Perikalipsė

STANISŁAW LEM

Stanisławo Lemo knyga „Absoliuti tuštuma“ (Doskonała próżnia) pirmąkart buvo išleista 1971 m. Tai 16 pramanytų knygų recenzijų rinkinys. Iš esmės tai trumpas S. Lemo kūrinių sąvadas: vienos recenzijos primena mokslinės fantastikos romanų juodraščius, kitos – filosofines esė mokslinėmis ir pseudomokslinėmis temomis, trečios (joms priskirtina ir čia publikuojama „Perikalipsė“) yra parodijos ir satyros, išjuokiančios šiuolaikinę civilizaciją, jos meną ir techniką. Nors pats sumanymas recenzuoti pramanytas knygas nėra naujas – kaip ankstesnį pavyzdį pats S. Lemas pratarmėje mini Jorgę Luisą Borgesą ir jo apsakymą „Herberto Quaino veikalų apžvalga“, – naujas yra sumanymas apskritai parengti tokių pramanytų knygų recenzijų antologiją. Galima spėti, kad toks kūrinys kilo iš būtinybės arba galimybės autoriui, perfrazuojant Horacijų, ridendo dicere verum, juokaujant pasakyti tiesą, apsimetant, kad menamos knygos yra parašytos, keliuose puslapiuose išdėstyti mintis, kurioms kitur prireiktų storų romanų. Toks literatūrinis triukas, pavyzdžiui, „Perikalipsėje“ S. Lemui leido piktai išjuokti šiuolaikinę literatūrą ir meną, nesuvaldomą tekstų ir daiktų perteklių ir rimtu veidu pasiūlyti absurdiškas perprodukcijos problemos sprendimo priemones. Tik įdomu, ką pasiūlytų autorius – jeigu jis būtų gyvas – dabar, praėjus daugiau nei 40 metų nuo knygos pasirodymo, supratęs, kad rašliavos kalnas ir toliau nenumaldomai auga?

Vertėjas

Perikalipsė

Éditions de Minuit – Paris

Joachimas Fersengeldas yra vokietis, parašęs savo „Perikalipsę“ olandų kalba (kurios beveik nemoka, ką pats pripažįsta pratarmėje) ir išleidęs Prancūzijoje, garsėjančioje prastomis korektūromis. Tiesą sakant, šių eilučių autorius irgi nemoka olandų kalbos, bet pasirėmęs knygos pavadinimu, angliška pratarme ir keliais tekste atpažintais posakiais padarė išvadą, kad recenzentui ir to užtenka.

Joachimas Fersengeldas nenori būti intelektualu amžiuje, kai juo gali būti kiekvienas. Taip pat jis negeidžia ir literato garbės, mat kokybiškai kurti galima ten, kur vyrauja medžiagos ar žmonių – veikalo adresatų – pasipriešinimas. Bet sunykus religiniams ir cenzūriniams draudimams, kiekvienas gali sakyti viską ar bet ką, o išmirus atidiems, žodžiui imliems klausytojams gali spygauti kas tik nori, todėl literatūra ir jos visa humanitarinė giminė virto lavonu, kurio spartėjantį irimą atkakliai slepia artimieji. Vadinasi, reikia ieškoti naujų kūrybos sričių, kuriose dar gyvas pasipriešinimas, užtikrinantis grėsmę ir riziką, o kartu svarumą ir atsakomybę.

Nūnai tokia sritimi ir veiklos baru gali būti tik pranašavimas. Kadangi tai yra neįmanomas dalykas, pranašas, arba asmuo, iš anksto žinąs, kad nebus nei išklausytas, nei pripažintas, turi a priori susitaikyti su nebylio dalia. O nebylys yra ne tik tas, kas tyli, bet ir tas, kas, būdamas vokietis, po angliškos pratarmės kreipiasi į prancūzus olandų kalba. Todėl Fersengeldas elgiasi pagal savo principus. Mūsų galingoji civilizacija, sako jis, stengiasi gaminti kuo nepatvaresnius produktus kuo patvaresnėje pakuotėje. Netrukus nepatvarų produktą tenka pakeisti nauju, o tai palengvina realizaciją; dėl patvarios pakuotės pašalinti jį darosi sunkiau, o tai skatina technikos ir organizacijos raidą. Todėl su serijine niekalų gamyba vartotojai susitvarko pavieniui, o pakuotei pašalinti būtinos kovos su tarša programos, asenizacija, veiksmų derinimas, planavimas, valymo įrenginiai ir pan. Anksčiau galėjai tikėtis, kad kylantį šiukšlių lygį bent pakenčiamai pristabdys gamtos stichijos, kaip antai liūtys, vėtros, upių potvyniai ir žemės drebėjimai. O dabar gaivalai, kadaise nuplaudavę ir išplaudavę šiukšles, patys virto civilizacijos išmatomis: upės mus nuodija, oras degina mūsų plaučius ir akis, vėjai nubarsto mūsų galvas pramoniniais pelenais, o plastikinės pakuotės (mat ji yra elastinga) neįveikia nė žemės drebėjimai. Tad mūsų įprastas kraštovaizdis – civilizacijos sąšlavynas, o gamtiniai draustiniai – tik laikinos jo išimtys. Pakuočių – daiktų išnarų – peizaže guviai zuja minios, užsiėmusios išpakuotų gaminių vartosena, taip pat ir paskutiniu natūraliu dalyku – seksu. Tačiau ir jis įvilktas į begalę įmaučių ir įmovų, nes kas gi kita yra visi tie apdarai, reginiai, rožės, lūpdažiai ir kiti reklaminiai apvalkalai. Pasigėrėjimo verti tėra atskiri civilizacijos epizodai, kaip kad pasigėrėjimo verta širdies, kepenų, inkstų ir plaučių precizija, nes tiksli tų organų veikla yra prasminga, nors kūno, sudaryto iš tokių tobulų dalių, veikla gali būti visiškai beprasmė, tarus, kad tai – bepročio kūnas.

Tas pat, byloja pranašas, vyksta ir dvasinių gėrybių sferoje: įsivažiavęs baisus civilizacijos smagratis tapo automatiniu mūzų melžtuvu ir dabar pampina bibliotekas, tvindo knygynus ir laikraščių kioskus, griozdina televizorių ekranus, slėgdamas perviršiu, kuris vien savo skaitine galia yra tikra prapultis. Kur nors Sacharoje glūdi keturiasdešimt smėlio smilčių, kurias radęs išgelbėsi pasaulį, bet jų nerasi lygiai taip pat, kaip ir keturiasdešimt išganingų kūrinių, seniai parašytų, bet paskendusių makulatūros šūsnyse. O tie kūriniai tikrai parašyti, nes už tai laiduoja protinio darbo statistika, kurią olandiškai ir matematiniais simboliais pateikė Joachimas Fersengeldas, o recenzentas priima be įrodymų nemokėdamas nei olandų, nei matematikos kalbos. Taigi, pirmiau nei mūsų sieloms duosim tų apreiškimų peno, uždusinsim jas šlamštu, nes jo keturis bilijonus kartų daugiau. Galų gale jos ir taip yra uždusintos. Šiaip pranašystė jau išsipildė, tik per visuotinį skubėjimą niekas jos nepastebėjo. Tad ši pranašystė yra atgalinė pranašystė, todėl vadinasi Perikalipse, o ne Apokalipse. Jos eigą liudija Ženklai: nuobodulys, susmulkėjimas ir atbukimas, taip pat akceleracija, infliacija ir masturbacija. Dvasinė masturbacija yra tenkinimasis p a ž a d a i s, o ne jų išsipildymu: iš pradžių mus ligi galo onanizavo reklama (tesanti išsigimusi Apreiškimo forma, kurią tik ir pajėgia išgauti Prekinė – kitaip negu Asmeninė – Mintis), o paskui savikruša kaip metodas apėmė visas kitas meno rūšis. Ir tik todėl, kad išganinga Prekės galia negali įtikėti taip karštai kaip Viešpaties Dievo galia.

Nuosaikus talentų gausėjimas, jų neskubus prigimtinis brendimas, rūpestinga globa, natūrali atranka rūpestingų ir įžvalgių žinovų prieglobstyje – visa tai be pėdsakų praeitin nugrimzdę reiškiniai. Paskutinis dar veikiantis akstinas yra staugimas, bet kadangi vis daugiau žmonių staugia, panaudodami vis galingesnius stiprintuvus, pirmiau sprogs ausų būgneliai, negu kažką pažins dvasia. Senovės genijų vardai, vis dažniau minimi be reikalo, tėra tuščias garsas; tada nuskambės mene, mene, tekel, peres, nebent įvyks tai, ką siūlo Joachimas Fersengeldas: įkurtume Humanity Salvation Foundation, Žmonijos gelbėjimo fondą, valdantį šešiolikos milijardų kapitalą, padengtą aukso atsargomis, su metinėm keturių procentų palūkanom. Iš to fondo reikėtų skirti išmokas visiems kūrėjams: išradėjams, mokslininkams, technikams, dailininkams, rašytojams, poetams, dramaturgams, filosofams ir projektuotojams. Schema būtų tokia: tas, kuris n i e k o nerašo, neprojektuoja, netapo, nepatentuoja arba nesiūlo, iki gyvos galvos gauna 36 000 dolerių dydžio stipendiją. Tas, kuris ką nors daro iš minėtų dalykų, atitinkamai gauna m a ž i a u.

„Perikalipsė“ pateikia bendrą visoms kūrybos rūšims skirtų išskaičiavimų išklotinę. Padaręs vieną išradimą ar parašęs dvi knygas per metus negauna nė grašio; už trečią knygą jis pats turi primokėti. Tokiomis sąlygomis tiktai tikras altruistas, dvasios asketas, mylintis artimuosius, o save – nė trupučio, toliau kurs, kad ir kas būtų. Galiausiai liausis parduodamo šlamšto gamyba, apie kurią Joachimas Fersengeldas žino iš savo patirties: juk „Perikalipsę“ jis išleido savo lėšomis (ir nuostolingai!). Tad absoliutus nerentabilumas toli gražu nereiškia visos kūrybos likvidavimo.

Vis dėlto egoizmas, gviešdamasis mamonos, kartu gviešiasi ir šlovės: pastarajai numarinti Gelbėjimo programa nustato visišką kūrėjų anonimiškumą. Tad Fondas, siekdamas užkirsti kelią negabių kandidatų, pretenduojančių į stipendijas, paraiškoms, pasitelks į pagalbą atitinkamus organus, su kuriais vykdys jų atestaciją. Svarstant paraiškas esminė sumanymo vertė neturi nė menkiausios reikšmės. Svarbu tik tai, ar projektas turi prekinę vertę, t. y. ar vertas parduoti. Jeigu taip – stipendija iškart skiriama. Už nelegalią meninę veiklą įstatymas numato bausmes ir nuobaudas, kurias Gelbėjimo priežiūra išieško teismo būdu; taip pat įsteigiamas naujas policijos padalinys – būtent antikarpai (antikūrybinio kardymo patruliai). Remiantis baudžiamuoju kodeksu – asmuo, slapta rašantis, platinantis, saugantis ar netgi tylomis gestais išmosuojantis viešoje erdvėje kokį nors kūrybos produktą pasipelnymo tikslais ir norėdamas išgarsėti, baudžiamas izoliacija, priverstiniais darbais, o veikai pasikartojus – kalėjimo vienute su kietu gultu ir plakimu per kiekvienas nusikaltimo metines. Už kontrabandinį platinimą visuomenėje tokių idėjų, kurių pražūtingas poveikis lygintinas su automobiliniu, kinematografiniu, televiziniu ir kitokiu užkratu, gresia bausmės, tarp jų ir pati griežčiausia: statymas prie gėdos stulpo ir priverstinis naudojimasis savo paties išradimo vaisiais iki gyvos galvos. Baudžiamos ir panašios pastangos, o tyčinio ketinimo atveju kakta ženklinama gėdingu ir nenuplaunamu spaudu „Žmogaus priešas“. O nekomercinė Grafomanija, pavadinta Dvasine Paleistuvyste, nėra baudžiama, tačiau sergantys šia negalia asmenys atskiriami nuo visuomenės kaip socialiai pavojingi elementai; jie sodinami į specialias uždaras įstaigas, aprūpinti iš humaniškų paskatų nemažomis rašalo ir popieriaus atsargomis.

Be abejo, pasaulinė kultūra nieko nepraras po tokios reglamentacijos; priešingai, ji suklestės. Žmonija vėl grįš prie nuostabiausių praeities lobynų, juk turimų skulptūrų, paveikslų, dramų, romanų, aparatų ir mašinų pakaks daugeliui šimtmečių. Be to, niekam nebus draudžiama daryti epochinės reikšmės išradimus, jei tik toks žmogus sėdės ir tylės kaip pelė po šluota.

Viską kuo gražiausiai sutvarkęs, tai yra išganęs žmoniją, Joachimas Fersengeldas užduoda paskutinį klausimą: ką daryti su esamu pertekliumi? Kaip nepaprastai drąsus pilietis, Fersengeldas pareiškia: visa, kas lig tol sukurta XX amžiuje, net jei ten ir žiba atskiri minties perlai, yra nieko neverta, mat, apskritai paėmus, niekas jų nesuras šiukšlių vandenyne. Todėl jis siūlo sunaikinti viską, kas atsirado per šitą šimtmetį, – filmus, iliustruotus žurnalus, atvirukus, partitūras, knygas, mokslinius veikalus, dienraščius; toks veiksmas, visiškai subalansavus istorinių žmonijos sąskaitų debetą ir kreditą, prilygtų tikram Augėjo tvartų išvalymui. (Beje, būtų sunaikinti ir duomenys apie atominę energiją, o tai pašalintų branduolinio karo grėsmę.) Joachimas Fersengeldas pažymi gerai žinąs gėdingus knygų ir netgi visų bibliotekų deginimo faktus, tačiau istorinės autodafė – pavyzdžiui, Trečiajame reiche – yra gėdingos todėl, kad reakcingos. Nelygu su kokiomis nuostatomis deginama. Jis stoja už naudingas, pažangias, išganingas autodafė, o kadangi Joachimas Fersengeldas kaip pranašas yra nuoseklus iki galo, baigdamas veikalą jis pirmiausia siūlo suplėšyti ir sudeginti jo paties pranašystę!

Vertė Lanis Breilis