Drakės dėl Pavirvyčio leno
GINTAUTAS LESEVIČIUS
Ir viskas galiausiai baigėsi tuo, kad Artūr, nieko per daug labai nelaukęs, atsivėdėjo kaip reikalas, kaip geras sėjėjas nuo auksinio 1978 m. červonco ir kirto blizginančiam savuosius varžovui tokį smūgį, kad tam iš raudono burnos fono išbyrėjo visi dantys ir dailiai guldydami gilias, baltas savo šaknis (tikri kiaulės – taip prastai tarnavo Dominik šnipui) Pavirvyčio žvyryne dantiraštiniu paprostu iškaukšino mūšio istoriją. Ją imsim ir – kad amžiai atsimintų – perskaitysim kaip be 5 min. vietos karaliaus Artūr žygdarbį šlovinantį herojinį epą:
Copy of Untitled
Videokomiksas iš Karališkosios Artūr sapnotekos
(subtitrai ir tekstas balionėliuose versti mano – G. L.)
Net gražu buvo žiūrėti, kaip Artūr, nemažindamas išvystytos spartos, trišuoliu perskriejo trigubą šiukšlių barjerą ir, prijojęs prie dešiniajam, taigi – teisiajam Virvyčios krante staigiosiom priešininkų iš vakaro suimprovizuotos palapinės, viena ranka nepaleisdamas kamanų, kitos sugniaužtu kumščiu tokia jėga pertraukė per palapinės viršūnę, kad ji užvirto visiems nakvotojams ant galvų ir taip juos iš saldaus apyaušrio snūdo pažadino, kartu ir nuo ankstyvo galo išgelbėdama.
Nes kol Artūr sugebėjo apgręžti savo įnirtusį besiputojantį baltą žirgą (kokia buvo Artūr žirgo spalva?), visi trys laikinosios palapinės gyventojai – Daniel, Dominik ir Edgar – išsirioglino iš savojo migio, pasiraivė, prasikrapštė vokais užgriuvusias akis, paramstė jas išsilaužtais iš Pavirvyčio krūmyno šakaliais ir, palaikydami balnakilpes, padėjo kits kitam užsisėst ant žirgų, nė vienas nepamiršęs bendražygiui padėkot šitokiais mandagumo žodžiais:
– Gramersi, – ištarė Daniel.
– Gramersi, – ištarė Dominik.
– Gram… – tesugraibė Edgar, nes prisiartinęs Artūr jam per kepalą su tokia neįsivaizduojama sugniaužto kumščio jėga šniojo „bokalą“, kad priešininką ir jo baltą arklį išsyk partrenkė ant žemės.
Tai išvydę Daniel su Dominik jau atsisuko kautis prieš Artūr, bet šis tuos abu nelaimėlius pavaišino tokiais smūgiais, kad jie išsitiesė kiek ilgi ant žemės drauge su žirgais ir dar ilgai šitaip tysojo apduję, o jų balti arkliai nusidaužė kojas ligi pat kaulo, kuris irgi, kad ir kaip keista, buvo baltas.
Jau atrodė, kad Daniel ir Dominik tikrai bus riesta, tačiau tuo tarpu svyrinėdamas į šalis šiaip ne taip pakilo Edgar, pastatė ir savo partrenktą arklį, užsėdo ir įniršęs su tokia netikėta jėga puolė Artūr ir taip drožė jam į kairįjį petį, kad Artūr paleido savo balto žirgo kamanas ir, neišlaikęs pusiausvyros, iškrito iš balno ir nusirito ant žemės.
Tada Edgar nusivedė jo baltą žirgą ir atidavė jį jau pusiau atsigaivelėjusiam Daniel, padėjo jam užsisėsti, o Daniel už tai pasakė:
– Gramersi.
Pamačius, kad neteko savo balto žirgo, ir supratus, kad jam dabar gresia žūti nelygioje kovoje – kad jį suspardys kanopomis Daniel ir Edgar arkliai, Artūr veidas bematant persimainė. Jis pribėgo prie tebegulinčio parmušto ir sunkiai sužeisto buvusio Daniel arklio, kliūstelėjo jam į ausį iš savo gertuvės, vos ne vos pastatė ant kojų ir užsisėdo. Tada kaip liūtas puolė Edgar ir tokį trenkė jam smūgį iš kairės pusės, kad išsitiesė ant Pavirvyčio žemės ir raitelis, ir žirgas. Paėmęs priešininko žirgą užsisėdo ir vėl atsisuko prieš Edgar.
Daniel, matydamas, kad anas pėsčias prieš tokią baisingą jėgą neatsilaikys, greitai pagriebė Artūr atgaivintą ir sukeitus paliktą žirgą už kamanų, privedė prie Edgar ir tarė:
– Imk šį žirgą, senas mano drauge, nes tau labai jo reikia.
– Gramersi, – padėkojo Edgar.
Tuo laiku pakirdo iš gilaus apsvaigimo Dominik ir, išvydęs, kad jo baltas žirgas iki pat kaulo nusidaužęs kojas, įpylė jam į ausį iš gertuvės, užsėdo ir galų gale visi bendražygiai vėl buvo ant žirgų. Sujojo jie trys draugėn ir susitarė atkeršyti už skriaudas, kurias patyrė tą neregėtai ankstyvą rytmetį neprašytai išbudinti.
Taip tarę tuoj paragino savo baltus arklius ir visi urmu puolė Artūr – Daniel jam iš dešinės, Edgar iš kairės, o Dominik tiesiai – tikėdamiesi šitokiu būdu jei ne išsyk nukauti, tai bent Artūr iš balno išversti ir jau po to arklių kanopomis jį užtrypti. Bet tam nebuvo lemta išsipildyti, nes Artūr juos pasitiko tokia taiklių smūgių kruša ir taip neregėtai šauniai ėmė švaistytis kumščiais į kairę ir į dešinę, kad tik per vidurį atakuodamas Dominik sugebėjo suduoti Artūr į petį ir tada šis paleido kamanas, o jo žirgas pasuko iš kovos lauko į šoną, šitaip laikinai nuo pražūties apsaugodamas ne savo šeimininką, bet tiktai jo priešus.
Pamatę, kad Artūr lyg ir traukiasi iš mūšio lauko, Daniel su Edgar šoko paskui persekioti ir patys jie sau prisiprašė galą, nes Artūr, susigraibęs kamanas, staigiai apgręžė savo neklusnųjį baltą arklį ir su tokia drąsa puolė aniedviem priešais, kad jie nejučiom suvirpėjo, apimti nerimo, suvokę, jog jiems dabar jau gresia neišvengiama žūtis.
Kaip begalėdami Daniel ir Edgar dar pasiruošė gintis, bet nedaug jau tas bepadėjo, nes Artūr, prijojęs šuoliais, paleido kamanas ir iškart abiem priešams smogė per viršugalvius tokius neatremiamus „bokalus“, kad jie išvirto ant žemės kartu su savo baltais žirgais ir pasiliko ten gulėti giliomis žaizdomis godžiai rydami pakrantiškas Virvyčios dulkes.
Na, o pati Virvyčia, vaizdų ištroškusi, per amžių amžius nuobodžiai tekėdama, sau iki gyvo kaulo įsipykusi ir nusibodusi, šauniesiems rytmečio krituoliams už sukeltus neišdildomus įspūdžius padėkojo džiugiai sučiurlendama į savo pačios taktą:
– Gramersi!
