Ko vertas lyrinis nukrypimas
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia:
dvasia išminties ir įžvalgos,
dvasia patarimo ir narsumo,
dvasia pažinimo ir VIEŠPATIES baimės – jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė. Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Pagal teisumą teis jis vargšus, nešališkai išspręs krašto vargdienių bylas. Savo burnos rykšte nuplaks žemę, savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui. Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – jo strėnų juosta. Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo, tarsi jūros vandenų apsemta. Tą dieną Išajo šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga.
Iz 11, 1–10
Dėl kalendorinių ir kitų priežasčių adventui visai tinka sekti gražias pasakas ar smagiai svajoti. Jeigu jau liepta ruoštis Kalėdoms, ne kokia nors rūstybė ir griežtumas, o laisvas sielos polėkis, vaizduotės žaismas, lengvutis nerealumo rūkas bus tikrieji mūsų palydovai ir pagalbininkai. Kaip kitaip išgirstum ir priimtum tą didžiąją pasaką, gražiausią ir svarbiausią iš visų kada nors atsiradusių? Ir kas geriau nei svajonė nusakys priežastį, dėl kurios, kaip teigia senas Kalėdų tekstas, dangus su žeme susimaišo.
Įprastų, nuolat besikartojančių advento temų ir vaizdinių apsuptyje ši pranašo Izaijo poema nesunkiai iššifruojama. Išajo (Jesės) kelmo atžala, primenanti karalių Dovydą, yra vienas iš mesijinių titulų, taigi užuomina į idealų valdovą ir tautos gelbėtoją. Krikščionys jį suteikia Jėzaus asmeniui ir pašaukimui. Paskutinėmis advento dienomis tas titulas pasigirs liturgijoje tarp garsiųjų antifonų, išreiškiančių nuostabą ir susižavėjimą dėl to, kas ateina Kalėdų naktį. Lauktasis valdovas pranašo apdovanojamas tradicine charizmų puokšte: Viešpaties dvasios patepimu, išmintimi, Dievo pažinimu ir baime, teisingu teismu, vargdienių ir silpnųjų globa. Kurį iš konkrečių Izraelio monarchų reikėtų laikyti Izaijo lūkesčių įsikūnijimu ir kokios istorinės aplinkybės atsispindi poemoje, taip ir lieka neaišku, kadangi esama įvairių abejonių dėl teksto vientisumo ir tikslaus datavimo. Istorinis kritinis metodas šiuo atveju tampa bergždžias. Akivaizdu tik tai, kad rašoma bendruomenei, kurią ištikusi krizė, tremties grėsmė ar tragiški jos padariniai, dvasinis nuosmukis. Būtinybė atkurti gęstančią tautos viltį ir dėti pamatus naujam gyvenimui dažnai regisi kaip pagrindinis Izaijo ir kitų biblinių pranašų rūpestis.
Viltis, vienas švenčiausių Biblijos žodžių, mūsų sąmonėje seniai praradęs kokią nors gilesnę prasmę. Jį be gailesčio nudrengė ir subanalino šventiniai atvirukai, o galutinai bus pribaigusi politikų demagogija ir bažnytinis tuščiažodžiavimas. Ko galėtume pasimokyti iš biblinių autorių, tai dėmesio ir pagarbos vilties dovanai. Užuot įkalinę tą žodį filosofinių bei religinių abstrakcijų raizgyne, pranašai jį suriša su savo meto žmonių tikrove. Biblinė viltis reiškia kūną ir kraują. Nenumaldomą žmogaus troškimą gyventi ir patirti gerovę. Dievas dalijasi su žmogumi šiuo troškimu ir kuria prielaidas rastis gyvenimui ten, kur belikę griuvėsiai. Tai nėra lėkštas optimizmas ar propagandiniai šviesaus rytojaus miražai. Vilties galimybė remiasi ištikimos Dievo meilės pažadu, nors konkretūs jos pavidalai pranašų raštuose niekada nėra atitrūkę nuo politinio ir socialinio gyvenimo aplinkybių, nuo teisingo ir išmintingo valdovo asmens. Net jeigu ilgainiui biblinė viltis atrodo pranokstanti šio pasaulio horizontus, jos augimas neatskiriamas nuo visapusiškos žmogaus gerovės.
Be abejo, įdomiausia, patraukliausia Izaijo poemos dalis yra žodžiai apie radikalų pasaulio atnaujinimą, kurį lydės visuotinė taika, santarvė ir teisingumas. Kai kurie egzegetai šias eilutes laiko vėlesnių redaktorių intarpu, tarsi tam tikru lyriniu nukrypimu, apgiedant idealaus karaliaus asmenį ir jo politiką. Izaijo knygos pabaigoje, kai dar sykį iškils naujo dangaus ir naujos žemės vizija, vėl bus kartojama, kad šventajame Viešpaties kalne „ganysis vilkas draug su ėriuku, liūtas šiaudus šlamš kaip jautis“. Atrodo, kad šios metaforos gyvavo ir ano meto folklore, jų atgarsių pasigirsta psalmyne. Kadangi Izaijas keliose vietose naudojasi Pradžios knygos simboliais, jo nupieštą tobulos pasaulio harmonijos paveikslą galėtume laikyti žinia apie prarastą rojų, į kurį žmonija sugrįšianti mesijo laikais. Kitiems čia regisi politinio pobūdžio dalykai, įsitikinimas, kad vieną dieną Izraelis taikiai sugyvens su savo agresyviais kaimynais ir taps pavyzdžiu visoms tautoms. Dar kiti sako, kad pranašas, pavargęs nuo negandų, leidžia sau pasvajoti ir paspėlioti, koks galėtų būti tikrasis, Dievo geidžiamas, kūrinijos pašaukimas.
Nieko keista, kad šias Izaijo knygos eilutes užvis labiau vertina poetai ir menininkai. Teologams čia nėra ko pridurti, nebent konstatuoti mesijinių lūkesčių turinį. O ir paprastas skaitytojas tik graudžiai šyptels, kad prieš tris tūkstančius metų panašiai kaip dabar laukta gražesnio ir teisingesnio pasaulio. Prievarta ir kito naikinimas, kad išliktum pats, atrodo lyg neatšaukiamas kūrinijos dėsnis. Kažkur užsieniuose esu matęs draudimo firmos reklamą, kurioje lokys šoka meiliai apsikabinęs karvę. Nežinia, ar tai Izaijo parafrazė. Dar turime Pranciškų Asyžietį ir saujelę kitų šventų keistuolių, kurie savo romumu nuginkluodavo vilką ar liūtą. Išprotėjusios miestų senutės, sekiojamos išbadėjusių kačių, irgi galėtų būti į temą Izaijo svajonėms. Tikrai nedaug. Brangūs naminiai gyvulėliai jau iš kitos serijos.
Lieka ana pranašų viltis, mokėjusi ištverti, fiksuojanti, branginanti kiekvieną judesį, kuris tarnauja gyvenimui ir ramybei. Drąsa ir šiandien svajoti, kad kūrinijos prigimtis kita. Džiaugsmas, kai perlauži tai, kas neperlaužiama.
-tj-
