Transi: antkapinių paminklų simbolika
VITALIJUS MICHALOVSKIS
Pavadinimas transi kilo iš lotyniško perėjimą reiškiančio žodžio, juo senojo Europos meno žinovai įvardija keistus antkapinius paminklus, kuriuose įvairiomis irimo stadijomis vaizduotas mirusio žmogaus kūnas. Šis kraupokas antkapinės skulptūros žanras turi ir kitų pavadinimų: „lavono antkapis“ (angl. cadaver tomb), „memento mori kapas“ ir pan. Neįprastas ir gana platus transi stilius pasižymi tam tikrais regioniniais ypatumais, taip pat gali būti išskiriamos ir savos meninio vaizdavimo subtilybės.
Vėlyvaisiais viduramžiais pradėti kurti lavonų antkapiai sujungė kelias kur kas anksčiau gimusias tradicijas. Pirma, tai senoji tradicija puošti kilmingųjų antkapinius paminklus natūralaus arba beveik natūralaus dydžio akmeninėmis stovinčiomis ar gulinčiomis velionio figūromis, antra, transi stiliuje susipynė daugybė su mirtimi susijusių viduramžiškos simbolikos motyvų, kurių pagrindinė idėja yra ta, kad fizinis kūnas tėra laikina, žemiška nemirtingos sielos prieglauda, tad mirtis ir tam tikras perėjimas (iš čia ir transi sąvoka) – neišvengiama lemtis, procesas, kurio metu kūnas, kaip ir bet kokie žemiški turtai, praranda savo prasmę. Taigi, simboline prasme lavonų antkapių stilius be galo artimas visai tai viduramžių epochos simbolikai, kuri įkūnyta mirties šokio, mirties triumfo vaizdiniuose ir to meto su mirtimi susijusioje tautosakoje.
Transi pavyzdys. Kirminų žmogus. Belgija. XVI a
Manoma, kad pirmosios transi stiliui priskirtinos antkapinės skulptūros buvo sukurtos XIV a. Prancūzijoje, o netrukus paplito ir didžiojoje Europos dalyje, galbūt išskyrus rytinę jos dalį. Kultūros istorikai šio stiliaus gimimą sieja su tam tikra mirties kulto epocha, kai viduramžiais mirties visagalybė atrodė absoliuti, žemyną niokojo karai ir maras, gyvenimo trukmė nebuvo ilga, todėl kone kiekviena to meto šeima galėjo pateikti ilgą mirusių tėvų, vaikų, brolių ir seserų sąrašą, ką ir kalbėti apie tolimesnius giminaičius. Visa tai, be jokios abejonės, turėjo palikti gilų pėdsaką tuometinėje visuomenės psichologijoje, ji pradėjo atsispindėti tiek visų socialinių luomų gyvensenoje, tiek to laikotarpio mene (plačiau apie prielaidas susiformuoti tam tikram mirties kultui viduramžių Europoje skaitykite straipsnyje „Mirties šokio motyvas ir simbolika viduramžių Europoje“, „Š. A.“, VI.28).
Kilmingųjų antkapinius paminklus dažnai puošė akmeninės jų pačių figūros su padėtį visuomenėje liudijančia apranga ir atributais. Vyskupai vaizduoti su dvasininko rūbais ir simboliais, garsūs riteriai – su šarvais ir ginklu prie šono, karaliai – su monarcho atributais ir valdovo regalijomis, tačiau transi tradicijoje – priešingai – kūnas dažniausiai nuogas ar kiek pridengtas irstančių drabužių liekanų, tai simbolizavo visų lygybę prieš mirtį.
Stebina ir kai kurių ypač detalizuotų lavonų antkapių kūrėjų anatomijos ir po mirties su kūnu vykstančių procesų išmanymas, o patirties ir įkvėpimo tokiam darbui tikriausiai semtasi stebint tuos procesus tikrovėje. Pūvantys kūnai neretai vaizduoti nieko neslepiant ir nemaskuojant, atvirkščiai – įspūdžiui sustiprinti ar norint pabrėžti kūno niekingumą (tuo pat metu pašlovinant nemirtingos sielos reikšmę) daug dėmesio skiriama tokioms detalėms kaip išvirtę viduriai, lavono mėsa mintančios kirmėlės ar sutrūkusios odos likučiai ant kaulų. Mūsų dienomis tiesiog sunku patikėti, kad tokios specifinės ir gana atgrasios senojo meno formos iš tiesų buvo pasitelkiamos kilniai religinei idėjai išreikšti ir parodyti, kad kiekviena, atrodytų, bjaurastis byloja apie amžinojo Dievo visagalybę.
XIV a. transi antkapinių paminklų išliko vos keletas ir jie siejami su šio stiliaus gimimu. Šveicariškame 1363 m. antkapyje pavaizduotas žmogus, kurio veidą graužia keturios rupūžės, o iš rankų lenda kirminai. To paties amžiaus pabaigos Prancūzijos karaliaus gydytojo Guillaume’o de Harcigny antkapio plokštę „puošia“ vos pradėjęs irti kūnas.
XV–XVI a. transi tradicija įgauna pagreitį – iki mūsų dienų išliko per 200 tokio tipo paminklų. Dažniausiai vaizduoti oda aptraukti griaučiai, benosiai mirusiųjų veidai, o ten, kur kadaise buvo akys, tuščios ir šaltos akiduobės. Kai kada akmeniniai kūnai įamžinti tarytum ką tik mirę ir be jokių pomirtinių pokyčių, tačiau toks vaizdavimas dažnai taip pat laikomas savotiška transi atmaina. Taip Prancūzijos Sen Deni abatijoje pavaizduotos viena šalia kitos gulinčios karaliaus Liudviko XII (1462–1515) ir jo žmonos Onos Bretanietės figūros. Kita panaši transi pora – Prancūzijos karalius Henrikas II (1519–1559) ir jo žmona Kotryna Mediči. Pastarieji antkapiniai paminklai pasižymi pomirtinių valdovų pozų natūralumu ir yra sukurti itin meistriškai, be to, jie priskiriami vadinamiesiems dvigubiems kelių aukštų paminklams, kai velionio figūra vaizduota kelis kartus. Pavyzdžiui, Anglijos arkivyskupo Henry Chichele’io (1364–1443) kapavietė Kenterberio katedroje išsiskiria dviem mirusiojo skulptūromis, iš kurių viena vaizduoja dvasininko rūbais vilkintį arkivyskupą, o kita, žemiau pirmosios, – kape irstantį jo kūną. Panašūs dvigubi transi memorialai tarsi atspindi du pasaulius. Viršuje – gyvų žmonių skulptūros, o apačioje – mirę jų kūnai. Tokia niūri ir gedulinga neišvengiamo perėjimo simbolika…
Tiesa, pabaigoje derėtų užsiminti ir apie ne tokį liūdną transi aspektą, kuris galbūt buvo ne visuomet iki galo suvoktas šių antkapių kūrėjų ir užsakovų, tačiau subtilesniam žiūrovui jis tarytum kužda apie tam tikrą materijos persitvarkymo, sąlyginio „persikūnijimo“ po mirties idėją. Kad ir kaip būtų šventvagiška apie tai galvoti griežtos religinės pasaulėžiūros epochoje, niekas šiame pasaulyje neprapuola. Juk miręs kūnas „maitina“ dirvą, irimo procesai gimdo naujas gyvybės formas, materija persitvarko ir kuria naują potencialą, o ant senųjų liekanų išauga naujos gėlės. Taigi, transi – tai ne tik metafizinis sielos perėjimo, bet ir amžinojo materijos persitvarkymo procesas.
