Išmintis skaitytojo rankinėje

Debiutai

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ – rašytoja, vertėja, gyvenanti Sarajeve. Šiuo metu Lietuvoje debiutuoja su pirmąja autobiografinių novelių knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“. Su „Šiaurės Atėnų“ autore kalbamės apie klaidžias Sarajevo kalvas, užsienio kalbas, žmogaus teises, trijų gimdymų kryžkelę.

– Esi viena iš nedaugelio lietuvių, gyvenančių Bosnijoje? Papasakok, kaip ten atsidūrei. Kas atviliojo?

– Studijavau lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą, todėl galimybių išvykti studijuoti į užsienį, konkrečiai – į Slovėniją, buvo daug. Be to, slovėnų kalba man patiko, baigusi pirmą kursą jau visai neblogai kalbėjau slovėniškai. Po pusės metų, praleistų Liublianoje, į Vilnių grįžti nebenorėjau, nes siekiau daugiau sužinoti, daugiau pažinti, pradėjau domėtis Slovėnijos kaimynėmis, kurias studijų Liublianoje metu ne kartą aplankiau. Tais metais buvo galimybė pagal „Erasmus Mundus“ programą išvykti studijuoti į Balkanų šalis, bet… slovėnų kalbos studijas siūlė tik Belgrado universitetas. O mane viliojo Sarajevas, kurį aplankiusi išsyk įsimylėjau. Todėl, ilgai nedvejojusi, ėmiausi savarankiškai mokytis vietinės kalbos, ir kai atėjo metas pateikti prašymą gauti stipendiją, Vilniaus universiteto administracijai pateikiau bosniškai užpildytus dokumentus, nutylėdama, kad vykstu ne slovėnų kalbos žinių gilinti, o studijuoti kalbos, kurios iš esmės nemoku. Tiesa, vėliau ši apgavystė man gerokai atsirūgo – ne kartą teko grįžti į Vilnių savarankiškai laikyti egzaminų ir tvarkyti administracinių problemų. O ir Bosnijoje nebuvo lengva. Beveik nemokėdama kalbos, negalėjau susitvarkyti dokumentų, permokėjau buto nuomą, į paskaitas nešiodavausi žodyną ir susigūždavau, kai dėstytojai ko nors paklausdavo, nes tada visų kolegų akys įsmigdavo į mane. Kita vertus, nenumaldomai artėjant egzaminams, padedama dėstytojų ir poros draugų, kalbą išmokau per porą mėnesių. Tada ir nusprendžiau pasilikti Sarajeve dar vieną semestrą. O jam prabėgus, grįžau ir vėl – studijuoti magistrantūroje.

– Akivaizdu, kad tavo santykis su šia šalimi kūrybiškas ir vaisingas: vertimai, kultūrinė veikla, o dabar ir novelių knyga. Nesistengi atrodyti labai rimta: tavo pasakojimuose daug žaismės, asmeniškų, (savi)ironiškų pastebėjimų apie tenykštę kultūrą ir žmones, gausybė keistų nutikimų, nuklydimų, susitikimų, magijos ir sapnų. Atrodo, Bosnijoje sugebėjai organiškai įaugti, pritapti. Ar Sarajevas vis dar tave paklaidina? Gal rašymas padeda susigaudyti, nepaklysti?

– Lietuvio akiai Sarajevas yra gana neįprastas miestas. Apsuptas Alpių, jis tarytum kopia į kalnus siauromis gatvelėmis (jose ir vietiniai, vadinami sarajlijomis, neretai pasiklysta). Vienu metu gyvenau gan aukštos kalvos papėdėje, tokioje stačioje ir neapšviestoje gatvėje, kad net taksistai naktimis vengdavo į ją įsukti. Kartą, norėdama pasivaikščioti, nusprendžiau užkopti aukščiau, pasidairyti, kas ir kaip gyvena ten, kur nebekursuoja mikroautobusai, o gatvės tokios stačios, kad dalis namų pastatyti nelegaliai – nė vienas architektas nepritartų statyboms tokioje vietoje. Palypėjusi kiek aukščiau, atsigręžiau į plytintį po kojomis miestą, ir vaizdas mane užbūrė. Sarajevas buvo aprėpiamas akimis, galėjau įžvelgti ne tik ant kalvų išsibarsčiusius raudonus stogus, bet ir pagrindines gatves, o nuostabiausia buvo tai, kad nesigirdėjo jokio transporto triukšmo, nors aiškiai galėjau įžvelgti pagrindine gatve zujančius automobilius. Užkopus aukščiau, laukė dar didesnis netikėtumas – MAČIAU, kaip žmonės triūsia mažyčiuose sodeliuose, GIRDĖJAU, kaip po dalgio ašmenim krinta žolė, kaip kaukši plaktukas, UŽUODŽIAU, kaip kvepia obelys… Visa tai neįtikėtinai priminė mano gimtojo miestelio garsus ir kvapus, todėl akimirksniu pasijutau lyg namie. Vėliau tas jausmas lydėjo labai dažnai. O ten, kur gyventi jauku ir gera, norisi dirbti, padėti kitiems, dalytis, klausyti ir būti išklausomai. Iš čia kilo ir vertimai, ir knyga. Be to, nemėgstu fotografuoti(s), todėl vietoj fotoaparato nešiojuosi sąsiuvinį, kad, kur nors užklydusi, ką nors pamačiusi, išgirdusi ar prisiminusi, įspūdį keliais sakiniais įamžinčiau raštu. Vėliau tokie trumpai aprašyti įspūdžiai išsiplėtoja į pasakojimus. Kitaip tariant, raštu (PA)MATAU, rašymas man padeda suvokti save ir savo ryšį su tam tikra vieta. Kartais rašymas tampa dar vienu pojūčiu, sujungiančiu visas jusles, kurios man, kaip žmogui, duotos.

– Tavo pasakojimuose taip pat neapeinamos palyginti nesenos Balkanų istorijos žaizdos. Baigei Demokratijos ir žmogaus teisių magistro programą, dirbai Helsinkio žmogaus teisių komitete. Kokia tai patirtis? Kaip šiuo metu klostosi artimiausių kaimynų santykiai?

– Studijuodama žmogaus teises, paaugau kaip asmenybė. Tai buvo sunkios studijos – ne tik dėl apimties, bet ir dėl dalykų, kuriuos teko patirti. Studijų metu bendravau su genocidą išgyvenusiais žmonėmis, moterimis ir vyrais, kurių gyvenimas sustojo ištuštėjusioje Srebrenicoje, stovėjau šalia sienos, prie kurios buvo iš eilės sušaudyti bosnių vyrai, lankiausi masinėse kapavietėse… Išklausyti teko ir buvusio Gvantanamo kalinio pasakojimą apie neregėtus kankinimus, kuriuos patyrė būdamas ten, kur beveik negalioja nė vienos šalies Konstitucija, o baisiausia tai, kad, įrodžius to žmogaus nekaltumą, jis ir jo šeima taip ir liko ištrinti, nesulaukę nei kompensacijos, nei atsiprašymo… Kita vertus, išklausyti teko ir kai kurių svarbių institucijų paaiškinimus ir pasiaiškinimus, ES ir ET pareigūnų veiklos ataskaitas. Tai bent iš dalies padėjo suvokti problemų Bosnijoje (ir visame regione bei Europoje) mastą, nors turiu prisipažinti, kad daugumos institucijų ir politikų veikla man pasirodė jei ne atmestinė, tai bent jau nepakankama. Kurį laiką ir pati dirbau Helsinkio žmogaus teisių komitete, Jungtinėms Tautomis rengiau šešėlinę ataskaitą apie tautines mažumas ir antidiskriminacinio įstatymo veikimą Bosnijoje. Kaip ir buvo galima tikėtis, atlikdama tyrimą, dar kartą įrodžiau, kad Bosnijoje žmogaus teisių srityje yra nuolatinis status quo. Veši diskriminacija ir korupcija, nelegalus darbas, o politinės problemos tik gilinamos. Prieita buvo net iki to, kad naujagimiams nebuvo įmanoma suteikti asmens kodų, nes Bosnijos serbų politinis lyderis nesutiko su pasiūlyta bendra sistema. Viena į administracines pinkles įkliuvusi mergaitė mirė, nes, neturėdama asmens kodo, negalėjo būti išvežta operuoti į užsienį. Po šio įvykio kilo protestai, juose kurį laiką lankiausi. Vėliau prie parlamento nebeidavau, pamačiusi, kad iškiliausi Bosnijos kultūros ir visuomenės (tikri, o ne apsimestiniai) veikėjai – rašytojai ir profesoriai, – užuot vedę savo tautą, yra nustumti į pakraščius. Dėl to nenuostabu, kad protestai nepavyko. (Nors panašią situaciją galima įžvelgti daugelyje šalių.) Kita vertus, bosniai nuostabiai sugeba gyventi ir išgyventi, o jaunosios kartos (su retomis išimtimis) kaimynams kroatams ir serbams, nepaisant karo netekčių, neapykantos nejaučia.

– Kalbų, iš kurių verti, gausa įspūdinga. Rašei, kad moki 4 regiono kalbas. Tai kiekgi kalbų moki iš viso?

– Iširus Jugoslavijai, oficialiai į kelias skilo ir bendra serbų-kroatų kalba. Dar prieš keliolika metų vienas žymus bosnių humoristas pareiškė, kad kalbininkai turi daug darbo, nagrinėdami „visiškai skirtingas“ kroatų, serbų, bosnių, hercegoviniečių, juodžių ir kalnių kalbas. Nors šis pareiškimas sukėlė juoko audrą, situacija iš tiesų nėra juokinga, greičiau absurdiška. Bosnių, serbų, kroatų ir juodkalniečių kalbos, nors oficialiai pripažintos atskiromis, lingvistiniu požiūriu turėtų būti laikomos vienos kalbos tarmėmis. Kita vertus, Sarajevo universitete studijavau bosnių kalbos rašybos normą, todėl, atsisakydama ją laikyti atskira kalba, tam tikra prasme diskredituočiau savo studijų objektą. O atsakydama į klausimą, kiek iš viso kalbų moku, turėčiau prisipažinti, kad kaip vieniems patinka groti gitara ar piešti, man patinka mokytis kalbų. Be to, gyvenu iš vertėjos duonos. Versti dažniausiai tenka iš anglų, bet pasitaiko ir slovėniškų, ispaniškų tekstų. Ateityje tikiuosi pasikartoti gimnazijoje besimokytas, bet jau primirštas ar visai užmirštas rusų, prancūzų ir švedų kalbas.

– Atrodo, kiekvienas tavo vertimas nutinka dėl kokios nors įdomios istorijos, susijusios su verčiamu autoriumi, apie kiekvieną rašytoją turi daug ką pasakyti. Be tokio tiesioginio ryšio nesiimtum versti, gal klystu? Kaip pavyksta „prisijaukinti“ rašytoją? Ką išskirtum iš šiuolaikinių Balkanų autorių?

– Netikėtumų tikrai įvyksta. Vienas įdomiausių susitikimų įvyko prieš dvejus metus. Prieš išvykdama į Sarajevą, pasiguodžiau savo bičiuliui, slovėnų rašytojui Alešui Štegeriui, kad Bosnijoje neturiu draugų nei pažįstamų, o jis primygtinai pasiūlė susirasti Sarajeve gyvenantį jo draugą, poetą Senadiną Musabegovićių. Prižadėjau, nors nežinojau, kaip tai padaryti, be to, nemokėdama bosnių kalbos, gėdijausi bandyti užmegzti ryšius su poetu – žmogumi, dirbančiu ir alsuojančiu ta kalba. Vėliau savo pažadą pamiršau. Pusei metų prabėgus, iš Lietuvos grįždama į Bosniją, užstrigau Liublianoje, nes dėl prasto oro ir apsnigtų bėgių neišvyko traukinys. Alešo šeima priėmė mane pernakvoti, o ryte, prieš išvykstant, jis pasiteiravo, ar susiradau minėtą poetą. Tada ir vėl prižadėjau jį susirasti, o kitą dieną, atėjusi į fakultetą, supainiojau kabinetus ir patekau į nepažįstamo dėstytojo paskaitą apie politikos ir literatūros ryšį. Tema man patiko, todėl nusprendžiau pasilikti ir gerokai nustebau, kai paskaitos metu dėstytojas paminėjo esąs poetas. Kai po paskaitos sužinojau jo pavardę, nustebau dar labiau – pasirodo, dalyvavau Alešo draugo Musabegovićiaus paskaitoje. Kitą savaitę, atėjusi į paskaitą, prisistačiau, o jis, pasirodo, apie mane jau buvo girdėjęs. Taip pradėjome bendrauti, vėliau ėmiausi versti jo eiles. Prieš apsispręsdama versti literatūrą, visada susisiekiu su autoriumi, jei yra galimybė, susitinkame pabendrauti. Pažinodama rašytoją (poetą), išklausiusi jo nuomonę ir įvertinusi savo galimybes, lengviau išsirenku kūrinius versti. O vėliau, atlikusi juodraštinius vertimus, susisiekiu su autoriumi ir vėl – internetu arba akis į akį, prie arbatos puodelio, dirbame: paprastai paprašau autoriaus skaityti kūrinius originalo kalba, o tada aš skaitau lietuviškai – taip deriname eilių skambesį, o vėliau pereiname prie reikšmių, kartu ieškodami sinonimų ir frazeologizmų atitikmenų. Kartais, iš vienos kalbos sistemos pereinant į kitą, tenka šį tą keisti, tad bendradarbiavimas su autoriumi man padeda nusistatyti ribas, kiek galiu „aukoti“ originalą dėl vertimo.

Kalbant apie regiono literatūrą, labai sunku išskirti kelis ryškiausius autorius. Buvusios Jugoslavijos šalių literatūra ir menas yra labai stiprūs. Nežinau, kodėl Lietuvos leidėjai taip skuba leisti vakariečių autorių knygas, kai yra tiek mūsų temperamentui artimų autorių iš Rytų Europos, Balkanų. Man artimiausi yra slovėnai Alešas Štegeris ir Drago Jančaras, kroatų poetė Olja Savičević-Ivančević, prozininkai Zoranas Ferićius, Renato Baretićius ir Slavenka Drakulić, bosnių rašytojai Dževadas Karahasanas, Igoris Štiksas ir Nenadas Veličkovićius. Labai norėčiau ateityje jų kūrinius skaityti lietuviškai.

– Suintrigavo tavo laiške paminėta „trijų gimdymų kryžkelė“. Atrodo, visi gimdymai pavyko ir laiko požiūriu vienas nuo kito nebuvo labai nutolę. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kuris iš tų gimdymų svarbiausias…

– Šį rudenį gimė sūnus, parašiau baigiamąjį magistro darbą, artimiausiu metu bus išleista knyga. Nežinau, kas laukia ateityje, bet šiuo metu noriu poilsio ir svajoju apie lėtesnį gyvenimo tempą. Deja, nepavyksta, vis kas veja… Bijau, kad ir vaikas po devynių kvėpavimo kartu mėnesių nenustygsta: jam būtina judėti, matyti, klausytis – daugiau ir greičiau nei daugumai kitų jo amžiaus kūdikių. O po nakties, kurią praleidžiu įkyriai sapnuodama tekstus (dažniausiai techninius, kurių per vieną vakarą neįstengiau išversti), jis jau būna paaugęs. Tai matydama, suprantu ir stebiuosi tuo, kad Kūrėjas mums suteikė laiką, kad juo tinkamai pasinaudotume, tik, atrodo, suaugę prarandame laiko išnaudojimo įgūdžius ir turime jų iš naujo mokytis. Man nepavyksta, todėl viskas ir susideda į „vieną krūvą“.

– Vienoje savo istorijų duodi faustišką patarimą norintiems sustabdyti akimirką žavingą: pamiršti savo baimes. Kažin ar tai įmanoma? Pati atsakai, kad ne. Gal emigracija vis dėlto suteikia daugiau vidinės drąsos?

– Baimės savaime neišnyksta, nėra žmogaus, kuris nebijo, o tas, kuris teigia, kad jam niekas nebaisu, meluoja.

Emigracija žmogui ir padeda, ir kenkia. Manau, kad emigravus svarbiausia nepamiršti savo esybės, šaknų, artimųjų ir vertybių, nes tai yra visaverčio žmogaus gyvenimo pamatai. O tvirtai stovint ant kojų, kokioje šalyje bebūtum, baimės prislopsta, ypač jei yra kas prilaiko už parankės.

– Tekstuose jaučiamas stiprus ryšys su artimaisiais. Kokią jų išmintį nešiojiesi?

– To, ką man kalbėjo prosenelė, senelis, močiutės ir nepažinti šeimos mirusieji – nuotraukomis, artimųjų prisiminimais, rankraščiais ir paliktais daiktais, – nebūtų galima sutalpinti į kelias knygas. Dalį jų išminties sudėjau į „Pasakojimą apie vieną miestą“, dalį pasilikau kitai knygai (idėja yra, reikia drąsos ją įgyvendinti), dalį pasilieku sau, o visa kita papasakosiu sūnui, kai jau galės ir norės klausyti ir suprasti. Iš dvasinių artimųjų išminties svarbiausia ta, kurią skleidžia švedų poetas Bruno K. Öijeris – jo eilėraščių rinktinę „Kol nuodai veikia“ vežuosi į kiekvieną kelionę (ačiū vertėjams). Beje, svajoju parašyti kūrinį, kurį nepažįstamas skaitytojas visada turės rankinėje, kad galėtų atsiversti tada, kai prireikia artimos minties. Jei tai kada nors pavyks, vadinasi, ištisų kartų energiją ir žinutes supratau ir pateikiau tiksliai.

Kalbėjosi Žydrūnas Drungilas

satenai.lt