NIDA TIMINSKAITĖ. Eilės

suderinti laikrodžius

atsakyti į klausimus

ištardyti būtąjį dažninį laiką

apie galimas priežastis, pasekmes -

trisdešimt trečiaisiais

mano gyvenimo metais

kai visi kalbėjo aramėjų kalba

arba – taip, kaip mokėjo,

tik žydai tylėjo lietuviškai -

linkėjom viens kitam karšto vandens

ir meilės turėjom daugiau negu duonos,

ir vilties – daugiau nei sėkmės -

ar svarbu tai dabar man, kitiems,

kažkam, esamam laikui,

nutolusiam šviesmečiais?

ar svarbu tiems, kurie jau išėjo?

pasaulis

svetimas, liūdnas ir šaltas

atidaro duris į mane -

čia nieko nėra,

čia niekuomet nieko nebuvo -

neturėčiau šito pamiršti

nei prisiminti…

prisijaukinau visas laukines mintis apie mane,

sukrečiančias, baisias, aštrias, įkyrias, banalias,

kažkieno pakartotas, klastingas, kvailas,

žodžiai išnyrantys iš miglos kaip laivai -

nors titanikas nebuvo dar pastatytas,

tai tolstantis ledkalnis,

tik jo viršūnė -

aptrupėję, vandens išgraužti žodžiai,

tirpstantys kažkur ten toli baltame horizonte,

dingstantys nežinioje per daug gerai žinant -

parašyk man ką nors ant vandens -

nieko nėra neįmanomo -

įmanomo irgi nėra.

tik mažas porceliano paršelis

su plyšiu monetai,

nešantis (gal) laimę…

angelai apsirėdę

baltom tunikom

grįžo į savo saugų

pirmapradį

politeistinį

pasaulį.