Naujadaiktis

EDITA PUSKUNIGYTĖ

Lena tupi krūmuose, o aš sergiu ją ir kol vyksta prasmingasis čiurenimas, kojų pirštais pešu žolę, rausiu žemę – ji tokia maloni, jei pamiršti apie laukiančius kastuvus ir iki pasidygėjimo vaitojančius vainikus. Jaučiuosi prakilniai, nors net nėra dėl ko – nei karūnos, nei skeptro niekas man neįteikė, tačiau Lena moka taip gražiai pakalbėti, kad pasijuntu itin ypatinga, o gal net ypatingiausia krūmų saugotoja. Lyja. Rankos plaukeliai pastirę nuo šalčio, o trečią dieną neplaunama galva – it besiplečiantis debesis, vis labiau panašėjantis į ežį. Krūmai subraška, lapeliai sučeža ir išnyra Lenos veidas. Ji tyli, o aš čia, smiltyje, dulkėje, stebuklus krečiančio vėjo granulėje, susiriečiu ir pavirstu į medžio šaką, nulaužtą, patiestą pievoje, – dabar aš kvėpuoju per žievę, o mano jausmas gyvenimui pavirto į pjuvenas. Ir man auga galva. Dar viena iš devynių. Lena sako, kad vieną dieną visoms galvoms bus nusukti sprandai. Tada švaistysiuos jomis visur: keliauk į kilpą, į upės dugną, į nuodus, nusmaugsiu tarpduriuose, įkelsiu į medžius, kad paukščiai išlestų ir žaibas sudegintų – tik čakšt ir švilpt – nebus galvų.

.

Rytais Lenos veidas atsisuka ir klausia: „Ką veikia mano mažoji mergaitė?“ Jos pirštai slenka milimetrais ir paklodės klostės pakvimpa nupjautom smilgom, o gal net tuo saldžiu medum, kurį per klaidą išmetėm. Bičių gyvenimas paslaptingas, o mūsų dar paslaptingesnis, nes bitės į avilį mūsų nepriėmė – ten kitokios taisyklės, Lena. Ten visi yra teisingi. Ne, tu nesupranti, tu kvaila, dievaži, tavo pirštai slenka ir sėlina, jie nori valgyti, lyg kokie medūzos čiuptuvai ruošiasi, bet kam jie ruošiasi, juk tavo mažoji mergaitė verkia. Dievas jai užsiuvo akis, prikimšo jūržolių – dabar tavo mažoji mergaitė lavonas, panaudota iškamša. Ji niekada nebeatplauks į Itakę. Naktis po nakties ji pabunda, manydama, kad atsikels, naktis po nakties ji kovoja su tavo veidu, o tu vis priaugini jai galvas, Lena. Gal tave reikėjo apipešioti kaip nuplikytą vištą ir suvalgyti su plikbajoriais, o gal giljotinuoti kaip išraunamas niekam tikusias gėles ir išmesti į mėšlynus, bet tada tu pavirstum į mėšlo poetiką ir vis tiek kalbėtum. Aš niekada nuo tavęs nepabėgsiu. Lena. Lena. Lena. Kalbėsi. Kalbėsi. Kalbėsi. Bet štai čia ir dabar – tu mirsi.

.

Mergaitės nori valgyti blynus, glostyti kačiukus, jos nieko negroja – groti pasidarė nuobodu. Lena dantimis traukia mano kelnes žemyn. Ji nori pasiskolinti muzikos. Jai reikia dar negirdėtos super truper melodijos. Panelė įtikinėtoja, panelė melagiautoja, panelė sakramentiškoji. Bet ar girdi, kaip urzgia cerberis? Aš cerberis, tavo cerberis, o tu esi mirties slėnis, Lena. Ir tu plėši nuo savęs susikaupusią antiką, griauni kolonas, meldies sapfiškajam sapne. Vandens lygis kyla, sala skęsta, kur ne kur išnyra poečių rankos, baltų tunikų krašteliai, verpetas įsisuka, nesustoja ir štai į žmonių pasaulio krantą vanduo išmeta dvi paliegusias figūras. Tai tu ir aš. Dvi moterys aukso pilvais.

.

Mes randame patvorį. Lenos koja užkliūva už pirmu žvilgsniu nepastebimo iš žemės išsikišusio kampo – jis aptrupėjęs ir net šiek tiek aštrus. Mes traukiam jį labai ilgai, lyg per gimdymą, žemės įsčios nenori jo atiduoti, trokšta pasilikti šį jas apsėklinusį geluonį. Žemė yra besotė. Ji ir mus pasiims, Lena, tik mes dar to nesuprantam, mes kaip pūkeliai beorėj erdvėj – mums juk viskas gerai. Mūsų raumenys įsitempia ir jais pradeda tekėti kraujas, aš jaučiu, kad krentu, bet nekrentu, ačiū Dievui, mane laiko mano cerberiškos galvos, apkritusios kūną iš šonų lyg obuoliai. „Tuoj aš išspardysiu tuos prakeiktus obuolius, tuoj, tuoj, tik dar trupučiuką…“ – sako Lena įsispirdama į medinę tvorą. Žemė sujuda, įskyla, išsibūna. Tai ne akmuo, o mes ne lietaus ikonos – štai, mes dvi nugalėtojos. Mes jį išlupom, žemė dabar ilgai kraujuos, reikės kunigui nešti auką, nes žemė dabar nešvari. Lena atsargiai paima naujadaiktį ir pradeda valyti žemes nuo paviršiaus, potėpis po potėpio lyg archeologė ji atranda griovelius, dumples, bosus. „Gal čia prasideda jo akys?“ – klausia ji manęs. „Ne, ne čia, akys prasideda ten, kur aš užsimerkus“, – atsakau ir pradedu kosėti nuo šito banalaus melo, rodos, iškosčiu rupūžę. Ji ropinėja naujadaikčiu, o Lena net pabando ant naujadaikčio pajoti, bet jis nežviegia. Bando jį nuplakti botagu, bet jis nejuda. „Kas per velniava, kodėl jis man nepaklūsta, mažoji mergaite?“ – klausia ji vėl manęs, kol aš užkasinėju žemės skylę, visaip glostau ją, kad paukščiai atskridę nepradėtų lesti ir nepagilintų jos žaizdos. Paukščio snapas yra besotis. Bakst ir cakt – nustveria kažką sultingo. Paukštis trokšta malonumo, bet žemė kruvina, jos negalima liesti, kitaip tai bus kaltė. Negalima liesti ir naujadaikčio, bet Lena jį jau palietė. Kažkuriam klavišų registre pasilieka ir mano būvis – lyg būčiau prarijusi šimtus tūkstančių laikrodžio patiksėjimų.

.

Jos cypiantis balsiukas jau pradeda įkyrėti. Nutilk, Lena, taukšt, nutilk, taukšt. Kulniukai kaukši neužbaigtoje Dievo mėsinėje. Lena nesupranta – ji visada nori iškeliauti kitur, susikurti kitur, jai niekad neužtenka čia. Į mūsų plaukus papučia vėjas ir jie patrumpėja. Argi vėjas patapo žirklėmis, o gal mūsų plaukai patapo vėju – aš nežinau. Man už ausies vis dėlto pritrūko plaukų. Lenos plaukai išvis išnyko, beliko trumpi berniokiški skutai. Aš tyliu susidėjusi rankas ant kelių kaip šventoji motinėlė. Ir aš stebiu. Lena užsiliepsnoja lyg visas čigonų taboras. Spalvos jai kone liejasi iš akių, jos pirštai mikliai mankštinasi, ji kažką girdi, bet ką ji gali girdėti patvoryje?! Ji prislenka prie naujadaikčio ir pradeda jo klausyti, paskui liesti, bučiuoti. Viena mano cerberio galva nusiridena – tokio grožio ji dar nematė. Lena yra graži. Aš užsimerkiu. Jos pirštai slenka ir sėlina, jos blakstienos plasteli kaip fėjų sparneliai, aš išgirstu naują muziką. „Dabar mes šventos, – sako ji, – atradom naują muziką, būsim sočios amžiais – naujadaiktis mus išgelbėjo.“ Aš įtikiu ja. Oda užsigydo, užsilopo, kur tai matyta, mums reiktų prisidengti galvas, Lena.

.

Lena nebe mano Lena. Ji užsimeta naujadaiktį ant nugaros ir tempia jį pati viena, Lena neleidžia Aš padėti. Aš nebesu Aš, tarytum mane būtų permainęs staigus oro pasikeitimas. „Nepasakytum, kad būtų šalta, bet ir nepasakytum, kad taip jau šilta“, – tarsteli ji neatsigręžusi. Aš tyliai seka jai iš paskos, Aš klausosi, Aš klaupiasi, Aš meldžiasi, trina ir skalbia, Aš gydo ir mala, valo ir siuva. Aš – tai mažoji kekšė, tai didžioji mūza, tai kažkas, tai niekas, bet kelias patvoriu baigiasi ir prasideda kitas be jokių atramų ir debesų danguj. Lenos akys blizga kaip vilko, sutrypusio bruknes, dabar ji kažką turi, ko aš neturiu, – taip viskas prasideda. Iš naujadaikčio vėl byra natos ir disonansai, bet Lena neleidžia man jų surinkti, sako: „Atsiųsk paštu, nes dabar tu kitoje planetoje.“ Aš jai nieko nesiunčiu. Graužiu savo cerberiškas galvas, nes valgyti jau nėra ko trečia diena ir šis naujadaiktis visai nepadeda. Bet aš tau pažadu: štai čia ir dabar, mano atsivėrusioje atminties skeveldroje, kur tu, paukščio snapas, akmens tyla ir odos debesis, štai čia tu esi, Lena, ir tu mirsi, aš tau pažadu, tu išsilaisvinsi ir būsi apšviesta, būsi apdžiaugsminta viskuo, ko nusipelnei per besotės žemės kaltę. Atpirksiu.