su broliais ir seserimis kalbėjo hindi kalba, vakarais angliškai skaitydavo anglų ir amerikiečių literatūros kanonui priklausančias knygas, o prieš miegą klausydavosi motinos vokiškai dainuojamų lopšinių. Vėliau ji persikėlė į JAV, ten pradėjo spausdintis ir iki šiol gyvena. Ji sako, kad jaučiasi indė, tačiau save suvokia kaip autsaiderę Indijoje. Kurį laiką praleidusi JAV, Indijoje ji pasijuto nuo vietos gyventojų skiriama didžiulės patirties prarajos ir tarsi nebeturinti savo balso šiai patirčiai išreikšti. Todėl ji daugiausia ir rašo apie nepritapėlius, nepriklausančius nei senajai, nei naujajai erdvei. Žymiausias jos romanas „Baumgartnerio Bombėjus“ (Baumgartner’s Bombay) geriausiai atskleidžia šį konfliktą. Pagrindinis romano veikėjas Hugas Baumgartneris − nuo nacių režimo pabėgęs žydas (kaip ir Desai motina), kuris Indijoje taip pat neranda sau vietos. Vykstant karui jis laikomas vokiečių stovykloje, o po karo niekaip negali integruotis į Indijos visuomenę. Galiausiai jį nušauna vokietis narkomanas, jo pabėgimą į Indiją paversdamas beprasmiu.

Pokolonijinė literatūra dažniausiai rašoma kolonistų kalba − daugiausia anglų arba prancūzų, tačiau ji savotiškai perkuriama taip, kad atspindėtų ir dvigubą ar net keliagubą rašančiųjų kalbinę realybę. Pvz., Bookerio premijos laureatė, lietuvių skaitytojams gerai žinomo romano „Mažmožių dievas“ autorė indė Arundhati Roy žaidžia anglų kalba taip, kad atkurtų kitų Indijos kalbų ritmus ir sintaksę, sudarinėja naujadarus, taip pasisavindama ir savo reikmėms naudodama primestą, tačiau ir lanksčią anglų kalbą.

Jau beveik dvidešimt metų pagrindinė ir, keista, iki šiol paveiki tokio transnacionalumo interpretacijos paradigma yra indų kilmės anglų ir amerikiečių literatūros tyrinėtojo ir teoretiko Homi Bhabhos išplėtota hibridiškumo teorija ir tai, ką jis vadina trečiąja erdve. Hibridiškumu jis laiko dviejų ar daugiau kultūrų susijungimą pokolonijiniais ryšiais. Tačiau svarbiausia tai, kad toje jungtyje ištirpsta imperialistinei kolonijinei santvarkai būdingas hierarchinis kultūrų santykis, atsisakoma sureikšminti vieną kurią hibridinės tapatybės dalį vengiant tipinio kolonizuotojo ir kolonizavusiojo galios santykio. Trečioji erdvė yra nauja, hibridinė, tačiau išlaikanti dvigubo ar net trigubo ją sukūrusio paveldo dimensiją. Nors toks požiūris toli gražu ne visuomet pasiteisina ir neatskleidžia daugelio kitų hibridinės tapatybės emocinių įtampų, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši teorija taip pat priklauso pokolonijinei imperinei erdvei ir todėl yra sunkiai taikoma kitokio tipo, pvz., ekspatriantų arba XXI amžiaus ekonominės migracijos kontekste, nors tokio tipo migrantai taip pat kuria savo literatūrą. Tai liudija ir nuolat augantis užsienyje gyvenančių lietuvių autorių, daugiausia moterų, skaičius.

Kita didelė ir daugialypė literatūrinių transnacionalų grupė − dvikalbiai arba keliakalbiai rašytojai, kurių kūryboje reikšmingai atsispindi jų vidinis dialogas tarp prarastosios kalbos ir tapatybės, ypač kūrybinės, ir naujosios, dabartinės, nuolat kuriamos. Politiniai tremtiniai arba pabėgėliai, kurie negali grįžti į gimtąją šalį, dažniausiai priversti išmokti naujosios tėvynės kalbą ir imti ja rašyti. Tokie autoriai neretai kalba apie vienos kalbos ir tapatybės, kad ir laikiną, represiją arba išstūmimą tam, kad atsirastų vietos naujajai kalbinei ir kūrybinei savasčiai. Naujojoje, kitakalbėje savo kūryboje tokie rašytojai neretai (at)kuria paliktąjį pasaulį. Nesvarbu, ar kaip lenkas Josephas Conradas, šiuo metu JAV gyvenanti emigrantė iš Lenkijos Eva Hoffman, žydų kilmės vengrė, šveicarų rašytoja Agota Kristof, kurie visuomet rašė tik antra, sąmoningai, nors ir priverstinai išmokta kalba, ar kaip Vladimiras Nabokovas, Josifas Brodskis, Samuelis Beckettas, kurie kūrybinės karjeros viduryje nutarė imti rašyti kita kalba, visų jų tekstuose dominuoja jų gimtosios kalbos kodas ir sintaksinių struktūrų aidas. Rusų literatūros tyrinėtoja Elizabeth Klosty Beaujour tokius rašytojus vadina „išsilavinusiais dvikalbiais“ ir sako, kad jų meniniai tekstai ir estetinė tų tekstų vertė kyla iš „sąmoningo, daugiabriaunio lingvistinio kapitalo demonstravimo“. Šiai grupei priklauso ir Lietuvoje kūrybinius rašymo kursus rengiantis JAV rašytojas emigrantas iš Sovietų Sąjungos Mikhailas Iosselis, „amerikietiškoje“ kūryboje anglų kalba vaizduojantis savo vaikystės ir jaunystės Rusiją.

Kalbant apie politinį rašytojų egzilį, skiriasi tų, kurie emigravo jau subrendę ir susiformavę kaip asmenybės ir kūrėjai, ir tų, kurie išvažiavo vaikystėje, situacija. Įdomus pastarojo modelio pavyzdys Vietname gimusi prancūzų rašytoja Linda Lê. Jos tėvas − vietnamietis, motina − prancūzė. 1968 metais Šiaurės Korėjai užpuolus Pietų Vietnamą šeima buvo priversta kraustytis. Egzodas buvo skausmingas − pakelėse gulėjo lavonai ir autorė yra sakiusi: „Man atrodo, kad savyje nešiojuosi lavoną. Tai tikrai Vietnamas, kurį nešiojuosi kaip mirusį vaiką.“ Vėliau šeima persikraustė į Saigoną, ten Lê tėvų santykiai pašlijo, tačiau ji pradėjo lankyti prancūzišką licėjų, atrado prancūzų literatūrą ir nutarė, kad taps rašytoja. Po dvejų metų Lê motina su trimis dukterimis, tačiau be vyro persikraustė į Prancūziją. Netektojo mirusio tėvo įvaizdis persekioja Lê, pvz., psichiškai nestabiliai romano „Balsai“ (Voix) pasakotojai nuolat vaidenasi jos miręs tėvas, kartą pasirodantis apsuptas liepsnų ir rėkiantis: „Kodėl manęs neišgelbėjai?“

Savanoriškos emigracijos kontekste daugiakalbiškumas ir kūrybinis daugiakultūriškumas įdomiai reiškiasi save pačius verčiančių autorių kūryboje. Prancūzų literatūros tyrinėtojas Rainier Grutmanas save verčiančius autorius skirsto į keturias grupes: 1) simetriškai verčiančius iš vienos didžiųjų pasaulio kalbų į kitą; 2) pokolonijinės literatūros kūrėjus, kurie, kaip Arundhati Roy, naudojasi savo gimtąja arba gimtosiomis kalbomis rašydami kuria nors buvusios kolonijinės galios Europos kalba; 3) naujuosius emigrantus, siekiančius platesnių auditorijų, ir 4) kalbines mažumas, gyvenančias oficialiai vienakalbėse valstybėse. Iš pirmosios grupės man labai patinka Kanadoje gimusi, prancūziškai rašanti ir į anglų kalbą pati save verčianti Nancy Huston. Jos vaikystę skausmingai paženklino tai, kad nieko nepaaiškinusi vieną dieną šeimą paliko jos motina. Huston rašo: „Kalbant apie motinos kalbą, ji dingo, kai buvau šešerių. Mano mama. Su savo kalba burnoje. Jos vardas buvo Mary-Louise − yra iki šiol. Taip pat ir Mommy. Mom. Mother. Ją tuojau pat pakeitė jauna imigrantė Maria. Mutter. Mutti. Viskas buvo labai aišku. Tereikėjo pakeisti kalbą ir žodžiai pakeisdavo prasmę. Mutti ir Mommy reiškė du skirtingus žmones. Mommy nebebuvo, tačiau nesijaučiau netekusi mamos, nes buvo Mutti. Kol tėvai skyrėsi, Mutti pasiėmė mane (ir mano seserį) į Vokietiją, kur per kelis mėnesius išmokau vokiškai, godžiai, kaip motinos pieną, glou, glou, gurkt, gurkt.“ Vėliau šeima su nauja motina persikėlė gyventi į JAV, kur Huston kaip visi mokyklos mokiniai pradėjo mokytis prancūzų kalbos. Būdama dvidešimties ji atvyko į Paryžių, ten Roland’o Barthes’o vadovaujama parašė magistro darbą ir aktyviai įsitraukė į to meto Paryžiaus feministinį judėjimą. Vėliau ištekėjo už bulgarų kilmės filosofo, literatūros kritiko ir rašytojo Tzvetano Todorovo, su juo susilaukė dviejų vaikų ir iki šiol kartu gyvena Paryžiuje. Kaip ir kiti to meto intelektualai emigrantai Paryžiuje, į kurių ratą (Todorovas, Julia Kristeva) įsiliejo, Huston ėmė rašyti ir spausdintis prancūziškai, tačiau nuolat pabrėžė savo kalbinį ir kultūrinį „nepriklausymą“ prancūzų kalbai ir kultūrai. Pirmąjį romaną Huston išleido 1979 metais, kurį laiką rašė tik prancūziškai, kol 1993 metais pati išvertė anksčiau anglų kalba parašytą, tačiau neišleistą romaną „Grigališkasis giedojimas“ (Plainsong / Cantique des plaines). Nuo to laiko ji tą pačią knygą rašo dviem kalbomis vienu metu. Huston grožinė kūryba ir autobiografiniai tekstai, galima sakyti, tyrinėja kraustymosi iš vienos kultūros į kitą procesą, naujo gyvenimo ir savasties pasirinktoje šalyje ir kalboje kūrimą. Ji atvirai kvestionuoja ir savo pačios atėjimą į prancūzų kultūrą, svarstydama ir tai, kaip sudėtinga ir kitokia kultūrinė bei kalbinė jos tapatybė veikia jos kūrybos vietą Prancūzijos literatūros kontekste. Žanro ir stiliaus požiūriu hibridinė Huston kūryba glaudžiai susijusi su jos emigrantės padėtimi. Jos tekstuose trinamos skirtys tarp grožinės ir negrožinės kūrybos, fikcinės tapatybės ir realaus objektyvumo. Negrožiniai jos tekstai papildo jos grožinę kūrybą ir paaiškina, kaip ją skaityti. Tai, kad autobiografiniai jos tekstai griežtai realūs ir stulbinamai atviri, užkerta kelią autobiografinėms grožinių jos tekstų interpretacijoms.

Literatūrinių transnacionalumų yra ir daugiau − be kitų, nespėjau apžvelgti apie šimtą metų besitęsiančias literatūrinio JAV ir britų transnacionalumo apraiškas. Tačiau pabaigoje norėčiau grįžti prie naujausios lietuvių emigracinės kūrybos ir pažymėti, kad jos kultūrinį priklausymą šiuo metu, manau, geriausiai apibūdintų toks transnacionalumo apibrėžimas: „Transnacionalumas“ yra procesas, kuriuo imigrantai sukuria ir palaiko daugialypius socialinius ryšius, jungiančius jų gimtąją ir gyvenamąją visuomenes. […] Imigrantai, kurie kuria ir palaiko įvairius sienas kertančius santykius − šeimos, ekonominius, religinius ir politinius − yra „transmigrantai“. O esminis transnacionalumo elementas yra transmigrantų (sic) dalyvavimo gimtojoje ir priimančioje visuomenėse daugialypiškumas“ (Linda Basch, Nina Glick Schiller, Cristina Szanton Blanc, Nations Unbound).