Donelaitis ir varškės sūreliai
VYGANTAS VAREIKIS
2014 metais Europoje bus plačiai minima Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Lietuvai ši data nėra kuo nors išskirtinė, nors, pasibaigus šiam kruvinam karui, dėl geopolitinių pokyčių Lietuva atkūrė nepriklausomybę. 1914 metais karo veiksmai Lietuvos teritorijoje nebuvo tokie aktyvūs, palyginti su Rytų Galicija, o kaimyninėjė Rytų Prūsijoje, kurios dalis buvo dabartinė Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis, jie buvo žiaurūs ir intensyvūs. Svarbesnė lietuviams 2014 metais bus kita data. 300 metų sukanka nuo lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio, kurio memorialinis muziejus yra Nesterovo rajone, Čistyje Pruduose (o jie, beje, ne tokie jau ir čistyje), gimimo.
Nervingų santykių su Rusija fone Kaliningrado sritis yra svarbi Lietuvos partnerė. Dirbtinai Rusijos valdžios sukeltos eilės prie sienos pridarė bėdų ne tik lietuviams, bet ir Rusijos verslininkams, tad pats prezidentas Putinas per suplanuotą televizijos šou akciją įsakė nutraukti blokadą. Neseniai pasirodė išsamus Kaliningrado srities gubernatoriaus Nikolajaus Cukanovo interviu portalui regnum.ru. Gubernatorius pripažino, kad, rengiantis 2018 metų pasaulio futbolo čempionatui, pagrindiniai užsienio investuotojai Kaliningrado srityje yra lietuviai (25–30 proc. visų investicijų), paskui eina Kipras (t. y. rusų verslininkai, įregistravę verslą Kipre), Vokietija ir Lenkija. Tad turime kuo didžiuotis. Gubernatorius Cukanovas originaliai aiškina, kodėl lietuviai taip sėkmingai veikia Rusijos ir Kaliningrado srities ekonominėje erdvėje: „Pirma, lietuviai gerai kalba rusiškai. Antra, jie galvoja kaip rusai. Mes gyvenome vienoje šalyje – Sovietų Sąjungoje, ir aš įsitikinęs, kad lietuviai siela ir širdimi – ten. Ir, trečia, sienos artumas.“ Rugsėjo mėnesį vykusi automobilių blokada iš Rusijos pusės aiškinama tik tuo, kad buvo siekiama užkirsti kelią degalų kontrabandai, bet po tokių sankcijų „šis nutarimas bumerangu smogė mūsų verslui“. Paskui jau įsikišo ir Rusijos prezidentas. Nutylima, kad blokada buvo politinė – lietuviai automobiliuose be jokio degalų krovinio pasienyje laukdavo po devynias valandas.
Užsimena gubernatorius ir apie lietuvišką varškę bei kefyrą, paminėdamas, kad lietuviai visai neįsileidžia Kaliningrado ir Rusijos produkcijos („Jūs nerasite Lietuvoje nė vieno Kaliningrado gamybos varškės sūrelio“), ir apie Lietuvos užsienio reikalų ministro neatsargias užuominas dėl teorinių Lietuvos galimybių nutraukti dujų tranzitą ir susisiekimą geležinkeliais.
O dėl Donelaičio jubiliejaus, tai iš tiesų Čistyje Pruduose rekonstruojamas muziejus, realizuojama kultūrinė programa, remontuojami į muziejų vedantys keliai ir plėtojama turistinė infrastruktūra, o santykiai tarp abiejų šalių savivaldybių tik stiprėja. Kita vertus, gubernatorius Cukanovas yra teisus, kai kalba apie tai, kad Rusijos imperijos reformatoriaus Piotro Stolypino dvaras Kalnaberžėje griūva ir nėra tvarkomas.
Kalnaberžės dvare vaikystę praleido Stolypinas, kurio 150 metų gimimo metinės buvo paminėtos 2012 metais. Tiktai verta pasakyti, kad Lietuvos valstybė šiuo dvaru pradėjo rūpintis neseniai, nacionalizavusi iš rusų kilmės politiko ir verslininko Viktoro Uspaskicho, kuris juo nesirūpino. Stolypino dvaro Kalnaberžėje atstatymas Lietuvos valstybės lėšomis būtų pozityvus žingsnis gerinant abiejų valstybių santykius.
Visi tie varškės karai anksčiau ar vėliau pasibaigs. Lietuvos verslas turi puikias galimybes sėkmingai pasinaudoti Kaliningrade vykstančiomis didelėmis statybomis, kelių, oro ir jūrų uostų Primorske rekonstrukcijomis, rengiantis 2018 metų pasaulio futbolo čempionatui.
Kaimynai, o ypač rusai, moka prisiminti jiems padarytus gerus darbus. Stolypinas ne Stalinas. Atstatykime Kalnaberžės dvarą, jis galėtų tapti ir dviejų tautų kultūrinio bendradarbiavimo centru, ir teigiamu požiūrio į Rusijos istorinę tradiciją pavyzdžiu – rusai tai įvertins. Gyventi šalia kaimynų vis tiek reikės ir geriau, kai tas kaimynas už tvoros ne šunimis pjudo ar špygą rodo, o į svečius kviečiasi.
LRT radijo„Savaitės komentaras“ (XII.2)
