Sąveikos per nuotolį teorija ir praktika

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ

Populiariausiu 2013 metų „Scanoramos“ filmu, be abejonės, galime karūnuoti naujausią Jimo Jarmuscho filmą „Išgyvena tik mylintys“ (2013). Per visas šio filmo peržiūras kino centro „Forum Cinemas Vingis“ didžioji salė buvo pilnutėlė. O žurnalistai stengėsi ateiti dvidešimt minučių anksčiau, kad tik gautų vietą akreditacijų eilėje. Festivalio metu tiek daug žmonių buvo gal tik per Gabrielės Salvatoreso filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ (2013) premjerą. Tiek kino kritikai, tiek net su kinu retai „draugaujanti“ publika ūžė nuo kalbų apie „Išgyvena tik mylintys“. Filmas sulaukė labai įvairios publikos dėmesio ir palankumo. Atrodė, kad jau vien jo pavadinimas skamba kaip burtažodis, išduodantis jį tariančiojo gerą skonį ar bent tiesiantis tiltą į tarpusavio sutarimą, susikalbėjimą ir tam tikrą bendrumo išgyvenimą.

Šiais metais 60 metų sukaktį atšventęs režisierius ekrane piešia dviejų susituokusių aristokratiškų vampyrų Adamo ir Evos meilės istoriją. Adamas – genialus kompozitorius, retų muzikinių instrumentų kolekcininkas ir „savižudiškas šunsnukis“, kuriam per savo ilgą ir spalvingą gyvenimą teko bendrauti su Byronu ir daugybe kitų „intelektualių įžymybių“. Vienas iš filmo veikėjų – senas vampyras Kristoferis Marlou, parašęs visus kūrinius, priskiriamus Viljamui Šekspyrui, – gailisi, kad susipažino su Adamu jau baigęs „Hamletą“, nes šis romantiškai liūdnas vampyras būtų pats geriausias Hamleto prototipas. Eva – ne mažiau aristokratiška ir intelektuali, tačiau ne tokia depresyvi kaip jos sutuoktinis.

Kadras iš filmo „Išgyvena tik mylintys“

Beveik pusę filmo begėdiškai mėgaujamasi dviejų pagrindinių personažų charakterių kūrimu. Tapoma neskubriais judesiais, vaizduojant net pačias menkiausias detales. Filme-paveiksle it ankštame stiklainyje vos telpa Adamo ir Evos asmenybės, jų bruožus dar labiau paryškina drauge užkonservuota aplinka: Adamo – antikvarinių muzikos instrumentų, plokštelių ir kitų su garsu susijusių dalykėlių prigrūstas apleistas namas apgriuvusiame Detroite, Evos – kalnai knygų ir manuskriptų iš įvairiausių epochų egzotiškajame Maroko mieste Tanžere. Priežastis, dėl kurios pora gyvena atskirai, plačiau filme neaptariama. Tačiau net kelis kartus minima sąveikos per nuotolį teorija. Apie ją žiūrovas daugiau sužino tik filmo pabaigoje, Evai paprašius Adamo „dar kartą“ ją papasakoti. Pasak šios teorijos, dvi atskirtas daleles gali skirti bet koks atstumas – net visa visata, tačiau kaip nors pasikeitus vienai atitinkami pokyčiai įvyks ir antrojoje.

Žiūrėdamas filmą jautiesi, tarsi jame nieko nevyktų. Šį jausmą galima palyginti su tuo, kuris apima pusę valandos žiūrint nufilmuotą paveikslo kūrimo procesą. Tanžero gatve „sulėtintai“ einanti Eva siūbuoja siaurais klubais. Filmas tiesiog klykia, kokie svarbūs, nuostabūs abu personažai ir per amžius besitęsianti jų nepaprastos meilės istorija. Tas klyksmas kaip Edvardo Muncho „Šauksme“ – amžinybės betone sustingusi akimirka. Panašiai sustingusi ir išsitęsusi amžinai gyvenančių vampyrų būtis. Po ilgų pristatymų (maždaug pusės valandos) pastebėjau, kaip iš salės sutartinai ėmė traukti žmonės. „Matyt, atėjo dėl piaro“, – sukirbėjo mintis. Vis atrodė, kad tuoj tuoj prasidės veiksmas ir paveikslai sąveikaudami tarpusavyje atgis. Vyras ir žmona susitinka – nujausdama sustiprėjusį Adamo depresyvumą, Eva keliauja pas jį į Detroitą. Atrodo, kad veiksmas leidžia daigą. Tačiau, kaip ir galima numanyti, Jarmuschas iki pat filmo pabaigos išlieka sau ištikimas. Atvyksta vėjavaikė Evos sesuo, miršta Adamo pažįstamas, pora priversta bėgti į Tanžerą, kur irgi, pasirodo, ne viskas rožėmis klota, tačiau visas šis veiksmo filmo siužetas nuskęsta dviejuose toliau plėtojamų charakterių ežeruose.

Veiksmo suspendavimas filme „Išgyvena tik mylintys“ labiausiai krinta į akis ne dėl to, kad čia trūktų siužeto vingių, o veikiau – priešingai – dėl to, kad siužetinė linija kaip tik niekuo nesiskiria nuo būdingų veiksmo filmams ir vis tiek kažkokiu paslaptingu būdu geba pažadinti jausmą, kad „nieko nevyksta“. Šią ypatybę galime įžvelgti ir kituose režisieriaus darbuose, ypač filme „Kontroliuojamos ribos“ (2009). Jame pasakojama apie samdomą žudiką, kuris slaptus pranešimus gauna degtukų dėžutėse, atsispiria paslaptingos nuogalės gundymams ir ketvirtadalį filmo prasėdi kavinėse gerdamas dviejuose atskiruose puodeliuose užsisakytą espresą. Kaip ir šis filmas, „Išgyvena tik mylintys“ gali būti pavadintas veiksmo filmu be veiksmo, nes veiksmas čia užgožtas taip, kad jo beveik nematyti. Tik naujausiame Jarmuscho filme šis veiksmo atsitraukimas į antrą planą yra kur kas mažiau savitikslis ir suskamba naujai – paryškindamas pagrindinių personažų Evos ir Adamo ypatingą santykį su laiku ir veiksmu. Pro šalį bėgantys pradžią ir pabaigą turintys įvykiai nublanksta prieš kelis amžius besiformavusias asmenybes ir unikalų jų tarpusavio ryšį.

Evos ir Adamo ypatingą santykį su laiku ir vieno su kitu paryškinantis veiksmo suspendavimas įvyksta į pirmą planą iškėlus dviejų herojų portretus ir hiperbolizuojant detalių, daiktiškumo, manieringumo vietą filme. Tik šis hiperbolizavimas greičiau patosiškas nei puoselėjantis glaudų santykį su ironija. Kaip minėtasis kavos mėgėjas iš „Kontroliuojamų ribų“ teikia nepaprastai didelę reikšmę „rituališkam“ espreso užsisakymui dviejuose skirtinguose puodeliuose, taip filmo „Išgyvena tik mylintys“ vampyrai rafinuotai mėgaujasi krauju iš mažų krištolinių taurelių ir mūvi stilingai patrumpintas pirštinaites. Toks dėmesys detalėms, rafinuotumui ir pagrindinių veikėjų bohemiškai detalus portretiškumas filmą skatina padėti į vieną lentynėlę šalia kitų estetikos, stiliaus ir gyvenimo būdo filmų. Tokių kaip Bernardo Bertolucci „Svajotojai“ (2003) – žiūrovai filmą įsimyli jau vien todėl, kad patys norėtų būti panašūs į filmo personažus arba kad juos suptų panaši aplinka.

Kaip ir būdinga „bohemiškojo gyvenimo būdo“ filmams, „Išgyvena tik mylintys“ gausiai paberta intelektualinių užuominų ir tiesioginių aliuzijų. Be pačios akivaizdžiausios nuorodos – pirmuosius biblinius vyrą ir moterį nurodančių pagrindinių veikėjų vardų, – filme taip pat randame Franzo Kafkos, Charles’io Baudelaire’o ir kitų literatų nuotraukomis nukabinėtas sienas, o Adamui kiekvieną kartą atvykus pas papirktą daktarą naujos kraujo dozės prie jų chalatų prisegtose kortelėse matome užrašus „dr. Faustas“, „dr. Votsonas“, „dr. Streindžlavas“ ar „dr. Kaligaris“. Tai aliuzijos į vokiškojoje kultūroje nuo viduramžių sklandantį mitą apie išminčių Faustą, kuris pasirašo sutartį su Mefistofeliu; į okultisto sero Arthuro Conano Doyle’io veikėją daktarą Votsoną, uolų detektyvo Šerloko Holmso pagalbininką ir bendražygį; į garsų Stanley Kubricko filmą „Dr. Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau bijoti ir pamilau bombą“, kuriame tragikomiškai piešiama branduoline jėga pagrįsta pasaulinės politikos trajektorija, ir į 1920 m. Roberto Wienės vokiškojo ekspresionizmo šedevrą „Daktaro Kaligario kabinetas“. It to būtų maža, kaip minėta, Evos draugas – senas vampyras Kristoferis Marlou (nuoroda į XVI a. gyvenusį anglų poetą ir dramaturgą). Panašiai Jarmuschas yra žaidęs ir nuostabaus grožio filme „Negyvėlis“ (1995), kur pagrindinio veikėjo vardas Viljamas Bleikas (XVIII a. anglų dailininkas, mistikas, kaip poetas pripažintas tik po mirties).

Prie šio gausaus kultūrinių nuorodų pluošto prisideda ir garsiosios vampyrų porelės ištaros, kad žmogaus kūne skysčiai užima panašų procentą kaip vanduo Žemės paviršiaus plote. Filmas skatina dar kartą apmąstyti civilizuotumo ir gyvuliškumo santykį žmoguje, bet taip pat piešia utopišką laikui nepavaldžios meilės istoriją. Filme įvyksta pokytis, tačiau ar jis buvo per nuotolį? Ir kas čia yra nuotolis? Galbūt sąveikos per nuotolį teorija yra ne vien apie erdvę ir joje klajojančius du vienas kitą mylinčius žmones, bet ir apie filme ypatingu būdu tapomą santykį su laiku. Galbūt tai senais pasakojimais paremtas kino mąstymas apie atstumą tarp dviejų žmonių laiko ir erdvės. Ne apie dvi atskirtas daleles, ne apie jų pokytį, o apie atstumą, išliekantį net kai nėra atstumo.