Knygiaus kamasutra

MARIUS BUROKAS

Te šis pavadinimas neišmuša jūsų iš vėžių. Tikrai nekalbėsiu apie hiperliteratūrą, erotiką, vibratorius ir panašius ekstremalius dalykus. Kalbėsime tik apie skaitymo malonumą arba, kaip yra rašęs mano aptarsimos knygos autorius, „laimės kasdienybę“. Ta laimės kasdienybe jis ir vadina skaitymą.

Knyga, kurią noriu pristatyti, – Rygoje augusio ir studijavusio ir JAV gyvenančio eseisto, literatūrologo, kritiko, radijo laidų vedėjo Aleksandro Genio straipsnių rinkinys „Skaitymo pamokos, arba Knygiaus kamasutra“ („Уроки чтения. Камасутра книжника“). Knyga išėjo šiemet ir jau sulaukė milžiniško populiarumo.

Aleksandras Genis – unikalus rašytojas. Jis yra parašęs daugiau nei dvidešimt knygų (kai kurias jų kartu su bendraautoriu, Rygoje gimusiu ir į JAV emigravusiu žurnalistu, rašytoju, radijo laidų vedėju Piotru Vailiu). Pagrindinės Genio knygų temos – literatūra, skaitymas, kasdienybės kultūra (ypač Sovietų Sąjungoje), kulinarija, kelionės. Genis – rašytojas hedonistams ir hedonistas rašytojas. Tačiau hedonizmo čia nereikia suprasti kaip malonumų vaikymosi. Hedonizmas Genio knygose – tai mokėjimas suprasti tai, ką skaitai, kuo užsiimi, ir mokėjimas iš to supratimo, iš proceso ne tik semtis žinių, bet ir patirti intelektualinį (o kulinarijos ir kelionių atveju – ir fizinį) malonumą.

Ši autoriaus knyga surinkta iš laikraštyje „Novaja gazeta“ publikuotų straipsnių apie literatūrą (iš viso jų – 35). Tai, pasak paties autoriaus, „smulki instrukcija, kaip iš knygų išgauti malonumą“. Kaip jau ir minėjau, autorius – šio dalyko ekspertas.

Rašo jis apie klasikinę literatūrą (antikos autorius, Šekspyrą, Dantę, klasikinę poeziją), apie rusų klasikus, apie šiuolaikinę ir klasikinę amerikiečių literatūrą. Rašo pagauliai, nenuobodžiai, sugeba pateikti medžiagą taip, kad ji sudomintų kiekvieną. Genis – aforizmų ir trumpų minčių meistras, citatų gurmanas. Štai ką apie jo gebėjimus sako rašytoja Tatjana Tolstaja: „Aleksandras Genis taip skaito bet kurią nučiupinėtą klasikos eilutę, kad ji atrodo ką tik parašyta, netikėtai atrasta, ir atrasta ten, kur, regis, jau išmindyta ir išvaikščiota. Genio plunksna visas knygas – nuo Aristofano iki Olešos – paverčia literatūros naujienomis. Norisi plėšti tas knygas jam iš rankų ir šaukti: duokit, duokit ją šen!“

Ir iš tiesų, beskaitydamas šias „Pamokas“, aš iš naujo panūdau perskaityti ne tik Salingerio apsakymus, bet ir tą patį Aristofaną ar Tolstojų, kuriuos, regis, seniai buvau padėjęs į dulkėtą savo atminties lentyną. Bet leiskime paaiškinti pačiam Geniui:

Negalima spręsti apie vyną pagal laipsnius, o skirtingas knygas skaityti reikia skirtingai. Todėl skaitymo pamokos atsako į daugybę būtinų klausimų. Kaip skaityti apie meilę ir kaip – apie Dievą? Kaip perskaityti sunkias knygas, o kaip – lengvas? Kaip pažinti puslapyje autorių ir kodėl to nereikia daryti? Kaip užčiuopti knygos nervą ir kaip jį atskirti nuo siužeto? Kaip įžengti į knygą ir kaip ją baigti? Kaip išmokti kalbą ir kaip išsiversti be jos? Kaip pamėgti autorių ir kaip neįsileisti jo į namus? Kaip įsimylėti rašytoją ir kaip būti jam neištikimam? Kaip gyventi bibliotekoje ir kaip, galų gale, iš jos ištrūkti?

Savo mokytojais (ir apskritai didžiaisiais skaitymo mokytojais) Genis laiko Borgesą, Nabokovą ir savo bičiulį Brodskį. Iš jų jis ir semiasi gebėjimo suprasti literatūrą, atsakyti į jos klausimus. Visi jie buvo eruditai, įgudę ir įdėmūs skaitytojai, geri dėstytojai ir puikūs skaitymo populiarintojai.

„Skaitytojo meistriškumas, – rašo Genis, – gludinamas visą gyvenimą. Jo riba niekada nepasiekiama, nes tas meistriškumas neturi jokio kito tikslo, išskyrus gryną malonumą ir mėgavimąsi. Skaitymas yra privati, visiems prieinama, portatyvinė, kasdieninė laimė – visiems ir už dyką. Ir jeigu aš būčiau mokykla, svarbiausias dalykas joje būtų skaitymo hedonizmas.“

Sunku su juo nesutikti. Ši knyga – puikus pavyzdys, KAIP reikia rašyti apie literatūrą, kad ji būtų įdomi tiek apsnūdusiam JAV miestelio (ar Lietuvos sostinės, galų gale) universiteto studentui, tiek ciniškam jaunam visažiniui, tiek, regis, jau viską perskaičiusiam gurmanui. Būtų mano valia, šią knygą reikėtų išversti į lietuvių kalbą ir dalinti už dyką kiekvienam, kas mano, kad skaitymas kančia.