Lapkričio lentynos

MARIUS BUROKAS

Artėjant metų pabaigai, internetą tuoj užplūs įvairūs geriausių 2013 metų knygų sąrašai. Galima juos skaityti (ypač prieš Kalėdas), galima neskaityti, bet šiek tiek naudos čia esama. Gaila, laikraščio formatas neleidžia sudėti nuorodų į, mano galva, geriausius tokius sąrašus, bet kliautis vertėtų solidžiaisiais dienraščiais, specializuotais leidiniais ir portalais: „The New York Times“, „The Guardian“, „London Review of Books“, „Publishers Weekly“, „Kirkus Review“ ir daugybe kitų. O aš pateikiu savo per du mėnesius pastebėtų įdomių knygų sąrašą (deja, dėl vietos trūkumo nepilną) ir tikiuosi, kad nors viena iš šių knygų kitais metais atsidurs ir Lietuvos knygynuose.

Spalio 10 dieną pasirodė turbūt garsiausio mokslo populiarintojo, fiziko Stepheno Hawkingo autobiografija „Trumpa mano gyvenimo istorija“ („My Brief History“). Šioje knygoje Hawkingas nuosekliai ir glaustai (knyga užima vos 150 puslapių, kas šiais sunkiasvorių biografijų laikais maloniai stebina) pasakoja apie savo neįtikėtiną gyvenimą: apie tėvus, vaikystę, mokyklą, Oksfordo ir Kembridžo universitetus, gravitacines bangas ir Didžiojo Sprogimo teoriją, apie savo siaubingą ligą. Kiekviename skyriuje pasakojama apie atskirą mokslininko gyvenimo epizodą, autobiografija atmiešiama anekdotais iš mokslininkų gyvenimo ir susitikimų su tokiais žmonėmis kaip popiežius ar JAV prezidentas aprašymais.

Tekstas parašytas lengvai, kupinas optimizmo ir persmelktas Hawkingo humoro. Taip pat gausiai iliustruotas nuotraukomis. Regis, rašydamas autobiografiją, Hawkingas nepamiršo populiarintojo talento. Knyga parašyta taip lengvai ir šmaikščiai, kad ją galėtų skaityti ir vaikai. Ir tai puiku: Hawkingas lieka viena iš gerokai nuo žmonių nutolusio ir sunkiai besuvokiamo mokslo vilčių – gal koks nors vaikas, perskaitęs šią knygą, užsigeis tapti fiziku. Ir taps.

Spalio pradžioje pasirodė ir kitos išskirtinės asmenybės Malalos Yousafzai, šiais metais nominuotos Nobelio taikos premijai, bet taip jos ir negavusios (nežinia, ar Vakarai išsigando islamistų grasinimų, ar tai, kad premiją gavo organizacija, kovojanti už cheminio ginklo uždraudimą, buvo tiesiog gudrus, bet sunkiai suvokiamas politinis ėjimas), autobiografija „Esu Malala: mergaitė, kuri pasisakė už švietimą ir buvo pašauta Talibano“ („I am Malala: The Girl Who Stood Up for the Education and Was Shot by the Taliban“).

Ši pakistanietė mergaitė prieš penkerius metus (būdama vos vienuolikos) ėmė rašyti BBC tinklaraštį, pasakojantį apie gyvenimą talibų režimo valdomame Pakistano slėnyje. Už tai į ją buvo pasikėsinta: prieš metus mokyklinį autobusą, kuriuo važiavo Malala, sustabdė talibų kovotojai ir bandė mergaitę nušauti. Tačiau Malala liko gyva, gavo Sacharovo premiją ir papasakojo britų žurnalistei Christinai Lamb savo istoriją. O ši istorija visų pirma įdomi tuo, kad pagaliau galime sužinoti, koks tas gyvenimas talibų valdomame Pakistano kaime. Ir, kas svarbiausia, sužinoti ne iš landaus Vakarų žurnalisto, o iš ten augusio ir sugebėjusio išlikti ir pasipriešinti žmogaus lūpų. Malalos knyga, žinoma, jau uždrausta Pakistano mokyklose kaip kenksminga ir tvirkinanti. O apie tai, kad ją draudžiama pardavinėti islamistų valdomuose kraštuose, nėra ką ir kalbėti.

Bestselerių autorius Billas O’Reilly ir istorikas Martinas Dugardas išgarsėjo parašę dvi itin skaitomas knygas „Nužudyti Linkolną“ („Killing Lincoln“) ir „Nužudyti Kenedį“ („Killing Kennedy“). Tai buvo pagauliai su visomis smulkmenomis nupasakotos prezidentų žuvimo aplinkybės, savotiški detektyviniai tyrimai, atlikti to meto istoriniame fone. Žudikų vardai skaitytojui jau žinomi, bet juk visada galima išplėtoti kokią nors negirdėtą teoriją ar pažvelgti į senus faktus iš naujos perspektyvos.

Spalio pabaigoje pasirodė ambicingiausia bendraautorių knyga „Nužudyti Jėzų“ („Killing Jesus“). Pasakodami apie Jėzaus mirtį, O’Reilly ir Dugardas laikosi tokios pačios schemos. Atmetama bet kokia metafizika ir tikėjimo dalykai, o Jėzaus žūtis pateikiama kaip sudėtinga socialinė ir politinė machinacija, į kurią įtraukta daugybė personažų.

Tikrieji Jėzaus žudikai – Romos legionieriai, ir, regis, autorius labiausiai džiugina tai, koks pamokomas galas laukia tiek jų, tiek politinės ir valstybinės galios, kuriai jie atstovauja. Kita vertus, į Jėzų žvelgiama kaip į revoliucionierių, kuris, pilkosios daugumos pasitenkinimui, valdžios efektyviai ir efektingai sunaikinamas ir status quo vėl atkuriamas. Kontroversiška ir įdomi knyga.

Paskutinė dokumentinė knyga šio mėnesio sąraše – garsaus biografo Andrew Lycetto (parašiusio biografines knygas apie Kadafį, Rudyardą Kiplingą ir Dylaną Thomą) naujas veikalas – legendinio agento 007 kūrėjo Iano Flemingo biografija „Ian Fleming: A Biography“. Tai antrasis autoriaus bandymas parašyti šio daugialypio žmogaus biografiją. Pirmoji jo knyga apie Flemingą pasirodė dar 1995-aisiais.

Šį kartą Lycettas pabandė užpildyti ankstesnėje versijoje paliktas spragas ir nepraleisti nė vieno svarbesnio Flemingo gyvenimo aspekto (galbūt todėl kai kurie kritikai purkštauja, kad knyga sausa ir akademinė).

Lycettas nepraleidžia nieko: nei sunkios Flemingo vaikystės, nei žlugusios jo, kaip bankininko, karjeros, nei darbo žvalgyboje… Jis aprašo ir tai, kokią susidomėjimo audrą sukėlė romanai apie Džeimsą Bondą, kaip jie pakeitė populiariąją kultūrą. Neapeinamas ir Flemingo asmeninis gyvenimas: santykiai su moterimis, su draugais, jo šlovės ir turtų troškimas, gyvenimo būdas (70 cigarečių per dieną), nuvaręs rašytoją į kapus. Šioje knygoje gausu tiek faktų, tiek paskalų ir ji, tikiuosi, bus įdomi ne tik Bondo gerbėjams, bet ir dokumentinės prozos mėgėjams.

Spalio pabaigoje pasirodė ilgai lauktas garsios (galima netgi papiktnaudžiauti šiuo žodžiu – kultinės) JAV rašytojos Donnos Tartt romanas „Dagilis“ („The Goldfinch“). Tartt išgarsėjo 1992-aisiais savo pirmuoju, devynerius metus rašytu romanu „Slapta istorija“ („Secret History“; 1998-aisiais jis išleistas ir lietuviškai). „Slapta istorija“ tučtuojau tapo pasauliniu bestseleriu, buvo išversta į daugiau nei 30 kalbų, o JAV parduota 5 milijonų egzempliorių tiražu. Autorė uždirbo pusantro milijono, nusipirko salą ir iki šiol gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą.

Antrąjį savo romaną „Mažasis draugas“ („The Little Friend“) Tartt išleido lygiai po dešimties metų, 2002-aisiais. Mažame JAV pietų miestelyje vykstanti detektyvinė istorija tokios šlovės nesulaukė, bet kritikų buvo giriama.

O štai dabar, vėl po dešimties metų, – trečiasis romanas. Teises į jį jau nusipirko daugiau nei 20 šalių (kažin ar į jų skaičių įeina Lietuva?). Sudėtingame, daugialypiame, kupiname detalių ir veikėjų (tokie buvo ir pirmieji du Donnos romanai) kūrinyje pasakojama apie Niujorke gyvenantį keturiolikmetį Teo Dekerį, kuris per stebuklą lieka gyvas per teroristo išpuolį muziejuje. Išpuolio metu žūsta Teo motina, o jis, bandydamas išsigelbėti, iš mirštančio muziejuje vyro paima žiedą ir paklūsta jo prašymui pavogti Carelio Fabricijaus paveikslą „Dagilis“.

Netekusį šeimos Teo augina turtinga Niujorko šeima, bet jį labiau traukia gatvės ir jose slypintys pavojai. Užaugęs (paveiktas paslaptingojo paveikslo) Teo įsitraukia į pavojingą meno vagysčių pasaulį. Bet čia vertėtų nustoti pasakoti turinį. Pirma, tai neįmanoma užduotis, antra – kam gadinti malonumą.

Pasirodžius šiam romanui Tartt buvo pakrikštyta naujuoju Dickensu, sulaukė daugybės teigiamų recenzijų (įskaitant ir Stepheno Kingo). „Dagilis“ – tai ir savotiškas bildungsroman, ir detektyvas, ir žvilgsnis į meno ir meno prekijų pasaulį.

Kai kurie kritikai mano, kad didžiuliame (beveik 800 p.) romane per daug pasikartojimų, o ir siužeto vingiai laužti iš piršto, bet visi sutaria dėl vieno – „Dagilį“ pašėlusiai malonu skaityti, jis tiesiog pulsuoja energija.

Spalio pradžioje pasirodė garsaus JAV rašytojo Dave’o Eggerso romanas „Ratas“ („The Circle“). Jauna moteris Mei Holand pasamdoma dirbti didžiausioje ir galingiausioje interneto kompanijoje „Ratas“. Ši kompanija siekia susieti kiekvieno vartotojo asmeninį paštą, socialinių tinklų asmenybes, bankininkystę ir pirkimo galimybes į vieną universalią operacinę sistemą, sukurti vientisą interneto tapatybę. Trumpai tariant, kompanija siekia naujo skaidrumo ir pilietiškumo amžiaus.

Eggersas puikiai aprašo „Google“, „Facebook“ ir panašias korporacijas primenantį „Rato“ pasaulį, aplinką, darbuotojus. Jis rašo, kaip kompanija po truputį Mei pakeičia visą likusį pasaulį, kaip darbas po truputį tampa gyvenimu, o gyvenimas darbu, kaip viešumo ir privatumo riba išsitrina ir nebelieka aiškių asmenybės, virtualios realybės ir tikrovės skirčių.

Tai puiki karikatūrinė informacinio-technologinio, „minkšto“ totalitarizmo vizija. Tai skeptiškas žvilgsnis į liberalų socialinių medijų ir socialinių tinklų idealizmą. Galų gale „Ratas“ – romanas apie tai, kaip talentingas rašytojas įsivaizduoja tolesnį interneto vystymąsi, ir apmąstymas, kiek privatumo mums dar liko, kiek norime jo sau palikti, susirūpinimas vis didėjančiu žmonijos ekshibicionizmu.

Tiesa, Eggerso satyra parašyta taip lengvai, su tokiu susižavėjimu ir humoru, kad iki galo neaišku, ar tą būsimą, mūsų laukiančią distopiją reikėtų smerkti, ar susitaikyti kaip su neišvengiamybe. Ir tai Eggerso romaną smarkiai skiria nuo rūsčių Orwello ar Huxley veikalų.

Distopija (o gal vis dėlto utopija?) galima pavadinti ir Rusijos didžiąją literatūrinę rudens naujieną – Vladimiro Sorokino romaną „Telūrija“ („Теллурия“).

Kartais kyla pagunda Sorokiną laikyti aiškiaregiu. Būsimosios Rusijos paveikslas, puikiai pavaizduotas jo romanuose „Opričniko diena“ („День опричника„) ir „Cukrinis Kremlius“ („Сахарный Кремль“) – stačiatikių opričnikai, už carą aukojamas gyvenimas, Rusiją po truputį ryjanti Kinija, – regis, po truputį ima pildytis.

Šioje knygoje Sorokinas vaizduoja, kokia ateitis laukia ne tik Rusijos, bet ir Europos. Tiek Rusija, tiek Europos Sąjunga „Telūrijoje“ suirusios, pasidalinusios į gausybę valstybėlių. Pasaulis nugrimzdęs į naujuosius viduramžius. Jame knibžda kentaurų, šuniagalvių, milžinų, nykštukų, juokdarių ir išsigimėlių. Visus juos sieja vienas troškimas – patekti į išsvajotąją Telūrijos respubliką, kurioje kasamas stebuklingas, galingiausiu narkotiku laikomas, laimę nešantis metalas. Įsikalei tokio metalo vinį sau į kaukolę – ir nieko tau daugiau nereikia.

O šiaip viskas kaip visada Sorokino romanuose: valdžios, prievartos ir narkotikų triumviratas. Valdžia ir prievarta – tik būdas gauti geresnių narkotikų, o narkotikai – būdas susitaikyti su valdžia ir prievarta. Niūru? Būtų labai niūru, bet siužetas Sorokino romane nėra svarbiausias. Svarbiausia jame – kalbos stichija.

„Telūrija“ – satyrinė antiutopija, sudaryta iš 50 skyrių. Kiekviename skyriuje – vis kitas pasakotojas, kiekvienas skyrius parašytas vis kitu stiliumi, nes kiekvienoje kunigaikštystėje ir respublikoje – vis kita, mutavusi kalba. Štai čia ir atsiskleidžia tikrasis Sorokino talentas – tokios kalbos orgijos jūs tikriausiai dar nematėte. Vieną stilių keičia kitas, ir reikia itin gerai mokėti rusų kalbą, kad galėtum tikrai pasimėgauti šiuo romanu. O štai vertėjams (jei tokių bus) – nuoširdžiai nepavydžiu.

Trumpai tariant: genialu – bet paviršutiniška, paviršutiniška – bet genialu.

Ir pabaigoje – jauno Peru gimusio, bet JAV užaugusio ir angliškai rašančio autoriaus Danielio Alarcono antrasis romanas „Naktį mes vaikštome ratais“ („At Night We Walk in Circles“).

Romano veiksmas vyksta neįvardintoje, karo draskomoje Lotynų Amerikos šalyje. Pagrindinis veikėjas – mažame miestelyje gyvenantis aktorius Nelsonas – sužino, kad bus priimtas į partizaninio teatro trupę ir vaidins maištingame politiniame spektaklyje „Idiotas prezidentas“. Jis su trupe leisis klajoti po savo šalį, kurios iki tol gerai nepažinojo, ir savo akimis pamatys, kas joje iš tikrųjų dedasi. Nelsoną lydės ir buvęs politinis kalinys, pjesės autorius Henris.

Romanas parašytas kaip trileris, kritikai teigia, kad jis įtraukia skaitytoją ir veda jį visiškai netikėto, bet melodramiško finalo link. „Tai painus ir intriguojantis pasakojimas, peržengiantis apmąstymo apie likimą ir tapatybę ribas. Provokuojanti studija apie tai, kaip karas įvilioja į spąstus tiek jo dalyvį, tiek stebėtoją, kaip žmogų žaloja susižavėjimas smurtu“, – rašo „The New York Times“. Alarcono romanas pasakoja apie tai, ką reiškia gyventi šalyje, kur kiekvienas ištartas žodis turi pasekmių.