VIKTORIJA RIMAITĖ. Eilės

(Susi)žaidimai

Išsibarstom:

po truputį artėja ruduo, o gėlės

nesiliauja brandinti žiedus,

tai tik žaidimas – žolė, kalvos,

vynuogių kekės – atsigulu,

užsimerkiu, tai tik žaidimas ir

aš, vasarom išsibarsčius, bandau

sudėti dienas į liepą, rugpjūtį,

bet išties vis nenoriu apleisti

birželio naktų, moteriškai

išsibarsčius tarp puikybės ir

prietarų, ir to vieno vienintelio

gyvenime teisingai nusibrėžto kelio: pirmyn.

Persivertimai

jokios klastos: metai be

gimtos šalies nepraėjo

pusvelčiui: užsiauginau

plaukus, radau žmogų –

save, nepalikau už

nugaros visko, kas praėjo,

galbūt net ilgėtis sekėsi

kiek geriau, nei skiriant

vos keliems šimtams

kilometrų, rytais daug

miegodavau, kvėpavau

grynu oru, nemelavau,

nė karto nenusidėjau,

tik niekaip nesupratau,

kada tai, kas buvo svetima –

tarp ten ir čia – tarp už ir

prieš – virto namais.

Susipratimams

Vis galvodavau, kas būna, kai

imi ir surandi savo gyvenimą

žmogaus pavidalu, tada jautiesi

laimingas, nori šokti su parašiutu,

planuoji keliones į šiltus kraštus,

gamini pietus, vakarienę, bandai

kažkuo nustebinti – niekada nebūdavau

tikra, kada reikia pradėti stebėtis,

kai tave iš tiesų tegali nustebinti

vienas vienintelis dalykas –

tavo paties stebėjimasis.