Kaip vaikiški žaidimai priverė suirti
EMILIJA STEPŠYTĖ
Kas nutinka, kai leidi medžiagai kalbėti? Keturių Norvegijos menininkių – Kristinos Daukintytės Aas, Gro Gjengedal Navelsaker, Hildės Kjørholt Frantzen ir Karinos Nøkleby – darbai, eksponuoti parodoje „Play & Decay“ Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“, per medžiagiškumą kalba apie žmogaus kūną. Nors galerijoje susidūrėme ne vien su tekstile, visų darbų medžiagiškumu vienaip ar kitaip perteikiami materialumo nykimo procesai. Visi keičiamės ir nykstame. Parodos anotacijoje kalbama, kad menininkės dėmesį sutelkia į žmogaus kūną ir jo nykimą, nes postmodernioje visuomenėje mirtis praranda natūralios būties eigos principiškumą. Perskaitęs iškart pasipriešini. Negi aš taip galvoju? Memento mori!
Kristina Daukintyte Aas. Tarp vilnos ir vilnos. 2009. Autorės nuotrauka
Kas nutinka, kai tau pasako tai, ką tu pats žinai, tačiau nenori pripažinti? Galbūt tiesmukai pasvarsčius galima galvoti, kad menininkės, gyvenančios postmodernioje visuomenėje, stengiasi prieštarauti sau pačioms. Taigi žengiau į galerijos erdvę ir tyrinėjau „Play & Decay“.
Medžiagos kitimas, jos formos kitimas ir sunaikinimas. Menininkė K. Daukintytė Aas ant kūno deda vilnos kuokštus, juos suvilgo ir paskui nusiplėšia („Tarp vilnos ir vilnos“, 2009). Dalyvauja ne tik menininkės tyrimo objektas – vilna, bet ir kūnas. Vilnos organiškumas kalba apie žmogiškosios būtybės žemiškumą. Videoperformanse atsiskleidžia du žemiškumo pradai: moteris ir vyras. Menininkė moteriškumą išreiškia balta vilna, o vyrui atitenka juoda. Tarsi in ir jang – priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. Jie vienas kitą naikina ir palaiko, gali pavirsti vienas kitu. Taip kaip gyvenimą keičia mirtis. Tik menininkė darbą žaismingai pavadina ,,Tarp vilnos ir vilnos“. Susiduriame su skirtingais medžiagos pavidalais. Videoperformanse vilna, sausa ir pasišiaušusi, suvilgyta suglemba ir formuojama prie kūno virsta jo dalimi. Antra oda? Ne, greičiau sluoksnis, leidžiantis žmogui pavirsti statiška būtybe. Iš gyvenimo į stagnaciją. Vilnai užtenka vandens poveikio, tačiau ko reikia žmogui? Supranti, kad priklausai tik nuo išorinių veiksnių. Pastangos keistis nesuteikia visagališkumo.
Kristina Daukintytė. Aas. Trys suknelės. 2013. Autorės nuotrauka
Galbūt panašių sąsajų kelia ir K. Daukintytės Aas darbas „Trys suknelės“ (2013). Ant pakabo kabo vaikiška suknelė, jos šešėlis krinta ant sienos, šalia – veltas audinys, kuriame vaizduojama suknelė. Štai ir trys suknelės. Kaip Josepho Kosutho „Trys kėdės“. Vaikiška rožinė, juodas šešėlis ir mėlyna, tarsi apgaubta atminties vingių. Mano akyse vaikiška suknelė tampa nostalgiškos patirties artefaktu. Menininkė parodo atminties kūrimo fazes: nuo materialaus daikto iki migloto šešėlio. „Trys suknelės“ kalba jau nebe apie fizinius nykimo procesus, bet apie atminties irimą. Praeities sąsajos su dabartimi tampa miglotos.
Vaikiškai naivus pasiūlymas išsaugoti atmintį įžvelgiamas darbe „Paslaptys“ (2013). Ir kai suvoki, kas tos iš žemės žvelgiančios spalvotos akys, užplūsta prisiminimai apie daugiabučio kiemą, pilną vaikų užkastų saldainių popieriukų. Visos paslaptys slepiamos po žeme. Kai mirštame, atgulame toje pačioje žemėje, kurioje užkasinėjome paslaptis. Patikėti, kad vaikystės susidomėjimas žemės saugotojos būtimi nėra tik vaikiškos sąmonės dalis, mums leidžia visai kitoks pasakojimas. Menininkė H. K. Frantzen darbe „Мirties repeticija du – pasivaikščiojimas miške“ (2011) įpučia gyvybės medžiagai, kad pavaizduotų mirtį. Užkritęs medis ir lengvai dūlantį kūną apsupantys „žaisliniai“ vabalai. Turbūt daugiau žaidimo nei tikrovės. Gyvybė ir mirtis, juoda ir balta. Dvi priešpriešos, tačiau viena pusė natūrali, žemiška, o kita neišvengiamai asocijuojasi su animaciniais personažais, dirbtinumu. Žaidimas su mirties iliuzija.
Gro Gjengedal Navelsaker. Pasitikėjimas: dukra. 2011. Autorės nuotrauka
Nebėgiok su žirklėmis! Nežaisk su žirklėmis! Tačiau menininkė G. G. Navelsaker pasielgia kiek kitaip: duoda savo dukteriai žirkles ir dar leidžia jai pabūti kirpėja. Darbo pavadinimas – „Pasitikėjimas: dukra“ (2011). Menininkės dukra kruopščiai iššukuoja plaukus, paima žirkles ir susikaupusi mėgina perkirpti storas sruogas. Mama kartais šypsosi, juokiasi iš situacijos, kartais susigūžia, tačiau vis tiek toliau atlieka kirpėjos klientės vaidmenį. Suteikta atsakomybė panaikina žmogaus, kaip tam tikro ir vienintelio vaidmens atlikėjo, supratimą. Vaikiškos rankos su žirklėmis nežaidžia. Kartais suaugusiojo akyse šmėsteli abejonė, tačiau mėginama įrodyti pasitikėjimą. Pralaužusi ribą menininkė kalba apie mūsų pačių savisaugą primenantį atsiribojimą. Visuomenės pasirinkimą viską susidėti į patogias lentynėles. Patogumas videoperformanse ne išeitis. Išankstinis nusistatymas kuria diskomforto būseną, kai susiduriama su normai priešingu suvokimu. Man irgi matant vos žirkles nulaikančių rankų judesius buvo nelengva stebėti krintančius juodus plaukus baltame fone. Kontrastas leidžia suprasti normatyvinę problematiką. Suaugusiojo pasirinktas žaidimas ir vaikas, kuris supranta žaidimo taisykles, – tokia situacija leidžia irti normoms.
Spalvos ir muzikos pliūpsnis pasitiko galerijos kamputyje. Tai menininkės K. Nøkleby darbas „Paleisti vėją“ (2008), sukurtas bendradarbiaujant su choreografe Julia A. E. Bergesen ir Alexanderiu Hauglandu, kuris sukūrė muziką. Muzikai kuriama istorija. Naratyve veikia keturi personažai: žokėja, bloga menantis kostiumuotas žmogus, mergina su vaivorykštės spalvų kepure ir kojinė. Menininkė kuria naudodama dėvėtas medžiagas, taip kojinei suteikiama gyvybė. Iš tikrųjų kūriniai įgauna cikliškumo elementą – tai, kam skirta nykti, atgaivinama naujam gyvenimui. Ne visi turėdami antrą šansą elgiamės teisingai: neigiamo personažo paskatinta kojinė pavagia iš žokėjos stiklinį rutuliuką. Šokis, muzika ir visiška hipnozė.
Smulkmeniškai bandant suprasti, kodėl siekiama kalbėti apie kūnišką mirtį, žmogaus gyvenimo sudalinimą, tenka nesipriešinti, pasiduoti. Nebesinori banaliai galvoti apie gyvenimo tėkmę, verčiau įsitaisai ant sofos ir panyri į lengvos hipnozės būseną. Gal čia ir bus mano irimo pradžia.
