Mūza kaip muzika

TADAS TOMAS

Kas yra mūza? Su kuo ji valgoma? Kaip ją prisišaukti? Kaip ją pasikviesti? Kur sodinti, kad imtų ir paverstų tavo niekingus žodžius, užrašytus pirmoko ranka, į poeziją? Šie klausimai kankina ne vieną kintamąjį, norintį prasibrauti į privilegijuotųjų luomą. Ir nors pirma reikėtų susitarti, ką laikome privilegija – kūno grožį, sielos spindesį ar paprasčiausią anonimiškumą, – neradę kelių tikslo link, šaukiamės nebūtos (poezijos) mūzos. Kad ji atropotų ir savo čiuptuvais įsisiurbtų į mūsų nuvargusias kojas. Apglėbtų savo aštuoniomis rankomis. Apdulkintų ant savo sparnų nešamais stebuklingais milteliais. Apkrėstų mus sunkiausia liga ir tuoj pat – pagydytų.

Pagrindiniai klausimai, į kuriuos turime atsakyti: „Kas yra mūza ir kur jos ieškoti?“ Taigi, kas ir kur. O klausimas „kodėl?“ pernelyg tuščias ir dažniausiai paremtas giliomis psichologinėmis problemomis, tad jį turėtų analizuoti vyrai ir moterys baltais chalatais, pirštinėmis ir kepuraitėmis. Vyrai ir moterys, kurie dar nesusitepę poezijos maru ir kitomis žodynų puslapiais perduodamomis ligomis.

Tie, kurie skaitė pirmuosius straipsnius iš ciklo „Poezija“ („Š. A.“, X.25, XI.8, 15), jau gali numanyti ir teisingus atsakymus. Jie sakys, kad mūza yra bet kas ir jos ieškoti galima bet kur. Tai iš dalies tiesa. Tačiau ta dalis tokia nežymi ir taip toli atitrūkusi nuo mūzos ieškojimo proceso, kad toks rezultatas (nepabijokime šio žodžio) niekaip negali virsti atsakymu. Atsakymas – tai kelionė, mėginimai, pastangos ir visi kiti baigtumu neapibrėžti dydžiai. Todėl visi, norintys sužinoti teisingą atsakymą, turi suprasti: teisingo atsakymo nėra – viskas tik dūmai ir debesys, tik formos be turinio ir turinys be formų. Čia jus, greitąjį maistą mėgstantys draugai, ir palieku, o visi kiti – sekite paskui mane į žodžių mišką, kuriame galbūt (bet nebūtinai) rasime vieną kitą mūzą.

Jau kelias dienas negaliu nurimti nesusiejęs mūzos su muzika. Negaliu nepastebėti šių žodžių tapatumo, todėl kartais norisi viską mesti ir teigti, kad mūza negali be muzikos ir atvirkščiai. Tačiau tai klaidingas mąstymas, o pažvelgus atidžiau – tik dar vienas (ir netgi nelabai vykęs) mūzos bandymas nukreipti dėmesį nuo savęs į kitus, nieko apie poeziją nenutuokiančius, kintamuosius.

Bet gana samprotavimų, eikime prie esmės. Visų pirma, mūza – tai konkretus objektas X. Šiuo objektu gali būti tiek moteris, tiek vyras, vaikas, gyvūnas ar netgi daiktas. Tačiau be aplinkybių, kurios ištiesia mūzai raudoną kilimą, įžiebia žvakes ir pagalanda jos ašmenis, mūza nėra mūza. Tad, galima sakyti, aplinkybės sukuria mūzą, o ne atvirkščiai. Juk vienomis aplinkybėmis konkretus objektas X yra mūza, kitomis – nėra.

Na štai. Pradėjau skrosti mūzą tarsi žuvį ir visai pamiršau nuskusti žvynus. Tad tai padarysiu dabar, kai jau aišku, kad mūza tikrai gali būti bet kas (tačiau tai dar nereiškia, kad tas „bet kas“ visuomet ir bus mūza). „Bet kas“ šiuo atveju yra konkretus objektas X, nesietinas su abstrakčiomis ir neapčiuopiamomis aplinkybėmis. Tai daiktas, kuris sujungęs visas detales, daiktus ir įvykius (netgi atmintį) tampa savotišku trigeriu, duodančiu impulsą sprogimui. Sprogimo metu eilėraščiai virsta poezija, duobkasiai – poetais, o mergaitėms (nors kai kada ir berniukams) pradeda linkti kojos. Turbūt akivaizdu, kad nesu toks schematiškas kaip anksčiau ir visa tai – tik dėl to, kad mėginu pastverti mūzą už uodegos. Mėginu ją vytis ir parodyti, kaip ji atrodo, tačiau tokiose situacijose, kur reikalinga greita reakcija, labai sunku koncentruotis ir eiti pažodžiui (arba pažingsniui). Tad iš čia ir visas išsiblaškymas, skubėjimas, šuoliai nuo vieno upės viduryje skęstančio akmens ant kito.

Bet štai – ji vėl iškiša savo snapą ir aš vėl seku paskui ją su tuščiomis (bet niekada neištuštėjančiomis) viltimis.

Taigi, ji yra ne kas kita kaip aplinkybių auka, nes jeigu ne aplinkybės, mūza niekada netaptų mūza. Nors nereikėtų nuvertinti ir pačios mūzos indėlio, mat vieni objektai yra linkę dažniau tapti mūzomis nei kiti. O tai nutinka dėl vidinių savybių, kurias daiktas (konkretus objektas X) turi. Tik prašom nesureikšminti daikto sąvokos, nes ji, kaip jau įvertinome anksčiau, apima ne tik žmogiškąjį pavidalą. Be to, daiktą tyrinėti daug lengviau negu žmogų. Mažiau pykčių, įtampos ir nusiskundimų.

Slinkdami gilyn, matome, kad vieni daiktai turi didesnį mūzos koeficientą (pavadinkime jį taip) negu kiti. Tiems daiktams (konkretiems objektams X) daug lengviau tapti mūza (t. y. sujungti aplink esančias aplinkybes). O mūzos gimimui reikia tam tikro savybių rinkinio (kurį galima surasti aplinkoje) ir jeigu tam tikras konkretus objektas X turi daugiau negu vieną savybę, jam gerokai paprasčiau surasti likusias savybes aplinkoje ir tapti mūza. Todėl mūzą galime apibrėžti kaip tam tikrą konkretų objektą X, sujungiantį aplinkybes į tam tikrą derinį, įgalų formuoti (o gal ir reformuoti) rašančiojo pasaulį.

Kaip mūza veikia? Ji sprogdina. O lekiančios skeveldros ir sukelia rašančiajam tą baimės (sumišusios su aistra, įtampa, netikėtumu ir kt.) būseną, kurią tinkamai nukreipęs ir panaudojęs rašantysis geba iš žalios (nepabijokime šio žodžio) mėsos pagaminti skanų kotletą. Labiau įgudęs gali pagaminti ir kepsnį. Deja, tai nėra labai dažni atvejai, nes daugelis vis dėlto turi tenkintis paprasčiausia kepta duona. Sakysite, kepta duona yra pagaminama naudojant duonos molekules, o ne mėsą (tuo labiau žalią). Sakysiu, jūs dar ne viską šiame pasaulyje pažinote.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kas yra tas, kuriam mūza apsireiškia. Nes juk vienam gali užtekti ir paprasto kumštelėjimo ir jis jau lekia nuo skardžio, o kitą – tašyk netašęs rąstigaliu, jis tau sėdės kaip sėdėjęs, gliaudys saulėgrąžas ir niekada nesiskųs tuo, kad nemoka atkimšti alaus butelio be atkimštuko. Taigi, autorius (rašantysis, kuriantysis ir visoks kitoks -ysis) taip pat turi tam tikras savybes, veikiančias savybių (aplinkybių) rinkinyje. Iš čia ir kyla talentas, įgūdžiai bei pastabumo kokybė (kartais veikianti lygiai taip pat kaip kiekybė). Belieka pažymėti, kad dalis savybių būna įgimtos, o dalis – įgytos. Tačiau konkretūs dydžiai, vardai ir pavardės privalo išlikti paslaptyje, nes įveikus šią formulę mūzos paprasčiausiai nustos būti mūzomis ir atvirs tokiais pačiais tavęs gatvėje nebeatpažįstančiais žmonėmis, šunimis ir balandžiais.

Viena iš galimų mus dominančių klausimo variacijų gali būti: „Ar mūzos žino, kad yra mūzos?“ Tai patikrinti gerokai sunkiau. Nes nors mūza gali būti bet koks konkretus objektas X, reikėtų išskirti tik tuos objektus X, kurie gali suvokti, formuluoti ir atsakyti į tokį klausimą. O iš pastarųjų reikėtų išskirti tokius, kuriuos gali suprasti klausiantysis. Tačiau net ir tai negali užtikrinti saugaus atsakymo, nes visuomet vietoj tyrumo gali sužaisti melo, pasipūtimo ar dirbtinės adoracijos šešėlis. O tuomet, nerasdami kelio namo, mes paprasčiausiai patikėsime visais žodžiais, beriamais į mūsų (galima painioti su „mūzų“) malūnėlius, lengvai ir be ypatingo pasiruošimo traiškančius raidžių pupeles (nors tinka ir riešutų bei cinamono lazdelių įspūdžiai).

Manau, kad iš dalies atsakėme į klausimą, kas yra mūza. Sutrumpinti atsakymą iki kelių sakinių pavyktų, tačiau nesuteiksime malonumo tiems, kurie siekia rezultato aplenkdami procesą. Jiems malonumą galima suteikti kalbant apie poeziją ar skaitytoją, tačiau niekada apie mūzas (kurios vis dar siejasi su muzika).

Belieka nuryti antrąjį klausimą: „Kur jos (t. y. mūzos) ieškoti?“ Tačiau dabar, kai mūzos paslaptis jau kepa ant grotelių, atsakymas į šį klausimą yra aiškus. Nors gal ir šiek tiek apgaulingas tiems, kurie vis dar tiki, kad mūzos reikia ieškoti „bet kur“. Deja, jūs klystate. Mūzos visų pirma reikia ieškoti savyje. O taip yra todėl, kad mūzos surasti neįmanoma – tai mūza suranda mus. Suranda ir apsigyvena mūsų galvose, rankose, akių gelmėje ir šypsenose. Mūza įsiskverbia į mus, sprogdina ir atneša skeveldrų lietų, o mes apie tai suprantame tik gerokai vėliau (nors būna, kad nesuprantame iš viso). Tad mūzos visuomet reikia pradėti ieškoti ten, kur ji jau yra buvusi, kur gyveno gražiai ir laimingai, kur jos niekas nepastebėjo (o gal kaip tik – pastebėjo), kur maitino iš rankos, kur alpo nuo jos šiltų (šaltų?) prisilietimų. Sakysite, mumyse mūzos nėra. Taip, nėra. Jūs visiškai teisūs. Tačiau tai dar nereiškia, kad negalima jos pradėti ieškoti būtent čia. Pradėti ieškoti – tai dar nereiškia surasti. Tačiau tam, kad surastume, visuomet reikia pradėti ieškoti. Net nevalingai, nenorom, per lietų ir vėją, per geltonų lapų šlapdribą ir sniego košę. Net jeigu gaudai sulūžusį skėtį, skrendantį po automobilio ratais. Net jeigu glostai jos nuogą kūną. Net jeigu. Net jeigu. Net jeigu. Visos išimtys tik patvirtinta nusistovėjusią kryptį. Visos aplinkybės tik suartina taisyklę su mumis, pritaiko ją mums, apvelka ją mūsų drabužiais. O pradėję ieškoti savyje, dažnai galite rasti daugiau negu mūzą. Ir tai bus kur kas gražesni, kur kas linksmesni ir kur kas brangesni atradimai. Ir tik po daugelio dienų (nors gali būti ir metų) suprasite, kad tai ir yra mūza. Ir visai nebūtina rašyti banalius (arba genialius) eilėraščius, nes jie neturi nieko bendro su poezija. Ir visai nebūtina rašyti poezijos, nes dažniausiai ji ne užrašoma, o išgyvenama. Todėl mūza – labiau išgyvenimo (išgyvenimų) pajautimas nei paprastas (kartais paprasčiausias) žodis, ištartas tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

O taip pompastiškai atsakius į tokius paprastus klausimus, nelieka nieko kito, tik nusilenkti. Ir visa tai vyksta jau žinant, kad tą nusilenkimo akimirką kažkas tave stumtelės iš nugaros ir tu (šiuo atveju – aš) paprasčiausiai nusirisi (šiuo atveju – nusirisiu) nuo skardžio. Ir visa tai, kas buvo ištarta, taps nutylėta.

Ir mūza, išgarinusi visus trukdžius ir neapykantas, virs paprasčiausia muzika, kad ir kaip labai to nenorėtum.