Skolų knygelė f generacijai (5)

Gruodžio 1 d.

1966 m. mirė Jonas Reitelaitis, Romos katalikų kunigas, istorikas ir kraštotyrininkas, Krikštonių miestelio kūrėjas, valstybės ir visuomenės veikėjas, publicistas (g. 1884).

Man žinomas ir aktualus kaip Vinco Mykolaičio-Putino bičiulis (manoma, jis yra romano „Altorių šešėly“ veikėjo Jonelaičio prototipas): neseniai bibliotekoje apžiūrėjau jo knygelę „Gudelių parapijos monografija“ (1914) – rašydamas „Atsiminimus“, Putinas ja naudojosi. Minimi ir Pilotiškių Mykolaičiai, Putino proseneliai (kaip stacijų statytojai), taip pat Gudelių parapijos gyvenvietė Kalnynai (romane „Altorių šešėly“ tokia irgi egzistuoja). „Atsiminimuose“ ši R-čių Jono knyga savotiškai reklamuojama: „[...] randame ir daugiau žinių apie mano gimtojo krašto žmonių buitį. Kas tuo susidomės, tepasiskaito.“ Skaitydama labiausiai apmąsčiau baudžiavos žiaurumus, kurie paprastai išstumiami į sąmonės kamputį (ypač švaistantis bulvarinių laikraščių mėgstamu „baudžiauninko kompleksu“): ponui patikusius vaikus atplėšdavo nuo tėvų ir paimdavo į dvarą. Dar krito į akis klaikūs laidotuvių papročiai; svaiginimasis alkoholiu kaip būdas medijuoti mirtį, „atgiedant“ rašytinį religinį tekstą (problema buvo rasti mokantįjį skaityti).

Gruodžio 7 d.

1921 m. mirė Žemaitė, lietuvių rašytoja, laisvamanė (g. 1845).

Prieš kelerius metus Šiauliuose, nenaujų knygų turgelyje, pirkau Donato Saukos „Žemaitės stebuklą“. Parašytą, beje, emocingai, ne be jaustukų, mokslinėms monografijoms nebūdinga kalba. Džiazas Žemaitės tema. Turbūt suveikė intymi asociacija: žiema, moksleiviški metai, Žemaitės skaitymas traukinyje, specifinis senos knygos kvapas. „Šatėnuose“ Žemaitę, kaip lietuvių prozos gaivalą, vis paminėdavo Sigitas Geda; universitete prie jos ilgiau neapsistojome, būta kitų akcentų ir autorių. Dabar, vartydama D. Saukos monografiją, suprantu, kad Žemaitė, nors netiesiogiai, bus aprašiusi ir mano vargą, „laimę nutekėjimo“ (tiksliau, daug ką iš kankinimų buitimi).

Gruodžio 12 d.

2008 m. mirė Sigitas Geda, poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas (g. 1943).

Knygoje „Poezijos kryžkelės“ (Ričardas Pakalniškis kalbina Sigitą Gedą; pokalbis darytas 1992 m.) nemaža dialogo dalis ir visa pabaiga sukasi aplink V. Mykolaitį-Putiną (kaip man jau atsibodo šitas kaskart viską perinstaliuojantis radaras). Riboženklis kaip priežastis: „Pėdos“ išėjo tais pačiais metais kaip ir „Langas“. S. Geda chirurgiškai tiksliai jį įvertina vos keliais štrichais: kažin ar kuris putinologas gebėtų glausčiau ir be puošmenų.

Gruodžio 13 d.

1930 m. gimė Vytautė Žilinskaitė, iškili prozininkė humoristė, pagilinusi komiškąjį literatūrinės vaizduosenos aspektą.

Vaikystėje mėgau gal net labiau už Astrid Lindgren: iš dalies man jos įvaizdį (kaip filosofuojančios rašytojos) sukūrė Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos. Ir nors literatūros istorijai tarsi svarbesni jos nuopelnai humoreskų srityje, daugelio, spėju, ji labiau asocijuojama su „Roboto ir peteliškės“ jausmingumu.

.

1999 m. mirė Albertas Zalatorius, vienas garsiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų ir kritikų, Sąjūdžio Seimo narys (g. 1932).

Kai numirė Albertas Zalatorius, jeigu gerai atsimenu, Marcelijus Martinaitis per paskaitą pasiūlė paskaityti jo „Smuikininką Gariūnų turguje“. Verta grįžti prie to teksto ir šiandien. Ten įtaigiai patariama nenusipiginti ligi nemokamų darbų ir savanorystės kultūros labui: „[...] humanitaras neturi leistis vedžiojamas už nosies. Jūs tą vedžiojimą greitai pajusite: suorganizuok, pakalbėk, parašyk – tokie prašymai pasipils, kai tik šiek tiek parodysite sugebėjimų. O atsisakyti bus drovu, kad neapkalbėtų: mat koks materialistas, kultūra jam nerūpi, kur jo profesinė sąžinė. O sakykite, kodėl profesinė sąžinė neliepia santechnikui žiūrėti, kad nė vienas kranas nevarvėtų? Sąžinę jis turi ir, žinoma, nori, kad tie kranai gerai veiktų, bet aukotis jis tiesiog neturi laiko.“ Pabaigoje sako, kad jo kartai jau nepavyks įveikti humanitarų drovumo ir jų nuvertinimo barjero, tačiau mes (kreipiamasi į bene dešimtmečiu vyresnius už mane universiteto absolventus) privalėsiantys jį įveikti.

Siaubinga tą suvokti, bet liko nepaklausyta – vadinasi, savo rankomis didiname humanitarų skurdą. Jokiu būdu nesiūlau nutraukti ar, dar baisiau, apmokestinti bičiulystės ryšius (kurių pagrindu padaroma beveik viskas ir kurie yra abipusiai: funkcionuoja žiniasklaida, įvyksta renginiai, leidyklose išeina knygos – niekada nežinai, kada tau prisireiks tokios pat paslaugos). O vis dėlto, jeigu Ilzė Butkutė taps menininkų koučere, galėtų sukurti viziją, kaip išlipti iš šitos balos.

.

2002 m. mirė Jurgis Kunčinas, poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo (g. 1947).

Pradėjau skaityti „Kasdien į karą“; nebaigtas kažkada liko ir „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“. Kol gyvenau Žvėryne, juk galėjau skaityti jį, važiuodama vienuoliktu autobusu, kodėl neskaičiau? Tikriausiai mąsčiau kaip viena Mindaugo Nastaravičiaus senesnės radijo laidos pašnekovė: jos klausė, ar nebandė skaityti kokių nors kitų Jurgio Kunčino romanų, be „Tūlos“, o ji įrodinėjo, kad „Tūla“ esanti tobula knyga, o kitkas jai nelabai įdomu.

Labai gera proza: pirmasis „Kasdien į karą“ skyrius – įspūdingas mirties ir laidotuvių apmąstymas. Autentiškas skaitinys Vėlinėms, galėtų koks aktorius įskaityti, o radijas transliuoti. Tačiau: jeigu visa J. Kunčino kūryba būtų panagrinėta feministiniu rakursu, pavyzdžiui, kas nors imtųsi darbelio apie tai, kaip vaizduojamos vien sugulovės, – veikiausiai negailestingu skalpeliu perskrostų garbingo beletristo puslapius.

Su J. Kunčinu, kol buvo gyvas, nesu turėjusi daug susidūrimų, bet vienas jų buvo toks: ketvirtame kurse su J. B. nuėjom į „Suokalbį“ užkąsti tarp paskaitų (tuomet buvo nebrangu). Kaip tik buvom grįžusios iš Piterio ir ten metro įsigijusios tokius lyg ir studentų pažymėjimus su auksinėmis antraštėmis viršelyje: „Invalid učioby“ ir pan. Kol virėja kepė lietinius, klijavome į juos savo nuotraukas ir pildėme asmens duomenis. Pro šalį ėjo J. Kunčinas, stabtelėjo: „Kokius čia dokumentus padirbinėjat?“ Ir viskas, daugiau nieko reikšmingo.

Gruodžio 15 d.

1955 m. gimė Jūratė Baranova, filosofė ir eseistė, literatūros kritikė, daugelio knygų autorė, Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė.

Mėgstu Jūratės Baranovos eseistiką ir galvoju, kad ją nepakankamai vertina „tikrieji“ literatai. Dėl daugelio priežasčių, bet dažniausiai turbūt dėl įsikalbėto „privačios valdos“ jausmo. Mėgstu ją ir už tai, kad nepasižymi nekritišku feminizmo (kaip nemąstančio, mechaniško aktyvizmo) garbinimu, tačiau intuityvi feministinė savivoka (net kai prieštaraujama sau) man atrodo svarbiausia jos tekstų intencija.

Gruodžio 16 d.

1983 m. mirė Antanas Miškinis, lietuvių poetas, modernaus neoromantizmo atstovas (g. 1905).

2005-aisiais įsigijau gražų fotografuotinį Antano Miškinio eilėraščių rinkinio „Varnos prie plento“ (LRS leidykla) leidimą. Daug rudens tuose eilėraščiuose, elegijų „žalio beržo stiliumi“, neoromantiškos ironijos. Pieštuko žymės – autorius taisė korektūros klaidas.

Vis dėlto dar įspūdingesnė jo bendraautorystė būtų vadinamieji katorgininkų laiškai, rašyti iš lagerio (Antanas Dambrauskas, Antanas Kučingis, Antanas Miškinis, „Katorgininkų laiškai Vienuoliui ir Putinui“, Sietynas, 1989, Nr. 5); su ta sąlyga, jeigu ji nebūtų abejotina. Irena Kostkevičiūtė laiške „Sietynui“ (Nr. 7) tvirtina, kad grįžęs iš lagerio A. Miškinis aplankė Putiną ir kaip konkretesnį autorių nurodė vertėją A. Dambrauską, todėl kolektyvinės autorystės idėja komplikuojasi. Anot I. Kostkevičiūtės, daugelis laiško teiginių vargiai atitiktų A. Miškinio pasaulėžvalgos bruožus.

Putiną ginančios I. Kostkevičiūtės, Vandos Zaborskaitės reakcijos „Sietyne“ – morališkai skaisčios, naivokos posttotalitarinės šviesuomenės, dar linkusios reglamentuoti, ką publikuoti galima, o ko ne, ženklai. Netrukus bus uždraustas knygynuose pardavinėti „pernelyg erotiškas“ Jurgos Ivanauskaitės romanas, ginčijamasi dėl kai kurių laidų transliavimo, o paskui viskas ims ristis bemaž nevaldomai ir kliūtys prasidės tik randantis politiniam korektiškumui.

.

Kažkada Ramūnas Gerbutavičius manęs, kaip ir visų, klausė, koks turįs būti idealus skaitytojas. Mąsčiau beveik metus, bet tik dabar supratau, kad jis turi būti paslaptingas ir jokiu būdu nekviesti draugauti feisbuke.

-gk-