Neigti istoriją – visiškai nenaudinga

Lapkričio 14–17 dienomis Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, viešėjo vienas žymiausių sovietinės literatūros ir kultūros tyrinėtojų, knygų „Sovietinio skaitytojo formavimas“, „Sovietinio rašytojo formavimas“, „Socialistinio realizmo politinė ekonomija“, „Revoliucijos muziejus: sovietinis kinas ir Stalino epochos istorinis naratyvas“ ir kitų autorius, Šefildo universiteto (Didžioji Britanija) profesorius JEVGENIJUS DOBRENKA. Mokslininkas skaitė keturias paskaitas, bendravo su jų dalyviais, diskutavo su kolegomis LLTI mokslininkais, šiuo metu rengiančiais „Sovietinės literatūros žinyną“. Svečias maloniai sutiko pasidalyti mintimis, kaip tyrinėti sovietmetį.

– Gimėte, augote ir studijavote Odesoje (Ukrainoje). Jūsų studijų metais, XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, tebesitęsė sovietmetis, jis baigėsi Gorbačiovo atėjimu į valdžią ir jo pradėta perestroika. Ar galėtumėte prisiminti studijų atmosferą Odesos valstybiniame universitete? Kaip profesoriai, dėstytojai tvarkėsi su oficialiąja ideologija, ar jautėte artėjančias politinio ir intelektualiojo gyvenimo permainas, o gal Jūsų studijos vis dar buvo labai ideologizuotos? Tikriausiai buvote girdėjęs apie tokius politinius disidentus kaip Andrejus Sacharovas ir Aleksandras Solženicynas, apie tokius mokslininkus kaip Jurijus Lotmanas? Ar turėjote galimybę perskaityti šių sistemai nepaklususių, jai nepadlaižiavusių asmenybių darbų?

– Taip, studijavau Odesos universitete devintojo dešimt-mečio pradžioje. Žinote, SSRS respublikose, o ypač Ukrainoje, politinė atmosfera buvo kur kas mažiau liberali nei Maskvoje, nors, žinoma, Odesa – specifinis miestas, tačiau labiau kalbant apie buitinį lygmenį. Oficialiuoju lygmeniu viskas buvo labai sovietiška. Vis dėlto turėjau keletą labai gerų profesorių. Jie buvo puikūs literatūrologai, nors nei apie Sacharovą, nei apie Solženicyną niekas iš jų niekada nekalbėjo. Tačiau būtent prof. Stepanas Iljovas mane supažindino su Michailo Bachtino ir Tartu mokyklos darbais, apie kuriuos per paskaitas, aišku, niekas nekalbėdavo. Būtent mano mokslinis vadovas prof. Vasilijus Faščenka skatino mano susidomėjimą tyrinėti šiuolaikinės sovietinės literatūros poetiką. Būtent prof. Arnoldas Sliusaris savo paskaitose apie XIX a. pradžios rusų literatūrą naudojo ideologijai tolimą metodologiją. Būtent prof. Markas Sokolianskis pakvietė Lotmaną skaityti paskaitų į Odesą. Lotmanas skaitė paskaitas didžiulėje, dėstytojų ir studentų perpildytoje auditorijoje, o aš nepraleidau nė vienos paskaitos, godžiai užsirašinėdamas kiekvieną jo žodį. Tuo metu, beje, jau buvau aspirantas. Tačiau reikia pažymėti, kad vadinamosios vėlyvosios stagnacijos epocha ir devintojo dešimtmečio pirmoji pusė, tai yra mano studijų universitete metai, buvo laikotarpis, kai oficiozas gyvavo pats sau, o interesai – sau. Ir reikėdavo nedidelių pastangų (tiksliau, valios) suderinti savo interesus su oficialiaisiais ritualais. Tokios buvo žaidimo taisyklės.

– Tikriausiai daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų veikė „tylioji“ rezistencija, kai intelektualai dalydavosi savo mintimis privačiuose būreliuose, skolindavo vieni kitiems draudžiamas knygas, perrašinėdavo jas ir pan. Bent jau taip buvo Lietuvoje, kur mes laisvojo pasaulio įtaką patyrėme per lietuvių emigrantus JAV, kitose valstybėse, per religinio pasaulio atstovus. Kaip buvo Ukrainoje?

– Iš tos aplinkos, kurioje buvau, nieko tokio negaliu papasakoti. Laisvo dalijimosi mintimis pretekstu buvo profesiniai interesai, kurie išeidavo už oficiozo rėmų. Bet nei Lotmanas, nei Bachtinas nebuvo disidentai: jų darbuose nerasi oficiozinio marksizmo-leninizmo, bet juose nėra ir nieko antisovietinio. Jų knygos buvo leidžiamos, gaunamos bibliotekoje, kur jas ir skaitydavau. O dėl uždraustų knygų, tai su jomis man pavyko susipažinti tik tada, kai 1989 m. išvykau į metų trukmės stažuotę Zagrebe. Ten perskaičiau daug ką, kas SSRS iš tiesų buvo uždraustoji literatūra. Tačiau tuo metu, perestroikos įkarščio metais, tas knygas jau pradėjo leisti ir SSRS.

Spėju, kad Kijeve arba Lvove veikė nacionaliniai pasipriešinimo judėjimai, tačiau Odesoje, pagal savo prigimtį kosmopolitiniame mieste, gyvenimo terpė buvo be jokių išlygų tarptautinė. Tačiau aš kalbu apie Odesą, kuri niekada ir nebuvo ukrainietiškas miestas. To, kad Odesa yra miestas Ukrainoje, ženklas buvo ukrainiečių kalbos mokymasis mokykloje. Ten šią kalbą mokiausi nuo ketvirtos klasės. Paskui – Filologijos fakultete. Tačiau ši kalba mums buvo tas pats kas lotynų. Tiesiog niekur nebuvo girdėti kalbant ukrainietiškai, išskyrus turgų, kur bobutės iš kaimų pardavinėdavo pieną ir lašinius. Odesoje buvo Ukrainiečių teatras, visada tuščias. Jį užpildydavo mokiniais ir studentais, kurie privalėdavo pirkti bilietus, tačiau paskui sprukdavo iš spektaklio. Spektaklius rodydavo pustuštei salei. Filologijos fakultete buvo ukrainiečių literatūros ir kalbos katedros, jos faktiškai rengdavo mokytojus kaimo mokykloms. O ir studentai ten būdavo iš kaimo – odesiečių ten nebūdavo. Tokia štai Ukraina Odesoje. Be to, tai nebuvo jokia rusifikacija: iki revoliucijos tik 5 proc. miesto gyventojų buvo ukrainiečiai.

– 1987 m. apgynėte disertaciją „Analitinės tendencijos šiuolaikinėje sovietinėje daugiatautėje prozoje ir Jurijaus Trifonovo kūriniuose 1960–1980 m.“, o 1990 m. pasirodė Jūsų redaguota knyga „Išsivadavimas iš miražų. Socialistinis realizmas šiandien“. Ar galėtumėte palyginti savo požiūrį į tyrimo objektą, kuris vis dar yra Jūsų dėmesio centre, tada ir dabar? Kaip keitėsi Jūsų profesinis ir asmeninis požiūris į sovietinę literatūrą nuo akademinės karjeros pradžios?

– Tiesą sakant, mano požiūris į medžiagą pasikeitė nedaug. Suprantama, pagilėjo mano medžiagos pažinimas, paįvairėjo prieigos prie medžiagos metodologija, tačiau santykis su tiriamuoju objektu nepakito. Beje, socrealizmu kaip reikiant susidomėjau būtent susipažinęs su Trifonovo kūryba. Tyrinėjau Trifonovo prozą, kuri daugelio buvo laikoma pusiau disidentine. Tokia ji ir buvo 1970–1980 m. laikotarpiu. Tačiau Trifonovas buvo pripažintas stalinistiniu laikotarpiu dėl romano „Studentai“ (1950). Kai perskaičiau šį romaną, negalėjau patikėti, kad tai tas pats rašytojas. „Studentai“ mane labai pribloškė. Tai buvo pavyzdinis socrealistinis romanas (už jį Trifonovas, beje, gavo Stalino premiją). Tačiau stalininės literatūros mūsų karta nežinojo. Šiandien nedaug kam žinoma, kad stalininis menas ir literatūra perkopus per 7-ąjį dešimtmetį buvo tapę tokiu pat tabu kaip ir antisovietinis menas ir literatūra. Knyga „Išsivadavimas iš miražų“ reziumavo diskusiją apie socrealizmą ir buvo paskutinė knyga apie socrealizmą, išleista SSRS.

Tada, verdant perestroikos diskusijoms, buvo kalbama išvien tą patį: reikia laužyti XX a. rusų literatūros istorijos karkasą, šalin stalinistines schemas, tegyvuoja „tikroji“, „susigrąžintoji“, „nutylėtoji“ literatūra ir pan. Šis spaudimas buvo toks stiprus, kad nutilo netgi socrealizmo apologetai, supratę, kad atėjo kažin koks neįtikėtinas laikas. Pamenu, kaip sunkiai, organizuojant diskusiją, man sekėsi rasti ką nors, kas pasisakytų už socrealizmą: juk diskusijai reikia skirtingų požiūrio taškų… Tuo laikotarpiu skirtingų nuomonių buvo neįmanoma rasti, skirtingi buvo tik nekenčiamojo socrealizmo neigimo lygiai.

Aš aktyviai dalyvavau tose diskusijose, publikavau straipsnius, o paskui skelbiau pirmuosius tuometėje SSRS vakariečių kolegų darbus apie stalininę kultūrą. Tie darbai ryškiai skyrėsi nuo to, kas buvo rašoma SSRS paskutiniais jos gyvavimo metais. Dalykas tas, kad postalinistinėje epochoje susiklosčiusiame literatūros istorijos modelyje nebuvo vietos ne tik represuotiems rašytojams arba „lentyninėms“ knygoms (tas plačiai žinoma). Atšilimo laikotarpiu iš literatūros istorijos buvo ištrinta ir stalininė literatūra. Prisimenu, kaip mane pribloškė pirmasis apsilankymas specialiuosiuose fonduose, kur lentynose greta viena kitos stovėjo Solženicyno knyga ir foliantas „Stalinas SSRS tautų poezijoje“ (abi iš S raidės), o iškart už Stalino straipsnių rinkinio – Trockio tomai, greta Bucharino ir Zinovjevo knygų ir brošiūrų buvo padėtos Malenkovo ir Kaganovičiaus knygos ir brošiūros, o greta Roberto Conquesto „Didžiojo teroro“ rusiško leidimo stovėjo 1937 m. knyga apie raudonąjį liaudies komisarą Ježovą…

Žodžiu, stalininė kultūra ne tik nebuvo analizės objektas, bet faktiškai buvo visai išstumta iš viešosios erdvės, kurioje socrealizmas gyvavo „sekretorinės literatūros“ ir literatūrinių valdininkų nuo Markovo ir Sofronovo iki Surkovo ir Gribačiovo neišperkamų knygų pavidalu. Taip, nebuvo skatinami darbai apie Babelį arba Bulgakovą, apie daugelį Platonovo arba Mandelštamo kūrinių nebuvo galima nė užsiminti, o Zamiatino arba Nabokovo vardai buvo visiškas tabu. Tačiau juk ir apie Babajevskį nebuvo galima rašyti. Nebuvo leidžiama minėti „Daktaro Živagos“, tačiau dingo ir patys šlovingiausi stalininės literatūros kūriniai. Tad visa staliniana – ši stalininio meno Atlantida – paniro po vandeniu. Jos nebuvo galima minėti lygiai taip pat kaip ir rusų išeivių literatūros, o antistalininės Mandelštamo arba Achmatovos eilės buvo lygiai taip pat apeinamos kaip ir giriamosios eilės Ježovui… Tas pats dėjosi ir dailėje, skulptūroje, kine – Malevičius, Kandinskis, Filonovas buvo saugomi atsarginiuose fonduose greta Laktionovo ir Nalbandiano, Chmelko ir Gerasimovo, Toidzės ir Rešetnikovo, Šurpino ir Fenogenovo. Išnyko grandioziniai Vučetino ir Merkurovo paminklai, o Tarkovskio filmai atgulė į lentyną greta Čiaurelio, Ermlerio, Pyrjevo filmų…

Šis kultūrinis stalinizmo nuvertinimas buvo Brežnevo epochos ideologinė strategija. Perestroikos epochoje, kai visi mano kolegos metėsi tyrinėti Sidabro amžiaus, išeivių literatūros ir avangardo, aš palinkau prie socrealizmo. Tiesiog supratau, kad literatūros istorija negali būti pagrįsta literatūros proceso dalies neigimu. O socrealizmo visi taip nekentė, kad jo tyrinėti niekas nenorėjo. Man jis buvo įdomus tuo, kad jame ryškėja daugelis sovietinės epochos masinės sąmonės bruožų, nė kiek ne mažiau nei avangarde.

– Nuo 1991 m. dirbote ir tebedirbate dėstytoju, profesoriumi įvairiuose Maskvos, JAV, Anglijos universitetuose. Kokie gyvenimo ir darbo išvykus iš posovietinės erdvės, kai tyrimo objektas – sovietinė literatūra ir kinas, pranašumai ir trūkumai? Kiek skiriasi pačių rusų literatūrologų ir užsienio kolegų požiūris į homo sovieticus ir sovietinę kultūrą? Kokios pagrindinės tyrimo tendencijos ir metodai?

– Daugeliu atžvilgių mano patirtis labai teigiama. Ji man leido palyginti įvairias prieigas prie sovietinės kultūros – Rusijoje (kur dažnai būnu), Amerikoje ir Europoje. Ši patirtis leido man praturtinti savo metodologines prieigas. Pagrindinis specialistų požiūrių į stalininę kultūrą Rusijoje ir Vakaruose skirtumas, sakyčiau, metodologinis. Apmaudu, bet Rusijoje vertingos vakarietiškos metodologijos neprigyja: sunku rasti specialių knygų, žmonės nemoka užsienio kalbų, iš čia ir metodologinė netvarka. Ir vietoj analizės – primityvus antisovietinis mąstymas arba atvirkščiai – viskas, kas buvo tada, gerai (arba blogai). Sunku paaiškinti kolegoms, kad uždavinys nėra spręsti, gerai tai ar blogai, kad, be šių įvertinimų, dar yra daugybė kitų, kur kas svarbesnių ir produktyvesnių. Pagrindinės šiandieninių Rusijos istorijos tyrimų Vakaruose tendencijos – atsitraukimas nuo politinės istorijos ir dėmesys socialinei, kultūrinei, intelektualinei istorijai.

Rusijoje vis dar dominuoja dėmesys politinei istorijai. Rezultatas – tyrimų, Vakaruose atliktų jau prieš dešimtmečius, atkartojimas. O išėjimo į sudėtingesnes temas nėra, nes tos temos padaro paveikslą daug sudėtingesnį. Tai laikoma nereikalinga. Šalis vis dar ginčijasi – Stalinas buvo geras ar blogas. Tokiomis aplinkybėmis belieka laukti, kol subręs sąlygos kelti rimtesnes temas.

– Lietuvoje vis dar klausiame savęs, kaip kalbėti apie sovietmetį (konferenciją, pavadintą „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“, šį rudenį surengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo buvo tendencija neigti viską, kas buvo sukurta taikstantis su ideologija ar jai tarnaujant. Vis dar išleidžiama politinių kalinių prisiminimų ir tai neleidžia žvelgti į tuos 50 sovietinės okupacijos metų be pykčio. Vis dėlto per tą laiką užaugo kelios kartos, ir negalime ištrinti viso šio laikotarpio iš atminties. Kokios Jūsų mintys apie posovietinius jausmus ir tapatybę? Kaip patartumėte priimti prieštaringus savo istorijos laikotarpius?

– Neigti istoriją – visiškai nenaudinga. Rusijoje situacija panaši. Nacionalinio konsensuso rasti nepavyksta, o tai ir nenuostabu: šalis patyrė ilgametį pilietinį karą, besitęsusį 50 metų – nuo 1905 iki 1953 m. Paskui ėjo 30 metų palaipsnės erozijos, kol įvyko sistemos (ir pačios imperijos) žlugimas. Sovietinės epochos pabaiga buvo sykiu ir liberaliųjų vilčių epochos pradžia tiek buvusioje SSRS, tiek Vakaruose. Šiandieninė Rusija, faktiškai pasukusi į kelią, vedantį link autoritarinės praeities, ir vėl besilaikanti imperinio išorinės politikos kurso, pranešė apie šios epochos pabaigą. Posovietinis laikotarpis visų pirma pribloškia savo dinamizmu: Gorbačiovo perestroikos pakilimai ir nuopuoliai, keletas pučų ir kruvinų karų, baisios teroristinės atakos, pasikartojantys ekonomikos nuosmukiai, masinis nusigyvenimas ir naujų socialinių klasių atsiradimas, faktinis ekonominės santvarkos pasikeitimas ir dreifavimas nuo „ankstyvojo Jelcino“ politinio pliuralizmo laikotarpio link Putino „suverenios demokratijos“ autoritarinio modelio.

Tokie tik patys bendriausi šios epochos, be abejonės, pačios dinamiškiausios Rusijos pokario istorijoje, žymenys. Rusijos istorinio vystymosi spirališkumas, keičiantis „užšalimams“ ir „atšilimams“, yra lėtos modernizacijos priežastis. Šis lėtumas akivaizdus ne tik ekonominiu, bet ir nacionalinės tapatybės susiformavimo lygmeniu. Atsisakius nacionalinės valstybės idėjos ir XX a. įgyvendinus modernizuotą pramonės projektą, išsaugant imperiją ir patriarchalinį-paternalinį valstybės modelį, sugriuvus komunizmui, Rusijai iškilo būtinybė transformuoti nacionalinę tapatybę ir politinę santvarką pagal buržuazinės nacionalinės valstybės pavyzdį (atlikti tai, kas Europoje įvyko beveik prieš 200 metų). Tačiau prasidėjus eiliniam politiniam atsitraukimui ir Putino kontrreformoms, prieštaravimas tarp ekonominės liberalizacijos poreikių ir tradicinės rusų policinės valstybės tik sustiprėjo.

Posovietinė kultūra kuriama stengiantis sovietinę praeitį sujungti su kapitalistine ateitimi. Rezultatas – dabartyje susiduria viena kitai priešingos strategijos, iš kurių viena – tai darbas su sovietine praeitimi, kuri paliko ne tik savitos formos materialinę aplinką, bet ir galybę tekstų (literatūrą, paveikslus, filmus). Kasdienis buvimas tokioje aplinkoje neišvengiamai lemia sudėtingą kompleksą istorinių aliuzijų, kurios formuoja tiek meninę kūrybą, tiek istorines interpretacijas, politinės reprezentacijos strategijas ir viešąjį diskursą. Sovietinės nacijos šiandien lyg ir nėra. Jos nėra, tačiau posovietinė nacija prisiėmė visas praėjusios epochos traumas. Šios traumos neįveiktos, ir nors sovietinės nacijos laikai praėjo, nei naujo „nacijos tėvo“, nei naujos tapatybės kol kas neatsirado. Toks gyvenimas beieškant naujos tapatybės istorijoje ir praeityje, tarp taip ir negimusio naujosios nacijos mito ir tos realios patirties, kuri genetiškai lemia buvusios nacijos vystymąsi, ir yra šiandieninės Rusijos situacijos esmė. Tai ne tiek praeities nostalgija (kaip daugelis tariasi), kiek veikiau Rusijai būdingas ateities ieškojimas praeityje, negebėjimas išsiskirti su praeitimi. Sovietinė kultūra buvo orientuota į ateitį, o šiandieninė, atvirkščiai, visa nukreipta į praeitį, nepageidaujant matyti ateities, kurioje vaidenasi paklausos žaliavoms (šiuolaikinio šalies ekonominio suklestėjimo pagrindo) sumažėjimas ir demografinė katastrofa.

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė