Atkaklus sapnas
Ateityje įvyks –
VIEŠPATIES Namų kalnas
stovės tvirtai iškilęs virš kalnų
ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui; daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis pamokytų mus savo kelių, kad mes eitume jo takais.“ Nes iš Ziono ateis mokymas ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės. Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti. O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje.
Iz 2, 1–5
Utopinis sapnas, kurį regėjo pranašas, turbūt niekada netaps realybe, nebent nėra didelio skirtumo tarp vieno ir kito. Sapnas, iliuzija, skaitant Walterį Benjaminą, dažnai nesiskiria nuo tikrovės, kurioje gyvena liaudis. Kaip troškimų fantazijos, kuriomis kompensuojami įtrūkiai ir pleišėjimai visuomenėje. Utopijos ateina iš „kolektyvinės pasąmonės“, kuri semiasi iš archajiškų pažadų talpyklos, ir vis iškyla į „sąmonės šviesą“ momentais, kai ima trūkinėti ryšiai su artimiausia praeitimi. Tokiais momentais tekstai, simboliai, meno kūriniai, kurie turėjo prasmės pilnatvę, ištuštėja, nuskursta, kol pasirodo menininkai, sukuriantys naujus simbolius, naują muziką, naujas vizijas, kylančias iš žinojimo to, kas mirė. O ideologiniame mite kaip sapne skendinti sąmonė yra nežinanti. Ta realybė, kurioje ji egzistuoja, yra gėris ir tvarka, maximinė svaja, žadanti turėti viską, rojus, kuriame nebėra karo, skurdo ir bado ir visi galutinai laimingi… Tačiau į ją nuolat grėsmingai kėsinasi iš svajos žadinančios, klaikų apokaliptinį rytojų nešančios chaoso šmėklos. Jos trina ribas ir naikina skirtumus, lyg skurdžių ir benamių armija viską savo kelyje sunaikindamos ir surydamos. Žinojimo šmėklos ištuština ir palieka beprasmius, nuskurdusius ir mirusius tapatybių kevalus, o į juos vis bandomi pilti turiniai kerinčiame reklamų ir pažadų rojuje, kuriame jie nebeatrodo pradvokęs, gyslose stingstantis zombių kraujas ar „giesmę gerklėje gniaužianti“ mirtis.
Pranašo Izaijo regėtas / sapnuotas dalykas (hebrajiškas davar reiškia ir žodį, ir dalyką) – viliojančio pažado reginys. Kai kam – Mesijo, Gelbėtojo, Išvaduotojo, kurio atėjimo, kaip ir kasmet, ima keturias savaites laukti visas krikščioniškas pasaulis. Kaip ir kasmet, sulauks mintyse, ir, kaip ir kasmet, po kelių mėnesių jis mirs mintyse, o išmetus į sąvartynus Kalėdų eglutes ir vėl pasirodys, kad išgelbėjimas, kurį jis galėjo pasiūlyti, nebuvo panašus į tas svajones ir lūkesčius, kurie kasmet tuo laiku ištraukiami iš „kolektyvinės pasąmonės“ gelmių prekybos centruose, užliūliuojant švelniomis spalvingomis Kalėdų giesmelėmis ir liepsnelėmis, akimirksniu panardinant į kerintį pasaulį, kuriame bus galima pamiršti griūvančių, į šaltą realybę grąžinančių stogų siaubą. Kaip atkerinčio žinojimo šmėklą. Bet ne užsimiršimą ir ne apkerėjimą reikėtų įžvelgti Izaijo sapne, ne tobulas maximas ir kitus naujus rojus, kurie greit sugriūva, griūvant stogams ir traiškant į gerovės pažado spąstus įviliotus žmones. Izaijo sapnas prisimenamas kaip dar neišsipildžiusio dieviško pažado vizija, dar nerealizuotas troškimas, kuris pernelyg abstraktus, tuščias ir vis dar beprasmis. Kad ir kaip gerovės pranašai prekybos centruose stengtųsi suteikti jam apčiuopiamą svaigų kūną. Tie, kurie laukia tokio Mesijo, laukia snausdami ir sapnuodami. Pranašai turėtų pažadinti, o ne užmigdyti beprasmiais Mesijo pažadais! Žodžiais, kurie jau seniai prarado prasmės pilnatvę. Savas suvokimas, kerus išsklaidantis, atkerintis žinojimas, sąmonės šviesa, nustojus laukti Mesijo, kuris viską pakeistų, – ar būtų tas pranašas? „Ateikite, gyvenkime [pažadus atkerinčio dieviško žinojimo] šviesoje!“ Kad ir kaip pabudus būtų tamsu… Kad išvengtume „reklamos“ aukos, net ir biblinių tekstų, viliojančių patiklų skaitytoją savo atkaklų sapną imituojančia retorika, likimo.
-akp-
