Adelės gyvenimas, kurį išgyvenau ir aš

DONATAS PAULAUSKAS

Ironiška. Daugybė reklamų stendų Kaune kurį laiką buvo pasipuošę filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ plakatais, kuriuose – dvi merginos, spinduliuojančios lesbietišką meilę. Nors pasirinktas plakato variantas pats švelniausias (nes galėjo būti ir ne tokių dviprasmiškų), vis tiek smagu buvo matyti Kauną, kuriame tiek daug lesbietiškų žvilgsnių ir užuominų. Gaila, kad tik plakatuose.

Kadras iš filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“

Visu tuo pasirūpino Tarptautinis Kauno kino festivalis. Nekantriai laukiau šio filmo pasirodymo Lietuvoje, ypač kraują kaitino tai, kad ši erotinė drama, kurios pagrindinė tema – lesbietiškos aistros ir meilės istorija, 66-ajame Kanų kino festivalyje laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Ir ne tik filmas. Žiuri sulaužė festivalio tradicijas ir papildomai „Auksine palmės šakele“ apdovanojo dvi pagrindines filmo aktores – talentingai Adelės vaidmenį sukūrusią Adèle Exarchopoulos ir jos partnerės Emos vaidmens atlikėją Léa Seydoux. O tai kaip reikiant intriguoja.

Prieš įeinant į kino salę, kasininkė įspėja: „Pasiruoškite sėdėti tris valandas.“ Tiesą sakant, po paskutinio filmo akordo, kai Adelė nužingsniavo betono šaligatviu į nežinomą miesto perspektyvą, norėjau žiūrėti dar. Norėjau dar vienos valandos. Arba dviejų. Arba dar vieno filmo. Ne dėl to, kad šis būtų neužbaigtas ar ko nors trūktų, tiesiog norėjosi toliau gyventi kartu su Adele. Su ja lengva susitapatinti, sulipti, filme leidžiama apžiūrėti beveik visas jos veido ir viso kūno detales, patirti išgyvenimus, jausmus, nuotaikas, beveik ir mintis išgirsti. Girdėjau atsiliepimus, kad visada prie Adelės prilipusi kamera kai kuriuos žiūrovus erzino. Tačiau kitiems toks operatoriaus darbo stilius, esu įsitikinęs, leido labiau perprasti Adelės charakterį ir personažą. Leido įsitikinti, kad ji tikra, jos išgyvenimai tikri, leido įsitikinti naratyvo tikrumu – nes Adelės išgyvenimai ten veikia labiau ne kaip momentiniai filmo epizodai ar kinematografinės istorijos dalys, o kaip nuolatinė stambaus plano individuali drama, turinti vientisą ir nenutrūkstančią atmosferą, nuotaiką ir charakterį.

Visa tai įtraukia ir nejučia pradedi suvokti, kad Adelės istorija nėra tik tau stebėti ir vertinti pateikti skirtingi pasakojimai, kitaip sakant, suvoki, kad ne tu stebi ir ne tu esi žiūrovas. Tu tiesiog matai tą, ką mato Adelė. Esi įtraukiamas. Antras Adelės gyvenimo skyrius prasideda supratus, kad ją traukia labiau merginos nei vaikinai. Ji užeina į lesbiečių barą. Šis vaizduojamas šiek tiek komiškai – daugybė besibučiuojančių ir ją užkabinėjančių moterų greičiau atrodo ne realizmo štrichas, o realybė, regima tiriančiomis Adelės akimis. Lesbietiška aistra jai – sutirštintas, ryškus, kartais agresyvus geismas, nes užslėptas kasdienybėje, bet randamas čia pat už kampo – išsiliejantis iš užgniaužtų kasdienių minčių.

Toks pats Adelei yra seksas ir intymumas. Sekso scenos filme užima ne tiek laiko, kiek yra pripratęs kino teatrų lankytojas. Jos čia ištęstos, detalizuotos, ilgos, gal net kartais komplikuotos. Režisierius Abdellatifas Kechiche’as buvo kaltinamas vyrišku heteronormatyviu žvilgsniu, tačiau man atrodo priešingai. Sekso scenos yra stebimos Adelės žvilgsnio – nepatyrusio ir linkusio eksperimentuoti ar rizikuoti. Vyriškam heteroseksualiam vyrui pritaikytas lesbiečių seksas būtų romantiškas, pūkuotas ir nugludintas, o Adelės akyse – ir kino ekrane – jis kartais nerangus, neužtikrintas, atvirai nuoširdus, neprognozuojamas, kartais laukinis.

Adelės personažui ir jos akimis matomam pasauliui taip pat galima priskirti tokius bruožus. Būtent tai ir žavi, kad romantikos ir gyvenimo dramos ten mažai, koks vienas kitas pūkelis. Ten viskas sudėtingiau – ne gyvenimo drama, o begalinis ir neišsemiamas skausmas, ne romantika, o naivus ir nuoširdus intymumas ir pan. Konfliktai, išdavystės, skausmas – daugybė emocijų ir patyrimų ten individualizuojami iki kraštutinumo, kad neliktų vietos romantiniam atsitraukimui ir abstrahavimui, kad žiūrovas būtų visiškai įtrauktas personalizuotos Adelės perspektyvos ir jos žvilgsnio. Jei verkiama iš skausmo ar iš sielvarto, verkiama iš tikrųjų, iš esmės, be jokių skrupulų – su varvančiais snargliais, kurie nesustabdo nei bučinių, nei glamonių. Jei mylima, tai iš esmės – su skausmu, begaline aistra, geidulingu seksu, pažeminimu, savineiga ir atsidavimu.

Adelės gyvenimas – klampus. Ypač tiems, kurie, žiūrėdami filmus, linkę tokius gyvenimus į save įsileisti. Be pačios Adelės personažo, valdančio visą filmą, svarbu paminėti ir tai, kad filmas atveria nemažai socialinių temų ir problemų. Adelės istorijoje atsiveria socialinių sluoksnių atotrūkio, susvetimėjimo šeimoje, patyčių mokykloje problemos. Šias temas režisierius labai subtiliai plėtoja filmo siužete, suteikdamas įvairių atspalvių Adelės gyvenimui.

Dar vienu itin svarbiu akcentu, vedančiu prie mūsų visuomenės problemų, tampa tai, kad Adelė suvokia savo neheteroseksualią aistrą dar mokydamasi mokykloje. O tai primena faktą, kurio nenori girdėti politikai ir visuomenė, – faktą, kad homoseksualūs, biseksualūs ir translyčiai paaugliai ir jaunuoliai egzistuoja. Kad jie egzistuoja, mokosi mokyklose, sulaukia kasdienių skaudžių pašaipų ir patyčių, kad jiems nesuteikiama pagalba, kad jų gyvenimų pripažinimas yra svarbus, kad trūksta tų, kurie juos galėtų suprasti, apginti, užstoti ar pasišnekėti su jais.

Po filmo apdovanojimo Kanuose kilusi kontroversija dėl režisieriaus elgesio filmavimo metu neužtemdė teigiamų kino filmo vertinimų. Suprantama, nes tai dvi skirtingos temos. Filmas, toks, koks jis yra dabar, tų teigiamų atsiliepimų neabejotinai vertas. O aktorių ir režisieriaus darbo metodams už kadro tegul galioja kiti vertinimai.