Lilit

KĘSTUTIS NAVAKAS

Mano draugė Lilit yra žydaitė, tačiau gyvenau su ja ne dėl to. Apskritai ydinga gyventi „dėl kažko“, dėl to „kažko“, tarkim, dėl šalčio, galima tik mautis pirštines. Žmonės nėra pirštinės ir kartais tai tampa jų trūkumu. Nes jų taip lengvai nenusimausi, jie priešinsis.

Kadaise Lilit man parašė itin elektroniniu paštu. Kai mergina atsiranda kaip tekstas, tai visada guodžia, nes tekstai neverkia ir nesisvaido lėkštėmis. Tačiau šis tekstas (variantas: tekstė) turėjo daugybę poteksčių, apie kurias per porą bendro gyvenimo metų sužinojau ne mažiau nei Einsteinas apie visa ko reliatyvumą.

Lilit ūgis man ligi juosmens, jei tik tą juosmenį kiek pakelčiau, akys plieno žydrumo, o vadinamoji figūra labai masindavo įvairaus plauko fotografus, kurie ją mėgdavo fotografuoti visiškai ne en face. Fotografai apskritai linkę žvelgti į objektą kaip į kažkokį neįprastą sūrį.

Man Ray. Kiki de Montparnasse. 1923

Kai susipažinau su Lilit, ji mane be galo suerzino. Susierzinimas yra aistros forma ir gana greitai modifikuojasi, virsdamas grynąja trauka, galiausiai užtemdančia protą ir užvirinančia kraują, nutaškydama juo net užuolaidas. Užtemau. Užviriau. Porai metų. Mėnulis per tuos porą metų buvo užtemęs kelis kartus, o saulės audros irgi buvo gausios. Tik to nemačiau ir nejutau, nes mačiau ir jutau tik Lilit, kurios lūpos kvepėdavo liepžiedžiais, o rūbai krisdavo ant grindų kaip riebus sniegas.

Kurį laiką su Lilit susitikinėjau neturėdamas viešesnių asmenų sutikimo, patyliukais, visokiose katakombose, vėliau sutikimas buvo gautas. Štai tada ir prasidėjo ilgalaikė griūtis. Meilė apskritai turėtų būti nesankcionuota, katakombinė, mylintieji yra ankstyvieji krikščionys, piešiantys smėlyje žuvies ženklą, jokiu būdu ne vėlyvieji, kuriems žuvį ir smėlį pakeitė klausykla.

Pirmieji metai buvo geri, nes pirmieji metai visada yra akmenų rinkimo, o ne svaidymo laikotarpis. Vėliau jie gali pradėti svaidytis patys, kritinė masė jau pasiekta. Gyvenome su Lilit baugaus gražumo bute, labai daug kalbėdavomės apie kultūros figūras, vakarais apsikabinę žiūrėdavome kino klasiką, mačiau, kaip ji vidujai auga tiesiog mano akių rainelėse. Ji augo taip greitai, kad ja buvo įmanoma ir tas akis išsidurti.

Pripirkdavau jai visko. Tarkim, Kylie Minogue kvepalų, kvepiančių ledinukais. Metus ji kvepėjo saldainių maišeliu ir nuo to buvo gera bei ramu, lyg būčiau radęs ją būtent man padėtą po Kalėdų eglute. Perrištą kaspinėliu, nes kaspinėlius ji mėgsta, visas jos garderobas iš esmės yra kaspinėliai.

Pirmus metus namai ir buvo pilni kaspinėlių, kvepiančių Kylie Minogue ledinukais, o tai visada ne į gera. Nebuvo prakaito kvapo, o tai visada ne į gera. Sustodavo sieninis laikrodis, o tai visada ne į gera. Bet gyvenome. Skolon.

Butas buvo brangus, o mano darbai nesisekė. Lilit apskritai nedirbo, o kai gaudavo pinigų, nusipirkdavo itališkus batus arba išvažiuodavo į Veneciją. Viską supratau, nes tikros moterys taip ir turi elgtis, tiktai skolos augo, kaip garsioji pasakos pupa. Jei galėčiau savo skolomis užlipti į dangų, jau būčiau užlipęs mažiausiai aštuonis kartus. O kai neužlipu, bandau jį susikurti čia, vyriška chemoterapija, brendžiu. Lilit tai toleruodavo, tačiau viskas turi ribas, gal tik aš neturiu. Kai brendis manyje pasiekdavo apogėjų, ji pradėjo išeidinėti naktimis. Į naktinius barus, ilgam, aš tuo tarpu patsai sau būdavau naktinis baras, tačiau kai kuriomis naktimis vidiniai mėnulio užtemimai tapdavo pernelyg aršūs ir nuo panikos priepuolių net sieninis laikrodis vėl pradėdavo mojuoti rodyklėmis.

Niekada su ja nesilankydavau naktiniuose baruose, tačiau literatūros renginiuose – daugybę kartų. Literatūros renginiai man kiek skiriasi nuo naktinių barų, jai – ne itin. Bet ir tai suprantu, nes kaip aš namuose sugebėdavau pats sau būti baru, taip ji tuose baruose – literatūros renginiu. Deja, ne vien literatūros. Nereikia suprasti neteisingai, ji niekada manęs neišdavė vulgariąja prasme. Tiesiog smarkiai siautėdavo, o tai suprastų net Dostojevskis.

Kai Lilit išeidavo visai nakčiai, jausdavausi tarsi akimirksniu perskaitęs kelias geras knygas, kuriose nieko nesupratau. Išskyrus tai, kad jose buvo labai daug raidžių, man nebereikalingų. Vadinasi, ir pats tapdavau nebereikalingas bet kuriai raidei. Likdavo tik užverstų knygų viršeliai, kad dulkės rastų, ant ko leistis.

Iš bet kokių renginių jos nebūdavo įmanoma ištraukti net replėmis. Jei po to vakarėlis, ji ten įsismeigs kaip devyncolė vinis į ąžuolo parketą. Vieną sykį ištraukiau. Po to ji išmetė pro balkoną keliolika vertingų mano vinilų. Sakiau, kad parneštų. Ji išėjo, tačiau, užuot parnešusi, atsigulė ant jų ir verkė. Užuot išėjęs ir pats parsinešęs ją ir vinilus, pripyliau didžiulį dubenį vandens ir išpyliau per balkono kraštą ant jos ir, žinoma, ant tų vinilų, Davido Bowie „Scary Monsters“ teko daugiausiai. Lilit parėjo, parnešė varvančius vinilus, kuriais ir ritosi jos ašaros.

Kartais mėgindavau ir nuo jos išeiti į atvirą erdvę, net jei ten nebūtų deguonies, bandydavau, tačiau tarsi kas būtų prie kairiosios kojos pririšęs riešo storio ir kraujagyslių ilgio gumą. Partrenkdavo atgal. O tame „atgal“ kas? Ten stovi Lilit mano dovanotu „Desigual“ puspalčiu, paglostau puspaltį ir vėl tampu viena to puspalčio klosčių.

Bėgdavau iš namų. Vos tik susipykstame ar man pasirodo, kad Lilit pažeidė nerašytas konvencijas, ir aš jau kur nors stoties bare, kur vienas figūrantas man perskaito savo eilėraštį nevalstybine kalba, o kitas maloniai pasiūlo kompiuterį „Samsung“, prašydamas net šimto litų. Esu pabėgęs net per Naujuosius, kažkas galvoje ne taip susišvietė. Pasėdėjau prie buvusio jos universiteto, išgėriau butelį „Trejų devynerių“, buvo šalta naktis, pajutau, kad virstu ledo luitu, druskos stulpu ir smėlio sauja, ir grįžau. Visada grįždavau, buvo pas ką.

Nebėgau tik Briuselyje, kur kiek viešėjome pas mano mėgstamą poetę. Nebūčiau grįžęs, buvo dėl ko. Bet ką man veikti pabėgus Briuselyje? Nueiti į Jacques’o Brelio muziejų? Apvilkti Manneken pis savo rūbais, kad nebūtų toks pis? Nebėgau, tačiau trankydavau durimis ir nuvažiavus į Briugę nusipirkau antikvarinį peilį. Peilis visada reiškia, kad vidujai neramu, nors pirktasis ir buvo skirtas laiškų vokams pjaustyti. Laiškų iš Lilit niekada nebebuvo, peilis guli prie lovos, jaučiasi vienišas, tačiau sėkmingai atlieka savo dekoratyvinę funkciją.

Kadaise ji buvo atvažiavusi į Vysbadeną, kur tuomet gyvenau. Tas keistas jausmas, kai gyveni tolimame mieste, nuvyksti į oro uostą, kur eskalatoriumi leidžiasi artimas žmogus, ir pajunti tai, ką Emilis Nolde tapė. Matėme ir Noldės darbus, Vysbadene vyko didžiulė ekspresionistų paroda, tokia, kad net jos paveikslų dažus norėjosi suvalgyti, tik vakarais lydavo ir rudi lapai krisdavo į šalia esantį tvenkinį, tik vakarais Nolde nebetapydavo, tik vakarais Lilit norėdavo kažkur eiti, o aš ne. Kam eiti, kai geriausios kelionės vyksta vidujai. Išorinės kelionės tik atitraukia tave nuo tavo vidaus ir baugu, kad rudi lapai štai pakils nuo tvenkinio juodumos, vėl įsisegdami į medžių rankoves, ir Nolde vėl tapys. Kai Lilit išvažiavo, palydėjęs ją į puikiai įstiklintą autobusą apsiverkiau (verkiu gal per dažnai, bet man to ne gėda), po to paskambinau gerai žinomai Lietuvos dainininkei ir ji mane guodė. Nepaguodė, pasiguodžiau pats, žinoma, barbendamas žiedu į butelio kraštą, beveik įsistiklinau, kad geriau matyčiau, nors regos lauke liko tik medžiai. Skambinti žinomoms dainininkėms yra stiliaus klaida, jos visada kris ant atlapų kaip pleiskanos. O daugiau nieko.

Vieną sykį esu buvęs jai neištikimas, tačiau prieš tai ištikimas buvau tūkstančius sykių. Tąsyk pabėgau iš mūsų namų, nes ten tapo nebelabai. Ir atsitiko kita mergina, man taip pat itin svarbi. Lilit išsyk išsiaiškino kas, išsyk taip susvaidė situacijas, kad ta mergina dingo savaitei ir niekas apie ją nieko nežinojo. Buvo neramu, bet po savaitės mergina teleportavosi atgal. Po to su ja susikūrėme savo virtualų pasaulį su daugybe laiškų, žinodami, kad tai vien virtualu, žodis netaps kūnu, tačiau laiškai, banaliai tariant, peržengdavo ribas. Lilit nulaužė mano itin elektroninio pašto kodus ir visus laiškus nusikopijavo. Tai truko šešiolika minučių, kol pastebėjau, pakeičiau kodus ir ištryniau laiškus. Ligi šiol to gailiuosi, nes šie laiškai buvo mano galaktikos dalis, Paukščių Takas ir Andromedos ūkas.

Lilit turi ypatumą vaikščioti miegodama. Tai ne vaikščiojimas ištiestomis perbalusiomis rankomis balkono kraštu, ji miegodama nueina į tuos pačius naktinius barus arba pereina Vilniaus senamiestį, paskui grįžta ir iš ryto galvoja, kad viską sapnavo. Tai reta lunatizmo forma, tačiau egzistuojanti. Įdomu, kad ji labai daug ką prisimena ir papasakoja. Tiesa, Lilit yra puiki melagė, žmonės, turintys tokią stiprią fantaziją, dažniausiai ir būna melagiai, o Lilit fantazijos, jei tik ją būtų įmanoma padalinti ir perduoti, pakaktų mažiausiai penkiasdešimčiai Rašytojų sąjungos narių. Jimas Morrisonas ankstyvuoju laikotarpiu su draugais specialiai skleisdavo melus, nes manė, kad tai turtina realybę. Taip, turtina. Būtent tokiu pagrindu mano ir Lilit pasaulis buvo pripildytas sapnų, melų, fantazijų ir mes kartais stovėdavome prie lango, jusdami, kad vėl atvirstame tekstais. Būti tekstais yra pavojinga, tačiau kiekvienas vidinis pavojus traukia. Tiesa, niekada nežinodavau, ar tai, ką Lilit kalba, yra tiesa, melas ar sapnai. Tačiau tai tik skirtingos mūsų gyvenimo formos ir tie skirtumai neturi esminės reikšmės.

Kartą paskambinau naktį Lilit ir pajutau, kad ji šiuo metu lunarinė ir perėjusi iš zenito į nadyrą. Tuomet sėdau į beveik vaizduotėje susikurtą naktinį traukinį ir pas ją atvykau po dviejų valandų ir septyniolikos minučių. Laikrodžiai negailestingi, tačiau kartais jais naudojamės. Lilit nesugebėjo išsyk manęs atpažinti, telefonu, kuriuo nuolat daužiau jos klausą, ji klausdavo, į kurią Paryžiaus metro stotį atvažiuosiu, kad pasitiktų. Na, į kurią, gi į Vilniaus Savanorių g., numeris ištrintas. Atvažiavau. Tuomet atsisėdau ant lovos krašto ir gana greitai ji grįžo į realybę. Tai, kur prieš tai buvo, irgi yra realybė, tik kita. Banalioji realybė yra lovos kraštas, kartais padeda, kartais ne.

Lilit yra vitražinė, kiaurai matomi net jos griaučiai. Kadaise ruošėme valgį ir ji pjaustė bulves kvadratais, o aš burokėlius stačiakampiais. Kažkodėl nieko nepjaustėme trikampiais, gal trigonometrijai nebuvo kitų daržovių. Iš to galėjome sukurti visai ne sriubą, nes kvadratai su stačiakampiais yra vitražo segmentai, tik sunku tokiu atveju būtų švinui, vitražo griaučiams. Nebent sriubą užlietume ant lango stiklo, būtų graži rudens diena, ji ten liktų spalvingai švytėti ir švino visai neprireiktų, galėtų grįžti į Mendelejevo lentelę ir trijų šimtų dvidešimt septynių laipsnių temperatūroje ramiai sau lydytis. Mes su Lilit išsilydėme būdami trisdešimt septynių laipsnių temperatūros, jei nedetalizuosime, kas po kablelio ar greta jo.

Sykį su Lilit sėdėjome virtuvėje, valgydami mano pagamintą kažką bjauraus, buvo sąlygiškai skanu, šviesa pro langą krito įnirtingais šuorais ir žvilgsnis trumpam sustingo, nes man pasirodė, kad ji negraži. Tačiau tai buvo tik optinė apgaulė, lyg užsidėjus akinius, skirtus minus šešiems, kai mano dioptrijos nulinės. Tad po septynių atodūsių tapo įmanoma valgyti toliau ir pasaulio grožis grįžo net nenusiėmus nesamų akinių.

Sykį parai išsinuomojome kažką panašaus į Gedimino pilį, kainavo kilogramą litų. Ten vyko fotosesija, žymi fotomenininkė metro ilgio objektyvu valgė mane kaip salotų lapus, bet tada atvažiavo Lilit ir tapo įmanoma išbūti. Vakare sėdėjome balkone, žvelgdami į gatvę, pilną žmonių, besinešančių kavą plastiko puodeliuose. Žmonės atrodė kažkokie maži ir susitraukę, tarsi sugebėtų patys save įkvėpti kaip cigaretės dūmą, nebeiškvėpdami. Name, kuriame apsistojome, buvo gyvenęs Čiurlionis, tačiau jo pastelės, netgi „Jūra“ ir „Miške“ tąsyk nerūpėjo, nes buvo Lilit. Laikėmės ne už rankų, už balkono turėklų, nuo to laikymosi geležis dilo sekundę po sekundės. Mūsų rankos buvo tapusios „Miške“ ir „Jūra“, jei galėtume nusišauti vien rankomis, jau būtume nusišovę, virtę kava, net nežinodami kodėl. Todėl, kad per gerai.

Su Lilit sėdėdavome ant nudrengtų suolelių, ilgai eidavome kažko panašaus į Nilą paupiu ir šis būtasis dažninis liudija gramatikos neįgalumą. Gramatikos laikymasis būdingas tik prekybcentriams. Keista, kad mūsų gyventoje vietoje buvusių PC ir dabar pasiilgstu, pasiilgti prekybcentrių yra per stipru, tačiau man nutiko. Niekada nepasiilgstu „Lietuvių kalbos gramatikos“ aštuonioliktojo puslapio. Pasiilgstu nuo gyvenimo pavargusių moterų, ateinančių iš už horizonto linijos nešinų maximų logotipais išpaišytais maišeliais, pilnais to, kas iš esmės yra miltai. Miltai ir į mus byrėjo, tačiau turėjome ir tris safyrus. Man patiko, kai Lilit sirgdavo, tuomet ji tapdavo švelni kaip miltai ir graži kaip trys safyrai. Tiesa, išsyk imdavo snigti neįmanomomis atpažinti tabletėmis ir kitais negaląstais peiliais. Neįprasta pamilti ligą, tačiau kai ji ne mirtina – gali.

Kažkada viename pobūvyje kažkuri damų tarstelėjo T. S. Eliotui: „Gražus vakaras, ar ne?“ O šis atsakė: „Ypač jei į jį žvelgsim iš priešingos pusės.“ Mes gyvenome gražiai, tačiau priešinga pusė tikrai buvo. Anodas ir katodas, gaminę mūsų vidinę elektrą, Šekspyras jau seniai būtų apie mus parašęs, gal net ir Dante.

Palaipsniui buvome užverti kaip kokių nors kortelių pinkodai, kadaise užsirašyti ant servetėlių, kurios vėliau sudilo džinsų kišenėse. Praradome savo butą, kurį buvome prigyvenę ir prisapnavę. Tai ir buvo meilės ligai pasekmės. Niekada nereikia graužtis dėl to, kas laikina, tačiau butai kartais praverčia. Kurį laiką gyvenome kitur, to „kitur“ irgi nebeliko. Lilit išvažiavo gyventi į vieną atvirukinių miestų. Yra kvietusi atvykti gyventi ten, su ja, nes ir Julio Cortázaras ten gyventi atvyko būdamas beveik mano metų. Sakė toleruosianti ir kai kuriuos mano trūkumus, tapusius jai našta. Neišvykau, buvau atviroje kosminėje erdvėje, neprisirišęs virve prie kosmolaivio.

Mes nesusipykome, tiesiog išsiskyrėme. Atvirukiniai miestai jai gražu ir patogu, man visai nebūtina, nes galiu susikurti juos bet kur. Ilgėjausi Lilit. Visą vasarą sėdėjau prie lango, niekur neišeidamas ir matydamas, kaip nuo dehidratacijos ir kitų malonumų kuokštais slenka plaukai. Plaukų dar liko, kai kas teigia, kad jie kaupia kosminę energiją, kosminė energija būna ne vien pozityvi, tad prie kosmolaivių neverta prisirišti nei virvėmis, nei plaukais.

Po kelių išsiskyrimo mėnesių Lilit parskrido iš savo spalvoto miesto į nespalvotą. Stovėjau oro uoste šalia kolonos, nes kolonos padeda laukti. Įėjo Lilit, vedina iš manęs skolintu lagaminu nutrintais ratukais, atrodė visai kita, performuota. Aš irgi buvau kitas, naujais „Jack & Jones“ džinsais, dryžuotu Tommy Hilfigerio švarku, stovėjau prie tos kolonos gražus kaip brūkšninis kodas. Kažkodėl ji pastebėjo tik kad batai nauji, sakė irgi tokių norinti. Būčiau atidavęs savus, tačiau ant jos pėdų jie atrodytų kaip slidės.

Nuvažiavome į mūsų tradiciškai nuomotą butą, kur esame su draugais šokę lovoje, o ji sykį nuolat kritusi nuo mikrobangų krosnelės, nes nebuvo ant ko daugiau sėdėti. Paruošiau jai grybų. Atrodo, kad tai buvo žaliosios musmirės, nes po kelių milisekundžių ji išėjo. Palydėjau, išsiskiriant ji paprašė ją pabučiuoti. Ir tai buvo paskutinis mūsų bučinys. Negalėjau jai padovanoti savo batų, tačiau buvau bandęs dovanoti savo „Sony Xperia“, joje ji išsyk rado keletą, jos manymu, nederamų žinučių ir neėmė. Minėtą aparatą dar tą pačią naktį nugvelbė stoties prostitutė Inga, kuri buvo įsibrovusi paragauti mano vyno ir pavaišinti savu klofelinu. Klausa grįžo greitai, judesiai kiek vėliau. Girdėjau kiemu nukaukšint jos aukštakulnius, garsas buvo toks, lyg dvidešimt pašto darbuotojų simultaniškai štampuotų laiškus. O Lilit kažkaip sugebėjo išeiti be kaukšėjimo, gal dėl to, kad neturėjo mano batų.

Kas po to? Keturi buteliai vyno ir tamsa.

Tas trumposios nuomos butas apskritai buvo pilnas kažkokių absento garų, visa ko jame nutikę. Kartą vyko vakarėlis, buvo draugų, vienas jų apsivilkęs Lilit suknelę sėdėjo virtuvės kriauklėje ir atrodė labai patenkintas. Lilit pavargo, išsirengė nuoga ir nuėjo gulėti vonioje, krūtys kyšojo kaip du ledkalniai, galintys paskandinti du titanikus. Nenorėjau, kad kas nors įėjęs ją tokią pamatytų, tad paėmiau makaronų „Lubella“ pakuotę ir visą supyliau į vonią, kad ji užsiklotų bent makaronais. Iš tiesų padėjo, Lilit, gulinti sriuboje, atrodė labai pikantiškai.

Kitąsyk irgi vyko vakarėlis, kuriame jau niekas nesėdėjo kriauklėse su suknelėmis, tačiau buvo smagu. Kai man smagu, kartais imu deklamuoti Giacomo Leopardi eilėraštį „Canto notturno di un pastore errante dell’Asia“. Vos perskaičius iki eilutės „Di riandare i sempiterni calli“, ant grindų sėdinti Lilit draugė perėmė vairą ir padeklamavo VISĄ tekstą, kuris ilgas kaip koks „Anykščių šilelis“. Tai buvo savaip įdomu, žinant faktą, kad ji nemoka italų kalbos ir nesupranta, ką deklamuoja. Tai prilygo nedideliam stebuklui, rodančiam, kad kai kurių žmonių atminty saugoma netikėčiausių dalykų.

Po to Lilit vėl išsirengė ir nuėjo į vonią. Vonia jai sakrali vieta, yra pasakojusi, kad kadaise gyveno su kažkokiais pankais ir mėgdavo šokinėti į vonią nuo spintos, o tai jau ritualas. Po kiek laiko į tą vonią įlipo ir minėta Leopardi žinovė, bet įlipo su visais rūbais. Išlipo varvėdama kaip varveklis kovo mėnesį, o namo visgi teko važiuoti. Tad apsivilko Lilit drabužiais ir išvažiavo džiovintis savųjų. Lilit vėl liko nuoga, jai tai įprasta, tačiau drabužių kartais reikia. Apsivilko manaisiais, atrodė kaip ankstyvasis Charlie Chaplinas, ir išėjo atsiimti. Tuomet nuogas likau jau aš. Galvojau, kas bus, jei Lilit negrįš, kur nors pargrius ir turėsiu nuogas eiti Pylimo gatve pirktis figos lapo. Bet grįžo, visa išsišiepusi.

Paskutinė niekieno neužtemdyta diena su Lilit buvo gegužės šešioliktoji. Po to – Die Menschheitsdämmerung, permanentinis sėdėjimas prie lango, kiekviename tarpupiršty laikant po uždegtą juodą „Winston“. Ir iš plunksninių debesų staiga nukrito dvi merginos, abi kaip plunksnos, abi kaip debesys ir abi laiku. Viena liepos šešioliktąją, kita rugpjūčio šešioliktąją. Ta skirtingų mėnesių šešioliktoji jau kuria beveik mistinį sutapimų ritmą. Su viena šių merginų prirašiau septynis šimtus puslapių laiškų, su kita dabar gyvenu. Tiesą sakant, jau esu dusyk gyvenęs, bet ne tiek ir ne taip. Jau ir metai ne tie, ir apgyventos vietos pasikeitė, liko tik pačios mūsų lokacijos, kiek mutavusios. Mūsų kadaise mėgtos kavinės, kurioje patikdavo sėdėti, vietoje dabar vaistinė. Logiška. Jei kadaise ten gerdavome brendį, dabar galime išgerti širdies lašų. Vienu kartu. Nutarėme, kad kada nors taip ten ir padarysime, nors ir kiek pasipiktinusios darbuotojos šaudytų į mus kasos aparatų klavišais. Abi šios merginos esmingai padėjo atsikratyti baisiausios priklausomybės – priklausomybės nuo Lilit. Tai buvo taip įspūdingai laiku ir vietoje, kad net ir išsioperavęs smegenis niekada to nepamirščiau.

Dabar Lilit dažnai parašo, kartais paskambina. Nuo to įsijungia vidinis šildymas, tampu nepralaidus bet kokiam šalčiui, tačiau įspūdis – lyg regėčiau iš kažkur išnyrančius pirmuosius lokomotyvus, kūrentus malkomis. Jei šie kontaktai tęsis, sukūrensime didžiąją dalį miškų. Bet man jų nelabai gaila, jei mūsų laiškai ligi šiol būtų buvę popieriniai, vis tiek jau būtume juos iškirtę. Kažkiek ir iškirtome, tačiau Amazonės deltoje dar šiek tiek liko.

Kas liko iš istorijos su Lilit? Pati istorija, kuri buvo labai intensyvi ir neįmanoma užrašyti, nebent dantiraščiu, iškirstu uoloje. Kas dar? Šimtai laiškų, kurie, jei neskaitomi, praranda jėgą ir išsitrina patys. Dar nuotraukos. Kurios jau bejėgės. Dar atmintis. Ji, kaip rašė Julio Cortázaras, yra veidrodis, kuris skandalingai meluoja. Deja.