Sapnai (2)

KĘSTUTIS NAVAKAS

2013 m. rugsėjo 8 d.

Mes su Audra kažkokiame dideliame viešbutyje, einame pusryčių. Fojė randame po furšeto nudengiamus stalus, ant kurių dar apstu maisto. Padavėja sako, kad galime jį valgyti, bet vien saldumynus. Smagiai šlamščiame kažkokius pyragaičius, bet ateina vietinė direktorė žalsvu kostiumėliu ir ima aiškinti, kad tam neturime teisės. Karštai aiškinu direktorei, kad tai mums buvo leista, tačiau ji su kažkokia piktdžiuga pakviečia pasiaiškinti kitur. Leidžiuosi su ja eskalatoriumi, man keista, kad ji šoka ant turėklo ir juo nučiuožia, smagiai juokdamasi. Už eskalatoriaus – liftas, kuriuo nusileidę išsyk pakliūvame į traukinio kupė, traukinys turi vežti į kitą viešbučio, man jau panašaus į Frankfurto oro uostą, dalį. Kupė, be mūsų, dar keturi vaikinai. Vienas jų staiga ima apsižiūrinėti rankas ir sako, kad dingo žiedas, sidabrinis Lacroix. Žvilgteliu į savo rankas ir matau ant jų būtent tokį žiedą, nors tokio neturėjau. Tačiau vaikinui jis per mažas, ne jo. Pastebiu, kad direktorė dingusi, kupė mes penkiese. Keista, bet durų veidrodyje neberandu ir savęs, nors tebesu čia. Tik iš judesių, kartojamų veidrodžio, suprantu, kad aš dabar – ta pati direktorė žalsvu kostiumėliu, virtusi vyru. Jo bruožai man nepažįstami, bet tai aš. Žiūriu į ne savo žiedą, ne savo kūną ir kažkur važiuojame.

2013 m. rugsėjo 9 d.

„Žalgirio“ arenos koridorius, daugybė zujančių žmonių. Vaikštau, kol pastebiu, kad visi stovi tvarkingom eilėm išrikiuoti palei sienas. Aš vaikštau laisvai sau toliau, nors visi ženklais rodo, kad irgi turiu rikiuotis. Pykteliu, nes nesuprantu, kam tai vyksta. Staiga atsiranda daugybė stalų ilgom bjauriom staltiesėm, laksto padavėjai, tampa aišku: kažkas atvažiuos. Renkasi orkestras, pro mane praeina Robertas De Niro ir Michele Placido juodais smokingais. De Niro nešasi kažkokį sakvojažą, o Placido – kontrafagotą. Man keista, kad pastarasis groja kontrafagotu, o jis, praeidamas, draugiškai mirkteli ir nesmarkiai, net maloniai, sprigteli į kaktą. Atsisukęs matau, kad atsirado daugybė išsipuošusių žmonių: rimtų verslininkų, kažkokių persikvėpinusių merginų, kurios laksto su dideliais grimo krepšiais, lyg vyktų fotosesija. Vaikšto padavėjai pilnom saujom banknotų ir visiems dalija po du šimtus litų. Paimu dusyk po du. Visi įsitempę, liokajų veidais. Staiga visi nuščiūva. Pamatau atvažiavusį Vladimirą Romanovą – štai dėl ko, pasirodo, visas sujudimas. Romanovas kažkoks mažiukas, eina tuo koridoriumi, vilkėdamas rudosios lapės kailinius, visi pagarbiai prasiskiria. Tiesiai prie manęs. Klausinėja, kaip čia sekasi, atsakinėju, bet jis nesiklauso. Paskui nežinia kur ima dingti žmonės, koridorius ištuštėja. Lipam su Romanovu laiptais, žmonių jau visai nebelikę, pro šalį praeina vienintelė likusi padavėja. Daili, sako Romanovas, bet tokios nebereikalingos net kinematografui. Noriu paklausti kodėl, bet pastebiu, kad lipame ne laiptais, o laiptiškai suklotais veikiančiais monitoriais. Tampa aišku, kad čia viskas fikcija, viskas iš kažkur transliuojama. Tačiau ramiai toliau lipu monitorių laiptais, nors šalia nebėra jau ir to Romanovo su jo lapenom.

2013 m. spalio 10 d.

Apniukusi diena, Eglė pareina iš „Vynotekos“ su dviem krepšiais kažko. Nelabai suprantu, kaip ji dar laiko skėtį, nes lyja, lyja spalvotai, lyg būtų braižoma flomasteriais. Stoviu su akiniais, lyja man į akinius, siaubingai šalta. Eglė neatpažįsta manęs ir praeina pro šalį. Aš ją šaukiu, bet ji neišgirsta, aš ją vejuosi, bet kuo labiau vejuosi, tuo labiau ji tolsta su savo dviem krepšiais. Pavargstu vytis, liaujuosi, tuomet pamatau, kad mano rankoje – jos skėtis. Vanduo varva mano akinių stiklais ir nuo to trumpam tampa jauku.

2013 m. spalio 14 d.

Sapnuoju vasarą, kaip guliu kažkokiame javų lauke, virš manęs skraido trąšas barstantys lėktuvai. Ateina du javų sargai, klausia, ko aš čia guliu. Trumpam tampa negerai, nes nežinau kodėl. Išsyk ima važiuoti kažkokie traktoriai ir žmonės dingsta. Traktoriai labai gražūs, stebiu juos, praskyręs javus, matau, kad ant manęs neužvažiuos. Jie tampa švytintys, pernelyg. Užsimerkiu ir vėl užmiegu.

2013 m. spalio 18 d.

Geležinkelio stotyje sėdi Albert’as Camus. Sakosi neturintis kuo prisidegti cigaretės, nors ji ir taip pusiau nudegusi, kaip Cartier-Bressono fotografijoje. Mėginu jam pridegti, išdeginu visus degtukus, bet jo cigaretė sudrėkusi. Paprašome pro šalį einančio žmogaus, kad pridegtų. Atsisako. Su Albert’u Camus kiek pasikalbame, mano prancūzų kalba labai stringa. Pro šalį važiuoja traukiniai, pilni labai nesimpatiškų žmonių. Mėginu darsyk jam pridegti cigaretę, bet vėjas vėl užpučia degtuką. Camus šypsosi, aš irgi, kažkaip gera.

2013 m. spalio 24 d.

Sapnuoju atviruką. Jame Akvilė sėdi Paryžiaus bistro, susikėlusi koją ant kojos. Tiktai daugiau tų kojų, gal septynios, nesuprantu, iš kur tiek. Be to, vaizdas dvimatis, norint jį galima nusukti į sieną. Akvilė geria vyną ir man tai gražu, nes jos judesiai labai grakštūs. Tik vėl suprantu, kad tai tik atvirukas, dvimatė erdvė, kad tai labai laikina. Be to, Akvilė nusisuka, kas man labai nepatinka. Ore kabo dirižabliai, iš vieno jų liejasi vakaro šviesa nušviestas pienas. Viskas atviruke: septynkojė Akvilė, vakaras, pienas.

2013 m. spalio 28 d.

Vaikštau Kauno Ąžuolyne su prancūzų poetu, labai panašiu į Michelį Houellebecqą, mano kadaise sutiktą Suomijoje. Kalbamės apie „Nouvelle vague“ ir apie tai, kodėl čia tokios populiarios skrudintos saulėgrąžų sėklos. Jis sako, kad Kaune gražiausias daiktas yra medžiai. Ima lyti. Slepiamės po iš kažkur atsiradusiu skėčiu. Ateina Eglė ir atneša ką tik ištroškintų kotletų. Prancūzų poetas juokiasi, jam malonu. Valgau tuos kotletus ir matau, kad jie raudonos spalvos. Tampa neramu.

2013 m. lapkričio 9 d.

Vilnius, einu gatve netoli Aušros vartų ir sutinku Gáborą Presserį, vengrų grupės „Omega“ lyderį. Kurį laiką einam kartu, aš jo prašau kada nors sudainuoti jų legendinę dainą „Gyöngyhajú lány“. Gáboras išsyk ima dainuoti. Iš kažkur girdisi ir visas instrumentalas, skamba galingai, žmonės atsisuka. Iš priekio ateina Antanas A. Jonynas, lydimas kitų grupės narių. Visi atrodo kaip kokiais 1976-aisiais. Jie padainuoja dar, iš kažkur kaip fonograma skamba visi instrumentai. Labai smagu, tačiau su Jonynu turime skubėti, vyksta „Poezijos pavasaris“.

Renginys salėje, panašioje į VDU salę, kurioje paprastai siautėja „Kaunas Jazz“. Ilgai neprasideda, žmonės nervinasi. Keli manęs klausia, kad gal vyks kur kitur. Prisimenu pernai jį vykus tokioje lomoje netoliese. Einame ieškoti. Lomoje tuščia, šalia gražios kapinės, prie jų stovi didelė gotikinė koplyčia, o joje vyksta paroda, skirta kažkuriam kunigaikščių.

Grįžtame į salę, ten jau viskas prasidėjo, scenoje Vladimiras Čekasinas juodu švarku ir juoda berete pučia saksofoną. Labai garsiai, šaižiai ir nemaloniai, dalis žmonių užsikimšę ausis, kiti jau išeina. „Siaubas“, – tarsteli viena praeinanti dama.

Prisimenu palikęs kuprinę su eilėmis patalpoje, panašioje į teatro balkoną. Nežinia, kada man skaityti, tad einu ieškoti kuprinės. Balkone tuščia, tik kažkokie darbininkai vedžioja laidus. Iš kažkur atsiranda klasės draugas Rytis, jis klausia, kas bus laureatas. Jo nuomone, labiausiai verta poetė S., nes ji neseniai labai gerai suvaidino karalienę Margo. Prisimenu poetę S. sakius, kad Rytis tame filme irgi vaidino ir laureatas turi būti jis. Pasakau apie tai Ryčiui. Jis smagiai juokiasi, pamiršęs, kad turi tik vieną koją, kita amputuota. Pasiimu kuprinę su eilėmis ir ištirpstu.