Bloga istorija
AKVILĖ KARBAUSKAITĖ
Jai labai nepatikdavo sirgti. Bet ji reguliariai susirgdavo – ne kas porą metų, ne išsimaudžiusi jūroje sausio mėnesį ir pasigavusi kokį inkstų geldelių nuliūdimą lyg sveikuolis. Už jos susirgimų niekuomet neslypėdavo geros istorijos, visuomet kas nors trivialaus – smarkus vėjas, netikėtas atlydys ar šaltukas, ar koks praeivio čiaudulys nuguldavo savo mikroskopinėm piktom kojytėm ant jos gleivinės. Bet iš tiesų tai tebuvo formalumai, už kurių slogos ir kosuliai slėpdavosi. Jai rodėsi, kad vis tiek sirgtų, nepaisant nieko, nes atėjo metas atiduoti duoklę: pirmąją dieną jaustis keistai, antrąją pabusti su nebeveikiančia nosimi, kuri vėliau tekės upeliais, o jiems išdžiūvus skausmo dumblai nusės gerklėje ir galutinius ligos kaprizus teks iškosėti ir iškrenkšti.
Dabar jau antrai dienai įpusėjus, gulėdama savo nemielame ir įprastinio vakarinio patalo jaukumo neteikiančiame guolyje, ėmė įtariai žiūrėti į tą patį ant sienos veikiančią Elsie Marley. Toji aiškiai mėgavosi puresniu patalu nei Margarita, turėjo mažytį stalelį su elegantiško porceliano puodeliu, kuriame – Margarita buvo tikra – tyvuliavo ne vaistažolės ar ramunėlės, o dehidratuojantis trachėjas English breakfast. Dar ji turėjo sienlaikrodį, kuris visada rodė be trupučio pusę dešimtos, ir Elsie, pasirėmusi putlia ranka, atsainiai markstėsi jo pusėn, tarsi jai visai nerūpėtų, ar apie rytą, ar apie vakarą byloja laikrodis – pro storas užuolaidas vis vien neprasiskverbdavo šviesa ir ji arogantiškai nelaukė, kada pasveiks. Margarita dabar gulėdama įsivaizdavo, kaip Elsie kartais apsiverčia ir jos rusvos garbanos išsiplaiksto kibiai ir aštuonkojiškai ant jos pagalvių karalijos – lengva buvo ją matyti šiek tiek judančią ir besiramstančią, bet kažkodėl atrodė, kad ji tikrai niekuomet neglostydavo šalia lovos įsitaisiusio šuniuko – jai rodėsi, kad šuniukas turbūt negyvas arba, neproporcingai savo kišeniniam įvaizdžiui ir mėlynam kaspinui, žiaurus ir beširdis, ir visai ne žmogaus draugas, o kažkoks žmogaus lemties išdavikas ir, blogąją Laimą į miegamąjį įleidęs, jis begėdiškai miegojo, apsimesdamas beveik be pastangų. O Elsie ant jo taip pat nelodavo, nes tai nebūtų atrodę elegantiškai ir taip kolosaliai kaip dabar, kai ji karalaitiškai mirtinai sirgo, galutinai įveikta žirnio.
Nuo to laiko, kai leido Elsie kabėti miegamajame ant sienos, ji ėmė labai dažnai negaluoti ir, nors neturėjo šuniuko, pradėjo jaustis esanti išduota, tiksliau, ėmė svarstyti tokios klastos galimybę – kažkokio gryno blogio ir okultizmo mišinį. Tai buvo baisiau nei žinoti, kad esi apkrėstas ar prakeiktas – tuo ji buvo įsitikinusi. Elsie bandė ją išmušti iš pusiausvyros, dažnai ir šiaip silpnos, ir paversti štai tokia ypata, o blogiausia – priminti, kad galas nebus geras ar lengvas; aišku, toks, kaip visiems visada, bet juk lengviau neturėti pašonėje Elsie, niekuomet neleidžiančios pamiršti.
O juk pačią Elsie ji išsirinko iš dešimčių kitų turbūt visai nepavojingų paukštelių, vaikų, apspistų dėlėmis upytėse, Kaino ir Abelio siluetų ar šiaip peizažų. Pamatė Elsie pačią pirmąją, gulinėjančią ant gausaus pavaizduotųjų stalo, visai nebandančią parsiduoti, ir griebėsi jos su dideliu tikėjimu, kaip griebtumeis pametęs nuosavą pirštinę ant šaligatvio ir, susivokęs, keletą žingsnių grįžtum atgal, pamatytum ją taip pažįstamai juoduojančią sniego fone ir pačiuptum neabejodamas, nes ji tavo, ir, net jei kaip nors pasikeitė pirštinės lemtis ar joninis krūvis, jai besiilsint ant sniego, to nesvarstęs ir be baimės ją griebtum – būtent taip ji ėmėsi Elsie Marley ir jau kitą dieną gulėjo pūkiniame ligos patale. Taip, dabar Margė ėmė viską atsekti, atsiminti ir dėlioti iš to visai sklandžią istoriją.
Bet gyventi šitaip nebuvo labai smagu – ji tikėjosi, kad bent su Emiliu viskas kiek apšils, bent kokia nauda būtų, kaip kad nutinka tokiais neplanuotų trikdžių atvejais. Peršalimo tikrai turėjo pakakti kelių dienų atodrėkiui. Emilis jai išvirtų aviečių arbatos ir gal ankstėliau išbėgtų iš biuro, taip jai sakė ir Elvyra, kai Margė jai pranešė nepasirodysianti darbe, sakė – ir tegu slaugo tave tavo berniukas.
Jų namuose žybsėdavo mėlynos lemputės, vienos jų šaltinis buvo už lango – tai buvo visai priešais esančios parduotuvės girlianda, užmesta ant iškabos lyg užmirštos ir liūdnos Kalėdos, trunkančios kiaurus metus; jos akindavo, ypač kai ji sėdėdavo svetainėje jau sutemus, bet vis dar tebeatitraukta sunkia užuolaida. Žybsnių žaibai ant sienos išryškindavo visus iki vieno sienų nelygumus, dėmes, kiekvieną spuogą ir kiekvieną randą ir jie visi rėkdavo iš siaubo ir gėdos tą sekundės dalį, kol juos vėl maloniai pridengdavo ir apmeluodavo tamsa. Tačiau vėl tik pusmirksniui, ir toji besitęsianti mūrinė agonija palengva išvesdavo ją iš proto: kartais rodėsi, kad tuoj apsivems. Tokiais momentais ji pati trumpam užmerkdavo akis ir pailsėdavo nuo šviesų klyksmo, nuo visų po žibintais perkamų prostitučių celiulito ir raudonų vitrinų įstaigų, į kurias niekuomet nesinorėtų užsukti. Antra toji švieselės pusė buvo laboratorinė maršrutizatoriaus lemputė. Ji nebuvo ten vienintelė – mėgavosi poros žalių lempučių eskortu, bet toji buvo pati primygtiniausia ir buvo mėlyna, todėl turbūt mirgėjo konservatoriškai ir nepermaldaujamai, ir todėl šaltai – priešingai nei jos pikta girlianda žmona, kuri skeryčiojosi ir isteriškai mosikavo savo neproporcingomis rankomis. Nuo tos silpnos mėlynos švieselės pasislėpti neišeidavo, nebent būtų pasiuvusi jai mažytę užuolaidą. Taigi teko susitaikyti, kad vakarais svetainės erdvę varstydavo mėlyni švyturiai, kalbėdamiesi ir draugaudami kaip du sąmokslininkai.
Vartydama žurnalą perskaitė Milano Kunderos mintį apie laimę. „Laimė tėra pasikartojimų ilgesys“, – tvirtino jis. Ir ją kaip žaibu nutrenkė, palengva tie žodžiai išsivyniojo kaip saldainiai iš savo popierėlių, susijungė į visumą ir įsisėdo jai į smegenis, dar už poros sekundžių ji jau neabejojo, kad tai tikrai tiesa, kad žmogus negali norėti laimės, kurios dar nebuvo patyręs, – jis gali tik ją įsivaizduoti, bet iš tikrųjų išgyventi, norėti to, ko neteko ragauti, juk nebuvo įmanoma. Laimės troškulys visai kaip vakcina nuo ligos. Reikėjo truputėliu save užnuodyti, kad įgytum visišką pilnatvę, reikėjo turėti švirkštą ir nuodo. Ir šiaip žmonės, kurių karščiausias siekis buvo laimė, jos mažiausiai teturėjo. Tai tie patys žmonės, kurie dažniausiai maudydavosi prisiminimų voniose, o kartais ir varganose atminties balutėse, kurios nekvepėjo taip aromatingai, kaip vaizdavosi įnoringas laimės užsakovas.
Čia jos pačios atmintyje iškilo Ina. Liūdna, iki patvinimo vandeningais akių ežerais sėdinti angliškame parke su savo vyrų kolekcija, savo kadaise ryškiaspalve, o dabar jau nugeibusia gėlių kompozicija, su ašaromis, papsinčiomis iš ežerų ir laistančiomis jau nebepražysiančius žiedus; ašaromis, varvančiomis kaip atvirkščias lietus, gedintis viso jos atvirkščio gyvenimo, kai šaukiamasi praeities ir ignoruojama dabartis. Ar pačiai Inai vėliau viskas neatrodys būtent taip?
