Apokalipsės raiteliai ir Kainas, nekenčiantis Viešpaties

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Jeanette Winterson. Kam būti laimingai, jei gali būti normali? Autobiografinis romanas. Iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė. K.: Kitos knygos, 2013. 222 p.

Nežinau, kaip jums, bet man „normalumo“ sąvoka visuomet sukelia dvasinius traukulius. Ji vis dar dažnai vartojama tiek pasikalbėjimuose gatvės slengu, tiek akademinio diskurso platybėse, dažniausiai – apibūdinant žmogų (žmones). Tokie apibūdinimai neišvengia negatyvių konotacijų, iškart suponuojančių patologinę kitoniškumo reikšmę. Taigi, gal ir neverta labai stebėtis, kodėl mamos stengiasi įbrukti savo vaikus į gražų, užbaigtą, vien šviesiomis spalvomis nutapytą peizažą. Kartais, deja, sėkmingai, bet tik ne pašėlusios Džanetės atveju.

„Motina nenorėjo, kad knygos papultų man į rankas. Jai niekada neatėjo į galvą, kad aš pati galiu papulti joms į rankas ir pasilikti jose, kad būtų saugiau“ (p. 41) – knygos – vienintelis ginklas, kai įmotė stalčiuje su šluostėmis slepia revolverį, o skardinėje nuo grindų valiklio – kulkas. Ta pati įmotė klausia, kam būti laimingai, jei gali būti normali. Paradoksalu, o gal tiesiog tendencinga, kad sodriausiais normalumo šydais dažniausiai dangstomi perversiški poelgiai, neįgyvendintos fantazijos ir kiti pasąmonės siaubai. Winterson, rašydama apie savo gyvenimą, dekonstruoja esamas, galimas fobijų slėptuves, drąsiai žvelgia visoms vidinėms džanetėms į akis nebebūdama Džanete ar būdama ja labiau nei kada nors anksčiau („Aš nebebuvau Džanetė Vinterson savo pačios namuose su knygomis lentynose ir pinigais banke; buvau kūdikis, man buvo šalta ir šlapia, ir teisėjas atėmė mano mamytę“ p. 182). Tik būdama suaugusi ji ryžtasi ieškoti tikrųjų tėvų, bet net ir tuomet privalo kovoti. Kova su biurokratinio aparato veikimo ypatybėmis keičia kovas su socialiniais konstruktais, heteronormatyviškumu, provincializmu. Ir vis dėlto svarbiausia Džanetės laimėta kova – už knygas. Nors mergaitės namuose jos buvo uždraustos (tuose pačiuose namuose, kuriuose per Kalėdas buvo ruošiamos dovanos keturiems Apokalipsės raiteliams), ji sugebėdavo pasislėpti nuo gyvenimo gelbstinčiuose puslapiuose. Kadangi Džanetė slėpdavosi knygose, o knygos – po čiužiniu, galiausiai jos buvo surastos ir sudegintos. Vis dėlto toks veiksmas žalingesnis kaip sunkiai iš atminties ištrinamas simbolinis aktas nei realiai efektinga literatūroje išpažintų minčių pasisavinimo prevencija. Perskaityti tekstai pasilieka viduje, o jei mokaisi juos atmintinai (ką ir ėmė daryti autorė), pasilieka netgi labai tiksliomis frazėmis.

„Tai mums ir pasiūlo literatūra – kalbą, kuri užtektinai galinga, kad pasakytų, kaip viskas yra“ (p. 45), – rašo Winterson, mėgusi T. S. Eliotą, Woolf, Stein, bet nemėgusi Nabokovo ir dėl to susiginčydavusi su mokytojais. Knygoje kalba užtektinai galinga, kad pasakytų, kaip viskas yra, nors autorė teigia praeities netektį jaučianti kaip būseną iki kalbos. Nuosekliai kalbėdama apie savo gyvenimą, ji vis dėlto praleidžia dvidešimt penkerius metus. Užtat vėliau atvirauja apie bandymą nusižudyti, išsigelbėjimą nuo beprotybės rašant knygą vaikams, draugystę su psichoanalitike, feministe, rašytoja Susie Orbach. Rašydama apie homoseksualinius santykius ji stengiasi paneigti dogmatišką požiūrį, kad nehomoseksualiam (-ai) skaitytojui (-ai) įdomūs gali būti tik aprašomi heteroseksualiniai santykiai. Kokybiškos literatūros erdvėse seksualumas peržengia galios santykių ribas, tampa visuomenės konstruktų kritika. Siekis būti „normaliai“ nebetenka reikšmės, nes išties reikšmingos tik laimės paieškos – ne vien Jeanette Winterson, bet absoliučiai visose biografijose, užrašytose ir neužrašytose.

P. S. Ieškant sąsajų arba netikėtai jas atrandant: jau kuris laikas besitęsiantis konfliktas dėl performanso metu menininkių „perrašyto“ Lietuvos himno taikliai konotuoja su Winterson minimu mokyklos himnu „Pašlovinkim mūsų garsiuosius vyrus“.

___

José Saramago. Kainas. Romanas. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2013. 136 p.

„Kainas“ buvo išleistas likus vos keliems mėnesiams iki Saramago mirties. Dievotesni skaitytojai, matyt, interpretuotų tai kaip riboženklišką reiškinį; aš tegaliu pasidalyti pasilikusiu paskutinės knygos įspūdžiu. Taip jau nutinka skaitant kai kurių autorių priešmirtines knygas – atrodo, jos parašytos su ta paskutiniosios nuojauta.

Papiktinęs kai kuriuos skaitytojus savo „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, Saramago piktinti nesiliovė. „Kaino“ siužetas pagrįstas Senojo Testamento perkonstravimu. Nebūtų klaidinga teigti, kad sukuriamos naujos reikšmės, kvestionuojamas viešpaties (kuris šiaip jau visuomet teisus) teisumas. Pradėjus, žinoma, nuo Ievos ir Adomo, pasakojimas baigiamas Nojaus arkos išsigelbėjimu. Sumanusis pasakotojas, keliaujantis kartu su Kainu įvairiausiais laikais ir erdvėmis, kuria pasakojimą-biblinę alegoriją, su ironija ar skepsiu eliminuojančią šventraščių skaitytojo naivumą. Kodėl viešpats, nenorėdamas, kad pirmieji žmonės nuraškytų vaisius, nepasodino to medžio kitur? Kodėl viešpaties balsas dažniausiai nuaidi pavėlavęs („tą pat akimirką“)? Viešpats neapdairus, pavydus, bijantis pasirodyti iš gėdos dėl kai kurių savo poelgių. Galbūt jis netgi blogio sąmokslininkas. Toks viešpaties paveikslas, veikiantis kaip antitezė tradiciniam šventraščio skaitymui, parodo, kokias radikaliai skirtingas formas galima suteikti tam pačiam literatūriniam šaltiniui, šiuo atveju Biblijai.

Nors diskredituojantis žvilgsnis į viešpaties poelgių priežastingumą romane gana dažnas, pagrindine pasakojimo ašimi tampa Kaino klajonės. Kadangi viešpaties balsas nuaidi pavėlavęs, Abelis, Kaino brolis, miršta. Toliau ištinka Biblijoje aprašyti ir neaprašyti įvykiai. Vienas įdomesnių momentų – Kaino susitikimas su Lilita. Nors Izaijo knygoje galima atrasti užuominą į Lilitos pasaulį, ji pati Biblijoje nėra minima. Be daugelio kitų versijų, vienas įdomiausių yra mitas, kad Lilita buvo pirmoji Adomo žmona. Saramago romane Lilita tampa Nojaus žmona, Kainas – jos meilužiu. Iš naujo kuriamas mitas nei atrodo tikresnis už kitus, nei tampa didesne iliuzija, nes yra konstruojamas kūrybinės prozos pavidalu. Kita vertus, toks žiūros taškas tik dar kartą skatina apmąstyti šventraščių skaitymo ypatybes, tikėjimo subtilybes. Riba tarp eskaluojamo tam tikrų žodžių tikrumo ir kitų žodžių sukuriamos fikcijos niekuomet nebuvo aiški.

Nors, pasak Roland’o Barthes’o, autorius yra miręs, smalsiai skaitytojai sunkiai sekasi išvengti klausimo, kodėl atsirado toks romanas. Saramago buvo ateistas, bet kūrinys gali būti perskaitytas ne vien kaip antireligiškai angažuotas veikalas (o ar gali būti perskaitytas būtent taip, štai kur klausimas). Klausimo „kodėl?“ beveik-neišvengiamybė atsiranda dėl autoriaus pasirinkimo užsiimti Biblijos rekonstrukcijos darbais. O gal toks pasirinkimas visų pirma yra prieiga prie bendrų moralinių aktualijų? „Pats viešpats liepė, Aukite ir dauginkitės, ir taip įsakydamas nepaskelbė jokių apribojimų nei draudimų, su kuo galima, o su kuo ne. Gali būti, nors tai tik darbinė hipotezė, kad viešpaties liberalumas šiuo vaikų darymo klausimu susijęs su poreikiu padengti nuostolius dėl žuvusiųjų ir sužeistųjų, kuriuos diena iš dienos patiria savos ir svetimos kariuomenės, taip buvo iki šiol ir neabejotinai taip bus ir toliau“ (p. 83).

Štai kodėl Kainas nekenčia viešpaties. Be abejo, yra ir daugiau priežasčių, bet jų visų čia neminėsiu, kad nenumarinčiau skaitymo įdomumo. Gal tai ir ne pats geriausias Saramago romanas, bet vis dėlto įdomi ir savita (ne)tikėjimo alegorija. Knygą puikiai iliustruoja šimtas dvidešimt antrajame puslapyje pateikiama mintis apie vienaragį – „biologinis tęstinumas nėra viskas, pakanka, kad žmogaus protas nuolat kuria ir perkuria tai, kuo neaiškiai tiki“.