„Scanorama“: nuo gerovės pertekliaus iki paskutinių Europos pagonių

AURELIJA AUŠKALNYTĖ

„Scanorama“ man yra kažkas jaudinančio. Einu į jos gilią kino salės tamsą ne šiaip sau žiūrėti daug gerų filmų. Mane svaigina iliuzija, kad iš tų filmų aš atspėsiu ateitį – staiga įžvelgsiu, ką dabar Europa galvoja apie save, kas jai šiuo metu svarbiausia ir opiausia. Norisi tikėti, kad visi tie filmai buvo pagaminti ir atsidūrė festivalyje ne tik dėl kokių nors priežasčių, kad jie turi ir tikslą – jie reikalingi Europai kaip gyvenimo repeticijos. Esą žiūrint į jas galima ne tik diagnozuoti Europos ligas, bet ir nuspėti, kokiais vaistais ji gydysis. Taigi kino salėje leidžiuosi į savo žaidimą – ieškoti bendrų vardiklių šių metų filmuose – ir randu. Jau nuo pat pradžių mane pribloškia gerovės perteklius.

Kadras iš filmo „Borgmanas“

Jeigu bandytume nupiešti gerovės pertekliaus žemėlapį, jo centras būtų Danijoje, name, kuriame gyvena žmona, vyras ir trys vaikai. Tai filmas „Borgmanas“ (rež. Alex van Warmerdam), kuriame neaiškios demoniškos jėgos tarsi apsėda šeimą, išrauna gėles ir net medžius jų sode, ekskavatoriais ir grąžtais išdrasko žemes ir pagaliau – makabriškai žudo, tačiau šeima to nė nepastebi, jie ploja ir dėkoja už puikų sodininkų darbą. Ryškiausias demoniškų jėgų personažas yra pats Borgmanas – iš pradžių gyvenęs po žeme, vėliau panoręs nusiprausti ir patraukęs ieškoti, kur tai galėtų padaryti, randa gerovės šeimą, išalkusią jo vizito. Gerovės šeimai (iš pradžių moteriai, o per ją ir vyrui – ak, kaip rojaus sode) jis imponuoja savo pabrėžtiniu, ryžtingu (nors iškrypusiu) teisuoliškumu. Bejėgė šeima klauso ir vykdo jo nurodymus, nes yra be galo išsekusi. Išsekimas – būtent tokią diagnozę gerovės šeimos vaikams nustato Borgmano draugužė, apsimetusi gydytoja, – negi nesuprantat, sako ji, telefonai, internetas, mokykla, visas Vakarų pasaulis – to vaikams tiesiog per daug. Paradoksalu, bet nuo tragedijos žmogus negali išsekti, buvimas išsekusiam – gerovės pasekmė. Būtent Borgmanas yra ta jėga, kuri gali šeimą išgelbėti iš išsekimo – kompensuoti jų prarastą gebėjimą būti genamiems iracionalių troškimų ir netgi būti žiauriems, taigi ir nuo šių dalykų neatskiriamą gebėjimą jausti kaltę. O kai į moterį jau po truputį pradeda skverbtis toji kaltė, vyras rėkia: „Mes esam iš Vakarų, mes turtingi, tai ne mūsų kaltė.“ Juo įnirtingiau tą kaltę jis neigia, juo akivaizdžiau, kad gerovės žmogus tokios kaltės yra negailestingai kamuojamas. Štai kodėl jam reikia tokios fantazijos kaip Borgmanas. Juk Borgmanas nėra objektyvus pavojus, jis ateina iš vidaus, jį sukuria pati šeima – pagal savo paveikslą. Štai kodėl demoniškos jėgos susisiekia tarpusavyje mobiliaisiais telefonais – tiesa, ne išmaniaisiais. O kokio išmanumo čia reikėtų? Formos požiūriu „Borgmanas“ nėra gerovės pertekliaus filmas – jis kalba apie žmogui tokį svarbų ir be reikalo užmirštą blogio vaizdinį, bet nė nebando pretenduoti į siaubo filmo statusą. Tai intelektualinis maistas, šiek tiek palaidos idėjos ir metaforos, suteikiančios daug laisvės žiūrovams ir jų interpretacijoms.

Tos pačios gerovės pertekliaus ir kaltės temos kiek kitaip atsispindi rumunų kine. Turtingiesiems čia iššūkį meta ne tiek jų pačių fantazija, kiek vis dar egzistuojantis skurdas. „Vaiko pozicijoje“ (rež. Calin Peter Netzer) tai neturtingų tėvų sūnus, pasipainiojęs po turtingų tėvų sūnaus, Barbu, automobilio ratais. Šis filmas nebeturi lengvabūdiško žaidimo formos, kurią spinduliuoja „Borgmanas“. Tai visų pirma solidus socialinis komentaras, pateiktas žiūrovui gana nepatogiu būdu. Štai įsivaizduokite, kad esate operoje ir kažkam salėje pradeda skambėti telefonas. Jūs irzliai atsisukate – pagyvenusi moteris kankinamai ilgai krapšto telefoną iš rankinės, paskui ilgai ir ryžtingai veržiasi link išėjimo, į visas puses mojuodama ir atsiprašinėdama. Tai Barbu motina Kornelija, o žiūrėdamas filmą jautiesi ne ką patogiau už sutrikdytus operos žiūrovus. Mat susirinkom čia ne peizažų žiūrėt – kamera taip pat įžūliai lenda herojams į akis kaip Kornelija, pasiryžusi papirkti policiją, liudininkus, gedinčiuosius (ir visa tai mes stebime itin detaliai), kad tik nenukentėtų jos sūnus. Taip užsiėmusi, ji visiškai nepalieka vietos kaltei, netgi desperatiškai bando nuo kaltės jausmo apsaugoti Barbu – irzlų, priekabų, bejėgį suaugusį vaiką. Įspūdingas Kornelijos monologas gedinčiai motinai (kurios sūnų partrenkė Barbu) yra lydimas beveik euforiško Kornelijos verkimo – Barbu visad buvo geras berniukas, toks subtilus, net dvejus metus lankė dailųjį čiuožimą, jums juk nieko, jūs dar turite antrą sūnų, o aš turiu tik vieną, nesugadinkite jam gyvenimo. Tačiau toks motinos neadekvatumas yra naiviai nuoširdus. Gerovės perteklius čia atsiskleidžia kaip imperatyvas – tu privalai žūtbūt likti gerovėje. Natūralu, kad, pakliuvus į nekasdienę situaciją (miršta partrenktas vaikas), tai verčia neigti kitų žmonių gyvenimo realybę (žuvusio vaiko motinos skausmą, Barbu kaltę). Tokiu būdu perteklius laimi – pinigų vokeliuose perteklius, situacijos kontrolės perteklius, dusinančio rūpesčio perteklius. Jokios vietos iracionalioms, kūrybiškoms žmogaus galioms.

Kadras iš filmo „Žudymo aktas“

Į žemiausią visuomenės sąmoningumo pakopą mus nusviedžia dokumentinis filmas „Žudymo aktas“ (rež. Joshua Oppenheimer, Christine Cynn ir anonimas). Tiesą sakant, šio filmo žiūrėjimo patirtis nuo šiol yra blogiausia, kas man yra atsitikę kine. Šiame lyg tyčia ilgame ir ištęstame filme genocido vykdytojai – Indonezijos gangsteriai (arba tiesiog žudikai) – pasakoja apie šeštajame dešimtmetyje savo vykdytus nusikaltimus. Negana to, išmaniųjų telefonų, brangakmenių ir lūšnų fone demonstruojamas šių laikų politikų džiūgavimas dėl sėkmingai įvykdyto genocido, jėgos struktūrų reikšmė dabartinei valdžiai, vieši reketai, aukštų pareigūnų lūpomis tariami seksistiniai komentarai ir t. t. Kaltė čia tokia sekli, kad vienas iš žudikų tvirtina, esą jo sąžinę nuramindavo propagandinis filmas, vaizduojantis jo nužudytus komunistus kaip žiaurius žmones, – taigi nusikaltimui pateisinti jam užtenka fiktyvaus įrodymo, kad aukos to nusipelnė. Visgi „Žudymo akto“ svarbiausias akcentas yra ne žudikai, o žiūrovai, kurie negali likti neutralūs stebėtojai, bet negali ir aktyviai įsikišti. Jie tampa tiesiog amoraliais liudininkais. Borgmaniškoji gerovės šeima čia vėl tvirtintų, kad yra nekalta ir išvis niekuo dėta, o visgi nuo kaltės jausmo bėgtų. Tačiau kur jie bėgtų pamatę sceną, kai žudikai vaidina tardymą ir jų tariama auka – žmogus, kurio patėvis realiai buvo nužudytas per genocidą, – maldauja pasigailėjimo ir yra smaugiamas, o kažkas jam girdint tarsteli, kad nieko baisaus, jeigu iš tikrųjų aktorius mirs per vaidinimą. Ir iškart po to kita scena: vienas iš žudikų sėdi už galingos kino kameros – jis atgręžia kameros akį į žiūrovus, ką tik savo pasyviu stebėjimu tapusius nusikaltimo bendrininkais – jeigu ne žmogžudystės, tai bent psichologinio traumavimo.

Kadras iš filmo „Kenotafas“. Festivalio „Scanorama“ archyvo nuotraukos

Keista, bet nuo tokio sunkio „Scanoramoje“ reikėjo slėptis ne kur kitur, o pas lietuvius, pavyzdžiui, Audriaus Stonio dokumentiniame filme „Kenotafas“. Tiek „Borgmane“, tiek „Vaiko pozicijoje“ mes matėme veikėjus, plačiaekraniuose televizoriuose stebinčius laidas apie laukinę gamtą. „Žudymo akte“ rodomas milžiniškas iškamšų muziejus. O štai „Kenotafe“ gamta betarpiška. Pavargę nuo visų įmanomų perteklių, čia sutinkame šviesius kaimiečius, ramiai diskutuojančius apie kastuvo palinkimo kampo pokyčius įstačius naujai nupirktą kotą. Čia nėra gožiančios prabangos, bet nėra ir skurdo. Užtat žmonės turi pakankamai laiko iš šalies visiškai absurdiškam veiksmui – dienų dienas kasinėti aplink ąžuolą ieškant rusų ir vokiečių kareivių palaikų. Šis veiksmas nėra absurdiškas tik vidinėje žmogaus plotmėje – idėjos sumanytojas porą kartų pakartoja savo intuityvų jausmą, kad taip neteisinga, taip neturėtų būti, kad kariai turėtų gulėti kapinėse. Taigi užmojis – perlaidoti šiuos palaikus – kyla iš metafizinio kaltės jausmo. Neišvengiamai „Kenotafas“ primena 1994 metų Algimanto Maceinos „Juodą dėžę“, kurioje vaizduota analogiška pastanga perlaidoti palaikus – tačiau tai buvo artimųjų palaikai, slapta dėžėje gabenami iš Sibiro. 2013 metais jau susirūpinama svetimais palaikais, nors to susirūpinimo šaknys slypi toje pačioje šiek tiek pagoniškos krikščionybės tradicijoje. Prisipažinsiu – „Kenotafas“ man buvo netikėčiausia ir maloniausia „Scanoramos“ staigmena – ne tik dėl to, kad įrodo vis dar gyvą žmogaus ryšį su žeme ir savo vidiniu pasauliu. To ryšio visada būna kažkur likę, tai amžini dalykai, tačiau įstabu, kad šiais laikais jį vis dar norima ir gebama atspindėti lietuvių dokumentikoje – ir tai padaroma labai subtiliai, su giedrumu ir sveiku humoru, kuris man ypač artimas.