DOMINYKAS NORKŪNAS. Eilės

Pakrantėje

Dienos velnio ratuos ritosi,

žmonės žalvario veidais

rinkosi pakrantėje

bangų mūšos paliudyt –

ugnis jų makaulėse,

dvasios,

labos ir piktos,

ertmėse tarp šonkaulių;

anapusybės bučiniai

leidosi ant kūnų,

votimis nueidami,

palikdami tik tai,

kas nemiršta;

šmėklos dumblių,

vėjo ir smilčių

raizgės apie sąnarius

prisilietimais didžiojo švitesio;

Dienos velnio ratuos ritosi,

kažkas vaidenos ir todėl

buvo tikras,

vėrėsi pasauliai, plytintys

akių vidinėj pusėj,

obolai po liežuviais

lydės,

kai griaudėjo sąmonė,

bangų mūšos

nugludinta,

ir gaudė urnos

žalvario veidų.

Iš nežemiškumo manifestacijų

I

Apanglėję smegenų monolitai,

suartėjantys

su versmėm galaktinių

ūkanų,

vakuuminės beprasmybės

atverty

sužiba tylia ekstaze,

nužengiančia

į elektroninių paukščių

pašnekesį,

lakstantį paranojinėm medijom

ir pleišėjančiais įtrūkiais

gatvinės trombozės

krešuliuos,

II

seisminėm vibracijom

dūzgia

gelžbetony sustingdytų

patirčių

mikroscheminės sankaupos,

pasakodamos

apie dirbtines apvaizdas,

įžiebiamas

nevilties ritualinėj

hermetikoj,

apie dievus ir pranašus,

kuriuos, jei galėtų,

bemat užmuštų,

tos bejėgės draiskanos, keliais

šliaužiančios

liudyt slėpinius komunalinių

pamaldų,

surištos

prievartos armatūriniais

saitais

šitam

gelžbetoniniam

vidurių užkietėjime –

trapios ir beprasmės

kaip uždažomi

grafičiai

purgatoriumo

skliautuos;

III

Elektroniniai paukščiai

gieda

nežemiškumo koduos

įrašytais

paskutiniais patepimais,

lūžiais atvirais,

pakasynų eisenom,

sausgyslėm sutraukytom

ir šamaniškais

transais,

Proto narvely

blaškos angelas

rūkstančiais sparnais,

veidu,

tiko traukomu,

ir plaučiais, apgyvendintais

pagoniško panteono,

ištrūkstantis,

išsprogstantis

grigališkom giesmėm,

sutartinėm

ir black-metal

katatoniniais košmarais

ir vėl susitraukiantis,

puolantis

į indą pašvęsto

vandens –

jo dugne,

anglim nuėjęs,

nusėda

sparnuotas skeletas,

atsiveriant

befantomiams horizontams,

didesniems ir kraupesniems

nei stabai,

kuriems lenkeis

ir kuriuos

nugriovei;

IV

Nusviesti į vienišą, uolėtą dykumą,

užplikomą

užgesusių žvaigždžių šviesa

pradingusių planetų

vėsoje, kai

šerkšnotoj begalybės nišoje

plyšauja

alkanos kraterių gerklės

praregėjimų garais,

prasilenksim jų

psichodeliniuos dūmtraukiuos

ir eilutės, prabrauktos

ir nubrauktos,

sukibirkščiuos tarpusavio

jungtis

nebylioj sąmonės emanacijoj;

Žiogo žiojinčioj aky tyvuliuoja

priešistorės pilnatys,

giedančiai kliedinčios prodainiu

deivių senovinės nakties,

ir sprogimai visatų, knibždančių smiltyse,

aidės ir kurtins,

bus mums vienatiniai ir

neišdildomi.