Galvoje telpa viskas

PETRAS RAKŠTIKAS

Galva guli ant pagalvės, atremtos į sieną, kuri ribojasi su debesimis danguje, remiasi į pamatus žemėje. Virš galvos guli kaimynė su violetiniais apatiniais po oranžine antklode ir išsižiojusi seilėjasi, mat sapnuodama valgo raudonuosius serbentus. Apačioje niekas neguli. Apačioje vaikšto pensininkas su pižama, su bloga nuotaika ir pakeltu balsu bara blogai žmonos pareigas einančią, vos bepaeinančią pensininkę, rodo pirštu į mano pakaušį ir mini Dievą, kuris jau lipa laiptais pas jį.

Galvoje šalia krosnies su žiemine kepure, su striuke sėdi tėvas ir kūrena prisiminimus apie savo tėvą, motiną, vaikystę, jaunystę, karą, pokarį, mirusią žmoną ir nupjautą obelį.

Galvoje žolę rupšnoja 42 Biliūniškių tarybinio ūkio karvės, kurias paauglystėje ganiau vadeliodamas širmą trakėnų veislės kumelę su balnu, kaip priklauso etatiniam piemeniui, kurį pavadavau vedamas pionieriško entuziazmo ir karingų protėvių vyčių meilės arkliams.

Galvoje telpa visas pasaulis. Vietos tiek daug, kad artėdamas prie pensijos praradau viltį viską apeiti ir pamatyti. O ir laiko liko nedaug. Kasdien vis kraunu, kraunu į ją nuveiktus darbus, lyg alaus skardines į šiukšlių konteinerį, kuris paryčiais ištuštėja ir pražiojęs juodą smirdančią gerklę godžiai spokso į dangų sparnais vėdinančias varnas.

Gera galvoje, kai nuo išgerto alaus neskauda ir nesigano mintis apie kelionę nuo ankstaus ryto pas pardavėją.

Nėra gerai, kai galvoje pokši. Nors pasitaiko, kad ir geros mintys šauna į galvą ir ji ima galvoti esanti gudri, išmintinga, bet po tokio galvojimo, matyt, nuo įtampos ar nuovargio, užslenka priešingos kilmės mintys apie kvailumą ir jo gyvenamą vietą. Kvailumas šalia išminties taip pat prakaituoja po saule labai gerai galvodamas apie save ir ypač apie svetimų galvų kvailas mintis, pavirtusias į darbus, į sakinius, į įsakymus, kuriuos reikia vykdyti negalvojant, nes juos sugalvojusios galvos surašė, pasirašė ir neprisiėmusios jokios atsakomybės nuėjo gerti alaus arba brendžio, kad jose vešliau bręstų naujos paikystės ir vainikuotų žilas bei nuplikusias galvas nacionalinės reikšmės liaudiškais anekdotais.

Žiūriu į kaimyną prie parduotuvės rišantį savo šuniuką su skaudančia galva ir sumuštu nykščiu, mat vakar stukseno sugėrovo pakaušį į sieną norėdamas ištaškyti degtine nuplikytus žodžius, kurie apdergė jo minčių apie tam tikrų organų veiklą pluoštą. Kokių organų, šiandien jau nebeprisimena, o viską matęs šuniukas, vakar aplojęs abu, šį rytą tik žaizdą išlaižė ir nusisuko.

Daug kalbėti garsiai nereikia apie tai, kas dedasi galvoje, bet degtinė todėl ir turi daug laipsnių, kad prikeltų šiaip tylų liežuvį viešam pasisakymui.

Penki kilogramai margų rūbų sukasi, sukasi akyse ir pasisukę sulenda į galvą, kuri labai sumažinta atsispindi skalbimo mašinos iliuminatoriuje. Net padidinta ji laisvai tilptų tarp 5 kilogramų skalbinių. Nelabai didelė, bet talpi, neišmatuojamai erdvi. Beprotiškai ilgai turėtų suktis skalbimo mašinoje su skalbimo milteliais, o ir išskalauta toliau beviltiškai vyniotų nenutrūkstantį minčių kaleidoskopą. Deja, dėl žinomų priežasčių galvos nuo kūno atskirti negalima, nes begalvis, beprotis kūnas gali pridaryti daug nemalonumų ir netgi žalos.

Šalia mūsų namo yra Pramonės gatvė, kuri pasibaigia prie pušyno. Įlindusi į pušyną ji virsta Meilės alėja. Taip šį asfaltuotą kelio ruožą vadina vietiniai. Meilės alėjoje vakarais ir naktimis galima užtikti be garso linguojančių automobilių. Rytais tose vietose mėtosi spermatozoidų pripildyti spalvoti prezervatyvai, o juos surenka ir savo brangenybių saugyklose suslepia varnos. Pats kartą mačiau.

Skulptūros pamokoje vakar viena mokinė nulipdė išsižergusią moterį su užsičiaupusia galva tarpkojyje, su išsižiojusia tarp pečių, su nupjautomis rankomis. Ir kojas patrumpino lipdytoja, „kad nenulūžtų“, paaiškino. Tada ir supratau, kuo ji dirba ligoninėje.

Galvoje ūžia ir truputį zirzia. Tas garsas liudija, kad baravykai, raudonikiai ir voveraitės drauge su kitomis rudens gėrybėmis šaldytuve sėkmingai sulauks Kūčių vakarienės. Naktį girdės gyvūnėlių kalbas, konkrečiai kačių ir šunų, nes nei avių, nei karvių, nei arklių kaimynai nelaiko.

Nemalonu, kai skauda galvą, bet retkarčiais tai nutinka. Apie tai pagalvojau ieškodamas adatos su siūlais, kurie gulėjo šalia žaliuojančios dešimties citramono tablečių pakuotės. Šešios tabletės išimtos. Išvada: esu nekantrus. Per nenustatytą laiko tarpą šešis kartus galvos skausmą malšinau vaistais.

Malonu girdėti tavo balsą, kuris pro ausies skylutę patenka į galvą iš plonai, pailgai suploto „Nokia“ telefono. Mėgaudamasis įsivaizduoju tave daugiabutyje ant sofos suplotą, liekną, sumažintą. Didelis malonumas spausti vašką iš nieko, o tave prie ausies galvos šone.

Kaimynė su baltais batais, su dideliu užpakaliu, su dar visai mažu sūnumi eina į parduotuvę su ilgu pirkinių sąrašu galvoje. Aprašytas vaizdas neiškrenta iš galvos, išskyrus ilgą pirkinių sąrašą, kurį paskubomis prikabinęs prie kaimynės suklydau, nes ši labai greitai išėjo iš parduotuvės su sūnumi, kurio burnoje stirksojo čiulpinukas.

Pasitaiko dažnai suklysti galvojant apie kaimynes. Negalima tvirtai pasikliauti informacija, kurią teikia akys. Geriausia yra visai nežiūrėti į kaimynes arba žiūrėti pro pirštus, nedaryti jokių išvadų, mandagiai linktelėjus pasisveikinti, žiūrėti į savo batų galiukus atidžiai, kad įsitikintum, jog tai tikrai tavo batai, o ne kaimynės ilgo pirkinių sąrašo sudėtinė dalis.

Kai pasibaigia diena, vakaras ir galų gale apkabinęs pagalvę pasineriu pats į save, į save, kurį taip menkai tepažįstu, galvoje prie krosnies vėl atsisėda tėvas su žiemine kepure ir, žiūrėdamas į savo rankomis sodintą, prižiūrėtą, nukirstą, degantį obels medį, sukinėja 89 metų ratą, grėbsto spalvotus lapus ir įsitikina, kad su rudeniu kovoti beprasmiška, nors dėl gražaus sodo vaizdo reikia. Dėl akių. O akys galvai reikalingos, kad apie rudens spalvų grožį turėtų supratimą.

Šuo guli prie parduotuvės durų ir kai pirkėja stumia duris, rudoje šuns galvoje gimsta supratimas, kad pirkėją reikia gerbti, reikia pašokti ant kojų ir mandagiai vizginant uodegą visaip jai rodyti dėmesį, kol ta supras, jog ir rudi šunys nori ko nors gardaus.

Praeities įvykiai atgimsta galvoje, bet gyvena ore. Galva kaip namai, kuriuose prabėgo vaikystė. Atmintis – pastatas, kuriame užaugau, gyvenau, pardaviau jį, pirkau butą, prie virtuvės lango sėdėdamas susitapatinau su vaizdu už jo, prisijaukinau drauge su vonia, su tualetu, su baldais, su daiktais spintose ir su skambučiu prie durų, ant kurio užklijavau popierinę juostelę su užrašu „Belsti“. Anksčiau niekas neskambino, tai ir dabar nebeldžia.

Per juodą asfalto dykumą šliaužia sliekas, svajodamas apie purią, minkštą žemę. Svajonės susitraukia, susiriečia ir išsitempia, susitraukia, susiriečia ir išsitempia, kol pasiekia purią, minkštą žemę ir pasislepia. Nesiekiamos svajonės gyvena labai trumpai.

Adomo galvoje išdygo medis, sužaliavo, sužydėjo, numetė žiedlapius, vaisius ir jis pagalvojo: „Senstu“, bet tai buvo ne senatvė, o eilinis ruduo.

Kai žiūri į gyvenimą prieš saulę prisimerkęs, gali nepamatyti, kaip kinės ir korėjiečiai ant delno pakelia Oslo centrą ir kita ranka patys save nufotografuoja rodydami baltus, dirbtinius dantis objektyvui.

Po lietaus prie kanalizacijos nuotekų duobės grotelių prisigretina vandentiekio bokštas ir, kol išdžiūsta vanduo baloje, būna jai labai artimas, nors giedru oru prie jos nesiartina, uoliai stovi ten, kur pastatytas – 100 metrų nuo gatvės, už mūrinės tvoros.

Mėlyną debesio kalną – galvą vėjas užstūmė ant penkiaaukščio stogo. Stulpų lempų akys spokso į kvazimodiškus atspindžius balose. Juodos mintys lenda į galvą, bet ilgai neužsilaiko. Aušta.

Per šviesos nepažįstančią tamsą kapiliarų, venų, arterijų upėmis teka kraujas maršrutu Kojų pirštai–Galva. Galvos stotelėje yra sekluma, ant kurios sugulusios kruvinos mintys apsivalo ir, aprengusios kūną, apavusios kojas, septintą valandą ryto kaukši laiptais žemyn, atidaro, uždaro duris ir stop. Kur mašinos raktelis? Ant stalo virtuvėje. Protinga mintis apsuka kūną ir tas uoliai tipena atgal, atidaro, uždaro, kaukši laiptais…

Pasitaiko, kad galvoje plačiai atsidaro minčių vartai ir tuomet kvėpavimas tampa velniškai produktyvus. Kai įkvėpimas užsitęsia, smagiai rašau, lipdau, piešiu, kol išsikvepiu. Paskui mėgaujuosi rezultatais, bandau vėl įkvėpti, bet tik žiopčioju, žiopčioju, kol žiopčioti atsibosta, tada aptingstu, tingiu tol, kol pavargstu tingėti, pradedu judėti, judu, kol ateina meilė darbui ir galvoje sugirgžda atsidarantys gerų minčių vartai.

Kai virš galvos susikaupia minčių debesys, prasideda minčių lietus. Nei šlapias, nei sausas, jis nepaverčia žemės įdubimų upėmis, ežerais, o tik iš tuščio pasėmęs išpila į kiaurą, patenkina pilstytojo aistrą, o pasibaigęs nepalieka jokių pastebimų pėdsakų ant žemės.

Jei užstrigusios apie tą patį pradeda suktis mintys, reikia užsimerkti ir pasistengti eiti tiesiai. Jei mėto į šalis, dar nereiškia, kad sukiesi apie tą patį. Tiesiai einantys užmerktomis akimis visuomet šiek tiek nusuka į kairę arba į dešinę, bet tai daug įdomiau, negu suktis ratu apie tą patį atmerktomis akimis.

Paryčiui daugiabutyje knarkia, šnopuoja, gargaliuoja, čepsi aktyviausi šių metų rudens gėrybių naikintojai. Sunki rudens gėrybių našta slegia jų skrandžius. Kaukolės dėžutėje esu tik smegenų kurkuluose pabudęs garsas. Tik tiek.

Juodas su baltu išgąsčio įsikūnijimas, uodegą tarp kojų prie pilvo prispaudęs, bėga tuščios gatvės viduriu didelėse akyse nešdamas besivartančių pabaisų pasaulį, net ne pasaulį, o pamėnulį, mat virš galvos pilnatis ir visokie baisūs vaizdai tokią naktį į galvą ateina, nesiduoda iškratomi. Pabudau. Rytas šluota brūžina šeštadienio taką, prižiūrimas ant stulpo tupinčios kuosos, kuri kvarksi anekdotą šlavėjui, tas šypsosi ir plačiau mojuoja su šluota. Kaimynė už sienos labai garsiai pasakoja savo sapną juodam telefonui.

Duobė yra tam, kad joje išsėdėtum tau skirtą laiką ir išliptum iš jos su puikia nuotaika. Stovėdamas ant lygios žemės jautiesi taip, tarsi duobės nė nebuvo. O gera nuotaika yra didžiausias turtas ir galia. Su ja galima nuversti kalnus, kurie buvo supilti kasant duobę.

Kairėje rankoje – kiaušinis, dešinėje – parkeris, akyse – langas, lange – tvenkinys, tvenkinyje saulė šildo vandenį, žuvį ir antį, burnoje – seilės, liežuvis ir dantys, tarp jų – batonas su sviestu, ausyse zirzia, caksi, pypsi kažkas ir tyliai, tyliai auga plaukai. Ant stalo, ant popieriaus lapo raitosi ilgas sakinys apie plaukus, ausis, liežuvį, žuvį, vandenį, saulę, užsiklojęs užuolaidos ornamentų šešėliais lėtai, lėtai ilgėja, kol atsiremia į tašką. Rytas.

Labai nekaltą snukį nutaisęs, kraujuojančią ausį ir kreivą šypseną katinas neša namo. Kaltas, neatsakingas, praradęs kuopą erkių ir blusų, ištaškęs visą armiją spermatozoidų.

Įtemptas stuburo lankas, primerktose akyse įrėmintas parduotuvės durų taikinys, ausys suglaustos, uodega – strėlė, šalia dviračių stovo kažką atsargiai, atsargiai daro mažas ir rudas, gražutis. Padaręs uosto, nusivalo abi užpakalines kojas į žolę, atgyja, uodegos propeleris sukasi, pakyla, šuniškose lūpose įstrigęs baltuoja angliškai tariamas lietuviškas sūris – kažkas palabino, pagyrė rudą, mažą, gražutį. Škac! Praradęs balso dovaną, šuo išsižiojęs vejasi į medį pas žvirblius nusitaikiusį katiną.

Salvadoras Dalí padegė žirafą. Tėvas užmetė akį į sodą, nupjovė seną obelį, supjaustė, suskaldė ir krosnyje sukūreno. Visas tų metų sausio mėnuo buvo šiltas, o ir obuolių skonis buvo geras, ir sultis gėrė ligi pavasario, nors vynas baigėsi prieš Kalėdas.