Kam skaityti klasiką?

ITALO CALVINO

Pradėkime nuo kelių apibrėžimų.

1. Klasika yra tos knygos, apie kurias mes girdime dažnai sakant: „Aš perskaitinėju…“, bet niekada: „Aš skaitau…“

Toks atvejis tinka bent žmonėms, kurie laikomi „apsiskaičiusiais“; negalioja jaunimui, mat šis yra tokio amžiaus, kai jo ryšys su pasauliu ir klasika kaip pasaulio dalimi svarbus būtent kaip pirmasis ryšys.

Visai tikėtina, kad žmonės, vartojantys kartotinę veiksmažodžio „skaityti“ priesagą -inėti, šiek tiek veidmainiauja, nes jiems gėda prisipažinti, jog jie neskaitė garsios knygos. Jie nusiramins išgirdę paaiškinimą, kad nors ir koks apsiskaitęs būtų besilavinantis žmogus, visada liks begalė kertinių veikalų, kurių nesame skaitę.

Tegu pakelia ranką tas, kas yra perskaitęs visą Herodotą ir Tukididą. O Saint-Simoną¹? Kardinolą de Retzą²? Netgi didieji XIX amžiaus romanų ciklai dažniau minimi nei skaitomi. Prancūzijoje Balzacas pradedamas skaityti mokykloje, ir, sprendžiant iš leidinių tiražo, būtų galima sakyti, kad jis tebeskaitomas ir gerokai vėliau; bet jei Italijoje surengtume visuomenės nuomonės tyrimą, bijau, kad Balzacas atsidurtų veik paskutinėje vietoje. Dickenso gerbėjai Italijoje yra negausus elitinis būrelis; vos tik susitikę, jie ima sparčiai iš atminties vardyti veikėjus ir epizodus kalbėdami apie juos tarytum apie senus pažįstamus. Kadaise Michelis Butoras, literatūros dėstytojas Jungtinėse Valstijose, sudirgęs nuo nuolatinių klausimų apie Émile’į Zola, kurio jis niekada nebuvo skaitęs, nutarė perskaityti visą „Rugonų Makarų“ ciklą ir įsitikino, kad šis buvo visiškai kitoks, negu jis įsivaizdavo: pasakiškas mitologinis ir kosmogoninis šeimos medis; šią patirtį jis aprašė savo nuostabioje esė.

Kitaip tariant, sulaukus brandaus amžiaus, pirmą kartą perskaityti didį veikalą yra nepaprastas malonumas: kitoks (bet negali sakyti didesnis ar mažesnis) nei malonumas perskaičius tokią knygą jaunystėje. Jaunystė skaitymui – kaip ir bet kuriai kitai patirčiai – suteikia ypatingą nuotaiką ir svarbą; sulaukę brandos, labiau įvertiname (ar turėtume įvertinti) nepalyginti daugiau kūrinio detalių, lygmenų ir prasmių. Taigi dabar galime pamėginti kitokį apibrėžimą:

2. Klasika vadinamos skaitytojų branginamos skaitytos ir pamėgtos knygos; ne mažiau jas brangina ir tie, kuriems nusišypsojo laimė pirmą kartą perskaityti jas susiklosčius palankiausioms sąlygoms jomis mėgautis.

Tiesą sakant, klasikos skaitymas jaunystėje gali būti nelabai naudingas dėl nekantrumo, išsiblaškymo, patirties naudojantis vartojimo taisyklėmis stokos ir dėl nepatyrimo. Tokiame amžiuje skaitomos knygos (ko gero, tuo pačiu metu) gali turėti lemiamos įtakos tuo požiūriu, kad jos formuoja būsimą patirtį, suteikdamos modelius, turinį, palyginimų sistemą, klasifikavimo struktūrą, vertybių skalę, grožio pavyzdžius: visa tai, kas tebeveikia, net jei jaunystėje perskaityta knyga beveik ar visiškai užsimiršo. Iš naujo perskaitydami knygą brandžiame amžiuje, greičiausiai vėl atrasime tuos dėsningumus, kurie dabar yra tapę mūsų vidinės sandaros dalimis, tačiau kurių kilmę esame pamiršę. Literatūros kūrinys gali pasižymėti savybe, verčiančia mus pamiršti jį kaip tokį, tačiau jis palieka savo pėdsaką mumyse. Dabar apibrėžimas, kurį galime pateikti, skamba taip:

3. Klasika yra ypač paveikios knygos, tiek tuomet, kai įsiskverbia į protą kaip neužmirštama patirtis, tiek tuomet, kai slepiasi atminties gelmėse, maskuodamosi kaip kolektyvinis ar asmeninis nesąmoningumas.

Suaugusysis savo gyvenime turėtų rasti laiko vėl grįžti prie svarbiausių jaunystės skaitinių. Net jei knygos lieka tokios pačios (bet ir jos mainosi atsižvelgus į pakitusią istorinę perspektyvą), mes iš tiesų esame pasikeitę, o susitikimas su jomis yra visiškai naujas nuotykis.

Tad nėra svarbu, ar mes vartojame žodį „skaityti“ ar žodį „perskaityti“. Vadinasi, galime sakyti:

4. Kiekvienas klasikos skaitymas iš naujo yra toks pat atradimas kaip ir pirmasis skaitymas.

5. Tiesą sakant, kiekvienas klasikos skaitymas yra skaitymas iš naujo.

Ketvirtasis apibrėžimas laikytinas šio apibrėžimo sekmeniu (corollario):

6. Klasika yra knyga, kuri neišsisemdama byloja mums tai, ką ji turi byloti.

Užtat 5 apibrėžimas įteigia konkretesnę formuluotę, kuri yra tokia:

7. Klasika yra knygos, kurios mus pasiekia paženklintos ankstesniais nei mūsų skaitymai pėdsakais ir kurių įkandin driekiasi jomis persmelktos kultūros ar kultūrų (o gal tiesiog kalbos ar papročių) pėdsakai.

Tai tinka tiek senovės, tiek nūdienos klasikai. Jei skaitau „Odisėją“, skaitau Homero tekstą, bet negaliu pamiršti visa tai, ką Odisėjo nuotykiai ėmė reikšti amžiams bėgant, ir negaliu neklausti savęs, ar šios reikšmės glūdėjo originale ar tėra tik jo apnašos, iškraipymai ar plėtiniai. Kai skaitau Kafką, būnu tiesiog priverstas patvirtinti ar atmesti būdvardžio „kafkiškas“ pagrįstumą, nes nuolat girdime, kaip juo švaistomasi kairėn ir dešinėn. Jei skaitau Turgenevo „Tėvus ir vaikus“ ar Dostojevskio „Demonus“, negaliu negalvoti, kaip šių knygų veikėjai įsikūnydavo ir įsikūnija lig mūsų dienų.

Skaitydami klasiką mes turėtume nustebti, palyginę ją su mūsų turimu įvaizdžiu. Dėl šios priežasties nesiliausiu siūlęs skaityti patį originalą ir kaip galima labiau vengti kritinės bibliografijos, komentarų ir aiškinimų. Mokykla ir universitetas turėtų įkalti į galvą, kad jokia knyga, aptarianti kitą knygą, negali pasakyti daugiau nei pradinė knyga; bet abi įstaigos iš esmės daro viską, kad studentai patikėtų, jog yra priešingai. Tai labai paplitęs vertybių pasikeitimas, ir jis liudija, kad pratarmė, kritinis aparatas ir bibliografija naudojami kaip dūmų uždanga, slepianti tai, ką turi ir gali pasakyti tekstas, jei tik jam leidžiama kalbėti be tarpininkų, teigiančių, jog žino daugiau už patį tekstą. Taigi darome išvadą, kad

8. Klasika yra be paliovos kritikos tekstų purslus sukeliantis ir nuolat juos nusipurtantis kūrinys.

Klasika nebūtinai mus išmoko dalykų, kurių mes nežinojome anksčiau; kartais mes atrandame dalykus, kuriuos visada žinojome (ar manėme žiną), bet nežinojome, kad autorius buvo pirmasis juos pasakęs ar kaip nors ypatingai su jais susijęs. Tokia staigmena taip pat suteikia didžiulį malonumą, primenantį tą, kuris būna atskleidus kūrinio kilmę, ryšį, giminystę. Iš viso to išplaukia kitas panašios prigimties apibrėžimas:

9. Klasika yra knygos, kurios skaitant mums iš tikrųjų rodosi tuo naujesnės, netikėtesnės, savitesnės, kuo labiau mes manėme jas žiną iš nuogirdų.

Savaime suprantama, toks dalykas nutinka, kai klasika mus veikia pati savaime, tai yra užmezga asmeninį ryšį su skaitytoju. Jei kibirkštis neįsižiebia, nieko nepadarysi: klasiką skaitome ne iš pareigos ar pagarbos, o tik iš meilės. Nebent mokykloje: mokykla turi tave supažindinti – gerai ar prastai – su tam tikrais klasikiniais veikalais, iš kurių (ar dėl kurių) tu gali vėliau atsirinkti savąją klasiką. Mokykla privalo tau duoti būtinas atrankai priemones, bet svarbūs tėra užmokykliniai ar pomokykliniai pasirinkimai.

Tik skaitydamas be išankstinės nuostatos gali užtikti „savąją“ knygą. Pažįstu puikų meno istoriką, nepaprastai apsiskaičiusį žmogų, kuris iš visų knygų labiausiai pamėgo „Pomirtinius Pikviko klubo užrašus“ ir bet kokia proga pažeria sąmojį iš Dickenso knygos bei kiekvieną gyvenimo įvykį susieja su kokiu nors pikvikišku epizodu. Pamažu jis pats, pasaulis, tikroji filosofija įgijo „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“ pavidalą, visiškai susitapatindami su knyga. Šitaip mes susikuriame labai pakylėtą ir griežtą klasikos sampratą:

10. Klasika mes vadiname knygą, kuri figūruoja kaip senovės talismanams tolygus visatos atitikmuo.

Šiuo apibrėžimu mes priartėjame prie Mallarmé įsivaizduotos absoliučios knygos idėjos. Bet su klasika galima užmegzti lygiai tokį pat stiprų priešpriešos, antitezės ryšį. Visa, ką sako ir daro Jeanas-Jacques’as Rousseau, man artima ir sava, tačiau man sužadina nesuvaldomą norą jam priešgyniauti, jį kritikuoti, su juo ginčytis. Tai nuo temperamento priklausanti asmeninė antipatija, į kurią atsižvelgęs aš neturėčiau kitokio pasirinkimo, kaip jo neskaityti, tačiau negaliu jo nelaikyti vienu iš savųjų autorių. Tad pasakysiu, kad

11. Tavo klasikinis autorius yra tas, kuriam negali būti abejingas ir kuris leidžia tau apsibrėžti per santykį su juo ar net per priešybę jam.

Manau, kad man nėra reikalo teisintis dėl to, kad vartoju sąvoką „klasika“, neskirdamas nei amžiaus, nei stiliaus, nei įtakos. (Apie šių sąvokų reikšmę žr. išsamų Franco Fortini straipsnį „Klasika“ „Einaudi“ enciklopedijoje, III t.) Remiantis mano dabartine argumentacija, klasika skiriasi tik atgarsio efektu (effetto di risonanza), kuris galioja tiek senovės, tiek dabartiniam kūriniui, bet jau užėmusiam savo vietą kultūriniame kontinuume. Galėtume sakyti:

12. Klasika yra pirmesnis už kitus kūrinys, tačiau tie, kurie pirmiau perskaito kitus klasikinius kūrinius, iškart atpažįsta jo vietą klasikos genealogijoje.

Nūnai jau nebegaliu ilgiau atidėti pagrindinės problemos sprendimo – kaip klasikos skaitymą susieti su kitų neklasikinių tekstų skaitymu. Ši problema siejasi su tokiais klausimais kaip: kam reikia skaityti klasiką, užuot susitelkus į kūrinius, duodančius geresnį supratimą apie mūsų laikus? Arba: kaip mums, skęstantiems nuo spaudos aktualijų lavinos, rasti laiko ir proto ramybės klasikai skaityti?

Žinoma, galima hipotetiškai įsivaizduoti palaimingą žmogų, galintį per savo dienas skirti „skaitymo laiką“ vien Lukrecijui, Lukianui³, Montaigne’iui, Erazmui Roterdamiečiui, Quevedo⁴, Marlowe⁵, „Samprotavimui apie metodą“⁶, „Vilhelmui Meisteriui“⁷, Coleridge’ui, Ruskinui⁸, Proustui ir Valéry⁹ su retkarčiais pasitaikančiais nukrypimais į Murasaki¹⁰ ar islandų sagas. Ir visa tai jis darytų neprivalėdamas rašyti naujausių leidimų recenzijas, konkursinius darbus vietai universiteto katedroje užimti ar redakcinius straipsnius spaudžiant terminams. Norėdamas išlaikyti tokį režimą, minėtas laimingasis turėtų susilaikyti nuo laikraščių skaitymo ir nesusigundyti šviežiausiu romanu ar naujausia sociologine apklausa. Belieka įsitikinti, kiek panaši askezė pasiteisins ar bus naudinga. Dabartis gali būti banali ir bukinanti, bet ji yra kontekstas, kuriame būtina atsidurti, kad pažvelgtume pirmyn arba atgal. Kad perskaitytume klasiką, turime nustatyti, nuo kur mes ją skaitome, kitaip tiek skaitytojas, tiek tekstas pasimes belaikėje ūkanoje. Vadinasi, skaitydamas klasiką, didžiausią naudą gaus tas, kuris mokės ją kaitalioti su tiksliai apskaičiuotomis dabartinės literatūros dozėmis. Toks dalykas nebūtinai byloja apie darnią, savyje nurimusią asmenybę: tai gali būti nekantraus nervingumo, dirglaus nepasitenkinimo vaisius.

Galbūt idealu būtų girdėti dabartį kaip triukšmą už lango, įspėjantį mus apie eismo spūstis ir oro permainas, kol mes toliau klausomės klasikos pokalbio, aiškiai ir raiškiai skambančio mūsų kambaryje. Bet tai jau didelis pasiekimas, jei dauguma suvokia klasiką kaip tolimą gausmą anapus kambario, kurį dabartis tvindo it visu garsu paleistas televizorius. Todėl turime pridurti:

13. Klasika yra veikalas, nutildantis dabarties triukšmą iki foninio ūžesio, tačiau kartu negalintis apsieiti be to ūžesio.

14. Klasika yra veikalas, išliekantis kaip foninis ūžesys, net ir tuomet, kai vyrauja su juo visiškai nederanti dabartis.

Akivaizdus faktas, kad klasikos skaitymas, regis, prieštarauja mūsų gyvenimo ritmui, nepripažįstančiam ilgų pertraukų ar humanistų otium¹¹, kaip ir mūsų eklektiškai kultūrai, kuri niekados nesudarytų mūsų laikams tinkančių klasikų katalogo.

Kaip tik tokias sąlygas atitiko Leopardi gyvenimas: gyvendamas tėvo pilyje (ostello paterno), jis galėjo kultivuoti graikų ir romėnų senovę naudodamasis didžiule tėvo Monaldo biblioteka, kurią papildė visa italų literatūra ligi pat jo dienų ir visa prancūzų literatūra, išskyrus romanus ir neseniai išleistus veikalus, kuriuos, savo sesers paguodai, jis nustūmė į paribius („tavo Stendhalis“, rašė jis Paolinai). Net aistringiausią mokslinį ir istorinį smalsumą Giacomo patenkindavo tekstais, kurie tikrai niekad nebuvo up to date¹²: Buffono¹³ aprašytais paukščių įpročiais, Fontenelle’io¹⁴ pasakojimais apie Frederiko Ruyscho¹⁵ mumijas ir Robertsono¹⁶ knyga apie Kolumbo keliones.

Šiandien toks kaip jaunojo Leopardi klasikinis išsilavinimas yra neįmanomas dalykas, nes jo tėvo grafo Monaldo biblioteka seniai išsisklaidė. Senųjų pavadinimų dešimteriopai sumažėjo, o naujųjų daugėja visose šiuolaikinėse literatūrose ir kultūrose. Mums nelieka nieko kito, kaip sukurti savo idealią klasikos biblioteką; sakyčiau, kad vieną jos dalį turėtų sudaryti mūsų skaitytos ir mums reikšmingos knygos, o kitą – knygos, kurias ketiname skaityti ir numanome, kad jos mums bus reikšmingos, palikdami vietos netikėtumams ir atsitiktiniams radiniams.

Matau, kad Leopardi yra vienintelis mano paminėtas italų autorius. Tai – bibliotekos išsisklaidymo pasekmė. Nūnai turėčiau perrašyti visą straipsnį, aiškiai parodydamas, kad klasika padeda mums suprasti, kas ir kur esame, ir todėl italų klasika yra būtina, kad palygintume ją su užsienio klasika, kaip ir užsienio klasika būtina, kad palygintume ją su italų klasika.

Paskui straipsnį turėčiau perrašyti dar kartą, kad žmonės neimtų galvoti, jog klasiką reikia skaityti, nes ji gali „praversti“. Vienintelis argumentas, kurį galima pateikti jos labui, yra tas, kad skaityti klasiką visada geriau negu jos neskaityti.

O jei kažkas paprieštaraus, kad klasika neverta tokių pastangų, aš pacituosiu Cioraną (kol kas dar ne klasiką, bet mūsų laikų mąstytoją, tik dabar pradėtą versti į italų kalbą): „Kol jam ruošė nuokaną, Sokratas mokėsi groti fleita. „Kam tau visa tai?“ – paklausė jo. „Kad išmokčiau groti prieš mirtį.“

Iš italų kalbos vertė Lanis Breilis

___

¹ Louis de Rouvroy de Saint-Simon (1675–1755) – prancūzų politikas, diplomatas ir memuaristas.
² Jean François Paul de Gondi, kardinolas de Retz
(1613–1679) – prancūzų dvasininkas, memuaristas, vienas iš svarbiausių Frondos vadovų. Įkalintas pabėgo, paskui gavo Liudviko XIV atleidimą. Priverstas pasitraukti iš viešojo gyvenimo, įsikūrė jam paskirtoje Sen Deni abatijoje,
1675–1677 metais ten parašė „Memuarus“ (Mémoires, išleisti tik 1717 metais) – vertingą Frondos, to socialiai ir
politiškai neramaus Prancūzijos istorijos laikotarpio, liudijimą.
³ Lukianas Samosatietis (apie 120–180 arba 190) – graikų rašytojas, vienas sąmojingiausių ir išradingiausių imperijos laikotarpio satyrikų. Parašė nemažai satyrinių dialogų ir literatūros kūrinių parodijų. Ypač populiarus buvo jo religiją pašiepiantis kūrinys „Dievų pašnekesiai“.
⁴ Francisco de Quevedo y Villegas (1580–1645) – ispanų rašytojas, dvariškis, diplomatas. Vienas būdingiausių baroko literatūros atstovų.
⁵ Christopher Marlowe (1564–1593) – anglų dramaturgas ir poetas, Šekspyro amžininkas. Laikomas anglų tragedijos tėvu ir draminių baltųjų eilių pirmtaku. Žuvo per muštynes vienoje Deptfordo miestelio (šalia Londono) smuklėje. Parašė tragedijas „Tamerlanas Didysis“ (Tamburlain the Great, 1588), „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“ (The Tragical History of Dr. Faustus, 1588–1592), „Maltos žydas“ (The Jew of Malta, 1590) ir kt.
⁶ Prancūzų filosofo René Descartes’o veikalas. Visas pavadinimas – „Samprotavimas apie metodą gerai nukreipti savo protą ir rasti mokslų tiesą“ (Discours de la méthode pour bien conduire sa raison et chercher la vérité dans les sciences, 1637).
⁷ Calvino turi omenyje du Johanno Wolfgango von Goethės romanus – „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ (Wilhelm Meisters Lehrjahre, 1795/1796) ir „Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji“ (Wilhelm Meisters Wanderjahre oder die Entsagenden, 1829).
⁸ John Ruskin (1819–1900) – anglų rašytojas, architektūros ir meno istorikas, estetas.
⁹ Paul Valéry (1871–1945) – prancūzų poetas, eseistas, kritikas.
¹⁰ Murasaki Shikibu (apie 978–apie 1016) – japonų rašytoja. Tarnavo imperatoriaus dvare. Parašė „Sakmę apie princą Gendži“ (Genji Monogatari, apie 1004–1010), kuri laikoma vienu seniausių romanų pasaulyje.

¹¹ Atilsio, atpūtos (lot.).
¹² Šiuolaikiški, naujausi, modernūs (angl.).
¹³ Georges Louis de Buffon (1707–1788) – prancūzų gamtininkas ir filosofas, veikale „Visuotinė ir išsami gamtos istorija“ (Histoire naturelle générale et particulière, 36 t., 1749–1788) aprašęs gyvūnus.
¹⁴ Bernard de Fontenelle (1657–1757) – prancūzų rašytojas ir filosofas.
¹⁵ Frederik Ruysch (1638–1731) – olandų anatomas ir botanikas, anatominių preparatų gamintojas, ištobulinęs konservavimo metodus.
¹⁶ William Robertson (1721–1793) – škotų istorikas. Calvino turi omenyje jo tritomę „Amerikos istoriją“ (The History of America, 1777).