Adelės (ne)gyvenimas: remedia amoris

NIDA VASILIAUSKAITĖ

„Abdellatifo Kechiche’o epas iškviečia meilę tyriausiu ir aistringiausiu jos pavidalu – intensyvią, kataklizminę, nepamirštamą“, – rašo „The Guardian“ kino kritikas Peteris Bradshaw . Panašiai apie „Adelės gyvenimą. I ir II skyrių“ rašo visi, Lietuvoje taip pat: „Jei mylima, tai iš esmės – su skausmu, begaline aistra, geidulingu seksu, pažeminimu, savineiga ir atsidavimu“. Ir išties, mylima ten ypač daug: Adelė (akt. Adèle Exarchopoulos) – personažas, kuris „visas yra meilė“, išleisti iš jos „meilę“ būtų tolygu iš baliono išleisti orą: kažkas liktų, bet tas kažkas – jos esybė – nebeturėtų nei turinio, nei formos, nei gyvasties. Gulėtų priplota ant šaligatvio ir nežinotų, kur save padėti. O dabar raičiojasi po kambarius turėdama aiškią paskirtį.

Kadras iš filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“

Ji myli „beatodairiškai“, „visa širdimi“, „visam gyvenimui“, nors net negali susikalbėti su Ema (akt. Léa Seydoux), savo meilės objektu: jas skiria luomas, skonis, išsilavinimas, profesija, buitiniai įpročiai, gyvenimo būdas, interesai, draugai. Adelė tenori būti darželio auklyte (filmo pabaigoje džiaugiasi tapusi atsiliekančių nuo programos pradinukų mokytoja) ir kad ją mylėtų, o Ema – Dailės akademijos studentė, vėliau „versli humanitarė“ – apdairiai gaminasi „vardą“ tapydama spalvingus lesbiečių aktus, derančius prie interjerų, ir megzdama ryšius su meno kūrinių rinkoje „reikalingais žmonėmis“. Savo „meiles“ ji planuoja labai racionaliai, pagal luomo ir karjeros taisykles (tai nereiškia, kad „nenuoširdžiai“ – ne, ji irgi myli „iš tikrųjų“), bet Adelė nieko nemato, niekuo nesiskundžia, dėl nieko neprotestuoja, tik kepa pyragėlius Emos trendy draugams: šiai kukliai nepretenzingai ir prieraišiai būtybei tereikia Emos. (Kokios Emos? Ko iš Emos? Kad užpildytų ją seksu, glamonėmis, apkabinimais – tai vienintelis Adelei žinomas egzistencinis intensyvumas. Kad įteiktų „gyvenimo prasmę“, nes „tokia ir yra prasmė“. Viskas.) Meilė įsikuria paprastoje geroje petit bourgeois natūroje, ji – meilė – „tikra“ (kiek apskritai gali būti „tikra“ meilė), bet nepakylėja į jokias „dvasines aukštumas“ ir nenuleidžia į „metafizines gelmes“ – Adelė prijungta prie jos kaip ligonis prie lašelinės (senovinis „meilės-ligos“ tropas čia daug adekvatesnis už romantinę „meilės“ kaip švento, kilnaus jausmo ar juo labiau už krikščionišką meilės kaip unio mystica tradicijas). Atjunkime meilę – ligonis be lašelinės mirtinai nusigaluos iš bado (arba pats taps kapsinčia lašeline kam nors kitam).

Ir meilė atjungiama. Emai tokia blanki, „mažu patenkinta“ draugė „daro gėdą“ hipsterių kompanijoje, nenaudinga ir nuobodi, nes Ema – ambicinga kaip Romas Zabarauskas (ir talentinga maždaug tiek pat). Todėl, suradusi pretekstą, brutaliai išgrūda Adelę lauk. Ši klykia, maldauja, verkia, kankinasi – dienomis, savaitėmis, mėnesiais, metais. Bando gyventi kitaip – neišeina. Prašosi priimama atgal – nepriima. Galop išsipuošia ir nekviesta nueina jį Emos parodos atidarymą, pasveikina ją ir jos naują mylimąją (ne, Kupidonas šios naujos poros širdžių viena strėle nepervėrė, bet ji iš adekvataus, Emos pasaulio), tačiau sutinkama šaltai (ne, ne todėl, kad Ema Adelei „nieko nebejaučia“ – todėl, kad, blaiviu Emos sprendimu, „taip nereikia“). Tada išeina verkdama namo. Pabaiga. Filmo ir Adelės gyvenimo (kuris, žinoma, tęsiasi).

Gyvenimo? Ar tikrai čia būta gyvenimo? Ir ditirambo meilei? Iš esmės tai verdiktas Adelei ir adeliškiems jausmams, verdiktas pačiai romantinei „meilės“ idėjai, nors Kanuose Stevenas Spielbergas, o įkandin jo daugybė kitų aiksi: „Tai nuostabiai romantiška meilės istorija“ etc., etc. Jei jų interpretacija (veikiau galbūt sąmoningas kino industrijos gestas) būtų adekvati, jei „meilė“ ten būtų nors kiek kilni, graži ir laiminga, filmas nė iš tolo nebūtų vertas „Auksinės palmės šakelės“, net jei vis tiek ją gautų. Ne, ši istorija priešinga „romantinei meilei“ kaip tokiai: modernybės love stories idiliškai skelbė, kad „meilė nugali viską – ji šluoja socialines kliūtis, tirpdo ribas, vienija ir sulydo skirtingų pasaulių gyventojus, meilė – jėga, pajėgi sukurti tikrą, jokiems luominiams prietarams, jokiems kitiems socialiniams interesams ir net charakterio skirtumams nepavaldų ryšį“, o čia yra kaip tik atvirkščiai: klasiniai skirtumai ir jų padiktuotos socialinės ambicijos, įpročiai, akiračiai, etosai ir skoniai negrįžtamai šluoja lauk tiek „meilę“, tiek seksą. Ne, ne dėl Fatumo, ne dėl force majeure ir ne dėl to, kad silpnos herojės kažko pabūgo, o todėl, kad iš tiesų luominio bendrumo nepamaitinta „romantika“ numirė (net likdama „gyva“ – Adelėje surydama ją visą, o Emoje „padėtis kontroliuojama“) ir niekaip kitaip būti negalėjo. Nes tai – šis zombiškas „gyvenimas kitu“ – ir yra „meilė“.

„Adelės gyvenimas – klampus. Ypač tiems, kurie, žiūrėdami filmus, linkę tokius gyvenimus į save įsileisti“, – rašo jau cituotasis Donatas Paulauskas. Ir išpažįsta įsileidęs pats. Šios eilutės nepaprastai vertingos netikėtu tikslumu – tarsi jas būtų parašiusi pati „meilė“: būti jos „ištiktam“ ir reiškia įsileisti į save tokius „gyvenimus“ – leisti, kad po tave kitų žmonių „gyvenimai“ vaikščiotų (aš tą dar vadinu „empatija“). Arba – dažniausiai – būti tokiam, kuris net negali „neleisti“, nes jo (jos) „aš“ – kaip tuščias suglebęs balionas, kurį gyvybiškai būtina pripūsti „meilės“ (antraip gyvenimas atrodys tuščias). Adelė įkūnija tai, ką, ja rezonuojančių (į „meilę“ linkusių) žmonių manymu, visi turėtų daryti vietoj visų kitų dalykų: jų utopijoje nebus galima mąstyti kaip nori, rašyti kaip nori (tai „neempatiška“), bet mylėti bus galima – „su skausmu, begaline aistra, geidulingu seksu, pažeminimu, savineiga ir atsidavimu“. Tą darantis žmogus – žmogus, kuriam taip darosi, – būtų absoliučiai heteronomiškas, be self ir be agency. Puikus ruonių gulyklos pilietis.

O kas būtų išlipus iš klampios pelkės? Galbūt atsivertų – ne, ne „romantinė“ – visai kita, šaltojo eterio perspektyva, iš kurios būtent šie euforiją keliantys, širdis „plikomis rankomis“ čiupinėjantys „gyvenimai“ pasirodytų tik graudžiai ir komiškai apgailėtini.