„Kas yra privaloma, tas netenka žavesio“

Debiutai

Fotografė Rimvydė Mačiulytė, studijuojanti mediciną, o laisvalaikiu preparuojanti žmones kibia fotoaparato akimi, dar neturi išsamios vizijos savo ilgalaikiam vizualiniam projektui (tik gal kada inscenizuoti pasaulį, primenantį Timo Burtono filmus?), tačiau turi savitos atmosferos kūrinių. Kaip visada, jų ištakų mėginame ieškoti kalbėdami ne vien apie panaudotas fiksavimo priemones ir objektus, bet ir apie autorės fonoteką, biblioteką, virtuvę ir šiaip pasaulio vertinimus.

– Papasakok apie save. Kodėl ėmeisi fotografijos, kodėl nemetei? Ką tau tai duoda, kiek laiko tuo užsiimi?

Gervių ganytoja. Rimvydės Mačiulytės nuotrauka

– Turbūt reiktų pradėti nuo to, kad esu penkto kurso medicinos studentė. Medicina padeda išlikti realiame pasaulyje, o fotografija leidžia svajoti, išeiti iš kasdienybės ir trumpam pabėgti nuo rūpesčių. Taip ir balansuoju tarp realybės ir netikro pasaulio, sukurto fotografijos. Sunku surasti vieną pagrindinį motyvą, kodėl ėmiausi fotografijos, taip pat sunkiai galėčiau atsakyti į klausimą, kodėl pasirinkau studijuoti mediciną. Fotografija, ko gero, užkoduota mano genuose. Nuo mažų dienų matydavau, kaip tėtis vonioje ryškindavo nuotraukas. Kai pati pajutau, kad mane traukia fotografija, pirmiausia norėjau fiksuoti akimirkas, kurias bus gera prisiminti žvelgiant į nuotrauką ateityje. Laikui bėgant ambicijos didėjo ir norėjosi nuotraukomis išreikšti save, parodyti pasaulį kitiems tokį, kokį aš matau. Fotografiją metu vos ne kiekvieną dieną ir vis griebiuosi jos iš naujo. Fotografija – mano priklausomybė, kurios nenoriu atsisakyti. Dažnai tenka nusivilti, supykti dėl to, kad nepavyksta padaryti nuotraukos tokios, kokios norėčiau. Atslūgus pykčiui ir nusivylimui, vėl griebiuosi fotoaparato ir bandau iš naujo. Fotografija – mano analgetikas ir antidepresantas. Kai užsiimu fotografija, užmirštu, kad man ką nors skauda, kad yra begalė žemiškų problemų. Taip pat nebejaučiu laiko tėkmės, dėl to sunku pasakyti, kiek laiko tuo užsiimu. Pradžios tašką sunku surasti, bet rimčiau fotografija pradėjau domėtis šiek tiek daugiau nei prieš metus.

– Kokios temos tau svarbios, ką mėgini analizuoti? Turi kokių svajonių šioje srityje, nerealizuotų projektų, kurių imsiesi kitomis aplinkybėmis? Gal ketini kada nors pastudijuoti menų ar kitaip dar kryptingiau plėtoti šį savo, sakykime, „pašaukimą“? Ar tau fotografija tiesiog dienoraštis?

– Kryptingai nesirenku jokių temų. Dažniausiai viskas vyksta impulsyviai ir priklauso nuo savijautos, aplinkos. Kartais svarbi pamerkta gėlė ant stalo, kartais žūtbūt norisi įamžinti jausmą, kad jį pajustų ir į nuotrauką žvelgiantis žmogus. Mėgstu ieškoti mažų stebuklų savo aplinkoje ir norisi paneigti posakį, kad „žmogui visur gerai, kur jo nėra“. Būna taip, kad kartais turiu idėją, už kurios slypi tam tikra prasmė, o kartais prasmė priskiriama, kai nuotrauka atsiranda kompiuterio ekrane.

Svajoju fotografijoje nedaug ir nedrąsiai. Labiau tai pavadinčiau idėjomis, o ne svajonėmis ar projektais. Mėgstu improvizuoti ir dažnai rezultatas nukrypsta nuo pradinės vizijos. Dažniausiai rezultatas išeina prastesnis, nei tikiuosi, bet vis nenuleidžiu rankų. Norisi sukurti kažką tarsi iš pasakos ar Timo Burtono filmų. Tai dar tik noras, bet atėjus tinkamam laikui bandysiu tai kurti. Esu emocionalus žmogus, dėl to kūrybai reikia ne tik tinkamų aplinkybių, bet ir tam tikro nusiteikimo.

Norėčiau, kad ateityje būtų proga ir galimybė labiau įsigilinti į menus. Tačiau „menų diplomo“ man nereikia, mieliau studijuočiau kaip laisvoji klausytoja. Turiu blogą savybę: kas yra privaloma, tas netenka žavesio. Fotografija man lyg ir dienoraštis, tačiau jam keliami aukšti reikalavimai. Tėra kelios nuotraukos, kuriose nieko nenorėčiau keisti. Vienokios ar kitokios studijos turi įtakos pasaulėžiūrai, ką jau kalbėti apie suteikiamas žinias, kurių šiuo metu man trūksta. Įsigilinimas į menus padėtų kurti geresnės kokybės dienoraštį.

– Reali tavo profesija bus kita. Ar galvojai kitaip rinktis: pavyzdžiui, studijuoti fotografiją, o mediciną pasilikti tik laisvalaikiui? Ką reiškia meniškam žmogui užsiimti visiškai kita sritimi? O ką duoda dabartinių tavo studijų patirtis tavo menui? Man, pavyzdžiui, yra sakę, kad kriminalisto darbas rašytojo patirčiai atvertų labai daug įstabių klodų.

– Mokykloje fotografija nebuvo tokia įdomi kaip dabar, dėl to apie fotografijos studijas net nesvarsčiau. Labiau traukė dailė, interjero dizainas. Bet nesulaukiau paskatinimo eiti tuo keliu. Visgi tėvams, paprastiems žmonėms iš nedidelio miestelio, suteikia daugiau džiaugsmo šeimoje turėti vaiką gydytoją nei vaiką menininką. Kadangi man visada buvo įdomus žmogaus kūnas ir visi procesai, kurie jame vyksta, pasirinkau mediciną. Menai liko nuošaly. Medicina negali būti laisvalaikis, tai gyvenimo būdas, kuris suryja daug laiko ir jėgų, bet suteikia taip pat nemažai, tiek kaip žmogui, tiek kaip menininkui. Nors medicininės patirties turiu dar labai nedaug, kitų žmonių patirti nelengvi išgyvenimai priverčia pervertinti savas vertybes, perdėlioti prioritetus, o tai vienaip ar kitaip atsispindi kūryboje. Medicina padeda įsigilinti į žmogų, dėl to mano fotografijoje vis didesnę svarbą užima žmogus su savo istorija ir jausmais. Fotografija dažnai „pagrobia“ mokymuisi skirtą laiką. Kai ko nors tikrai labai nori, visada atrandi tam laiko.

– Kokių kitų menų ar veiklos sričių esi išmėginusi?

– Mokykloje lankiau dailės, keramikos būrelius. Vis pradėdavau juos lankyti ir vis mesdavau. Negalėjau piešti ar lipdyti to, ko nenoriu. Noras piešti laikui bėgant vis blėso, jį, ko gero, užgožė noras fotografuoti. Šiuo metu užsiimu dar ir papuošalų darymu. Kartais vienas kitas eilėraštis gimsta sąsiuvinio paraštėje.

– Kas tavo autoritetai ir įkvėpėjai, pirmiausia fotografijoje?

– Drįsčiau teigti, kad autoritetų neturiu. Gal dar tokio žmogaus nepažinau, kurį galėčiau vadinti savo autoritetu.

Kurti įkvepia daug dalykų: matyti filmai, išgirstos dainos ar pažįstamų istorijos, perskaitytos knygos. Dažniausiai mano įkvėpėjai yra ne patys kūrėjai, o jų darbai. Retai kada domiuosi būtent kūrėjais. Man užtenka pamatyti jų veiklos rezultatą. Žinoma, kartais reikia įsigilinti ir į autorių gyvenimo istorijas, kurios padeda geriau suprasti jų darbus, tačiau toks poreikis atsiranda gana retai.

Taip pat man keblu prisiminti pavardes, todėl sunkiai išvardinčiau man patikusius fotografus ir kitus menininkus. Galėčiau paminėti tik porą. Neseniai atrasta įkvėpėja fotografijoje – Brooke Shaden. Jos darbai užburia ir prikausto. Panaršius jos galerijoje atsirado noras eksperimentuoti ir kurti kažką pasakiško. Taip pat atmintyje užstrigę Annie Leibovitz portretai.

– Kuo tau svarbus kinas? Kokie kūrėjai tau svarbiausi ir kokios scenos? Kiek kartų žiūrėjai savo mėgstamiausius filmus? Ar ko nors vertas toks formatas kaip serialai?

– Kinas – tai vieta, kur susijungia vaizdas ir garsas su sava istorija ir emocijomis. Žiūrint filmą „pasisotina“ akys, ausys ir siela. Kinas neeikvoja daug energijos: tu tiesiog atsisėdi namie priešais kompiuterio ekraną (dar geriau, jei įkrenti į kino teatro kėdę priešais didžiulį ekraną) ir mėgaujiesi. Vertinu tuos filmus, kuriuos peržiūrėjus išlieka koks nors jausmas – liūdesys, sumišimas, pyktis, džiaugsmas, viltis. Sunku išvardinti svarbiausius kūrėjus (gal net ne svarbiausius, o mėgstamiausius). Su filmais panašiai kaip ir su nuotraukomis: prisimenu patį filmą ir dažnai net nežinau, kas jį sukūrė. Buvo laikotarpis, kai labai žavėjausi Timo Burtono filmais, kurie yra džiaugsmas mano akims. Peržiūrėjau nemažai ir Pedro Almodóvaro filmų. Jo filmų negalėčiau paminėti tarp mėgstamiausių penketuko ar dešimtuko, tačiau pasibaigus kiekvienam filmui kildavo daug emocijų ir minčių. Atmintyje yra daug išlikusių scenų, bet negaliu teigti, kad jos man svarbios. Kažkodėl puikiai prisimenu sceną iš filmo „Amerikos grožybės“, kurioje vaikinas filmavo skraidantį maišelį. Ši scena paskatino labiau atkreipti dėmesį į mus supančius nereikšmingus dalykus. Turbūt galėčiau ilgai vardinti patikusias scenas, tačiau kažin ar verta tai daryti. Patikusius filmus žiūriu daugiausiai porą kartų. Nesu peržiūrėjusi labai daug gerų filmų, todėl kai atsiranda poreikis žiūrėti filmą, renkuosi dar nematytą.

Manau, serialai didelės meninės vertės neturi. Serialai naudingi tada, kai nori pabėgti nuo savo rūpesčių. Jie įtraukia į save ir nejučiomis pradedi personažų emocijas jausti lyg savas, bet labai susimąstyti nepriverčia ir po kurio laiko neprisimeni nei siužeto, nei tų išgyventų emocijų. Serialų kūrėjai turi galimybę geriau atskleisti personažų charakterius, tačiau dažniausiai viskas per daug ištęsiama ir galiausiai nebedomina žiūrovo.

– Kitas dėsningas veiksnys – aišku, muzika. Kas geriau pritaiko garso takelius savo filmams – Quentinas Tarantino ar Jimas Jarmuschas? Kokie mieliausi tau šių metų albumai? Gaila, kad pagroti negalime, bet galime pacituoti reikšmingą dainos tekstą. Ar jie ir apskritai poezija tau ką nors reiškia? O gal turi favoritų tarp klasikinės muzikos, operos kūrėjų ar šiuolaikinių kompozitorių?

– Iš Jarmuscho filmų esu mačiusi vos porą, dėl to gan sunku atsakyti. Visgi išliksiu ištikima Tarantino.

Didelę simpatiją jaučiu „Depeche Mode“, tad vienas iš mieliausių albumų „Delta Machine“. Kiti mieliausi, nors ir šiek tiek seniau išleisti albumai, bet „atrasti“ šiais metais: Cheto Fakerio „Thinking in Textures“, The Tallest Man On Earth „There’s No Leaving Now“. Labai dažnai, kai pasiklystu (tiesiogine ar netiesiogine prasme), mintyse sukasi „Reamonn“ dainos „Supergirl“ žodžiai: It’s OK, I got lost on the way / But I’m a super girl / And super girls don’t cry. Dainų žodžiai ir poezija – tai pagalbinė priemonė išreikšti kai kurias mintis ir jausmus, kai nerandi tam tinkamų savų žodžių. Žinoma, ne visada gilinuosi į dainų žodžius, kartais dainoje daugiau dėmesio skiriu muzikos instrumentų skambesiui. Šiuo metu klasikinės muzikos favoritas – Fryderykas Chopinas. O kalbant apie poeziją, tai mano santykis su ja dar neišsigryninęs. Būna dienų, kai norisi skaityti eilėraščius, tada griebiu vienintelę turimą poezijos knygą – Henriko Radausko eilėraščių rinkinį. Kartais būna ir taip, kad visiškai nesuprantu, ką poetas savo kūriniu norėjo pasakyti.

– Paklausęs apie poeziją, iš savo mėgstamų debiutantų dažnai sulaukiu neigiamo atsakymo. O kaip proza? Kurie bukovskiai tavo širdy įstrigę?

– Grožinei literatūrai laiko skiriu mažiau, nei norėčiau. Knygos dažnai pradedamos ir nebaigiamos skaityti. Kai atsiranda daugiau laiko, bandau jas vėl skaityti nuo pradžių. Kartais į rankas pagriebiu Haruki Murakami ar Sigito Parulskio knygą. Murakami žavi sugebėjimu žodžiais sukurti paveikslą ir priversti įsilieti į jo sukurtą aplinką, o Parulskis žavi savo įžvalgomis.

– Kaip manai, naudingas ar rizikingas visuomenei ir kultūrai yra procesas, kad šiuolaikinių medijų pasaulyje kiekvienas (-a) gali gaminti neišsemiamą srautą meno, literatūros, fotografijos produktų ir bandymų? Komikas Louis C. K., šiaip ne pats geriausias kultūrologas, sako, kad aistringai filmuodami savo vaikų meninius pasirodymus mes praleidžiame vienintelę progą juos iš tikrųjų pamatyti. Ar ta visokeriopa filmavimo ir fotografavimo galimybių „demokratizacija“, vaizdų ir tekstų perprodukcija kartu ko nors iš mūsų neatima?

– Rizika ir nauda, mano manymu, yra susijusi su tikslu, idėjomis. Šiuolaikinės technologijos padeda menininkams lengviau kurti ir būti pastebėtiems. Tobulėti padeda daugiau patirties turinčių menininkų patarimai. Tik čia atsiranda to jaunojo menininko problema: ar jis nori tobulėti, ar jis įsivaizduoja, kad aplinkiniai nieko neišmano, ar jis sugeba adekvačiai priimti kritiką ir išlaikyti savo stilių, braižą, bet judėti pirmyn kurdamas geresnius darbus. Tame didžiuliame informacijos sraute galima lengvai pasiklysti, todėl labai svarbu mokėti ir norėti pasinaudoti šiuolaikinių medijų teikiamomis galimybėmis. Kai žmogus nenori tobulėti, kai siekia tik kitų žmonių pripažinimo – tai labiau rizikingas procesas, kuris, mano nuomone, yra netgi teršiantis informacijos pasaulį ir dar labiau apsunkinantis dėmesio vertos informacijos suradimą.

Su Louis C. K. sutinku. Graudu, kai nuėjęs į koncertą matai į viršų iškeltų šviečiančių ekranų minią. Suprantu, kad ateityje gal bus smagu tiek vaikui, tiek tėvams pažiūrėti buvusį pasirodymą, tačiau tada išsikreipia laiko suvokimas ir pradedame gyventi ne dabartimi: kai įamžiname tas akimirkas – galvojame apie ateitį; kai ateityje jas žiūrime – grįžtame į praeitį. Dabartis yra atimta. Net ne atimta, o atiduota. Perprodukcija atima mūsų galimybę patirti tikrąsias emocijas, atima džiaugsmą ir laiką, nes jį paskiriame fotografavimui ar filmavimui, o ne buvimui čia ir dabar. Anksčiau savo noru fotografuodavau viską visada ir visur, bet po kurio laiko atsirado baisus suvokimas, kad yra nuotraukos, patvirtinančios mano dalyvavimą viename ar kitame įvykyje, bet aš tiesiog to neprisimenu.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt