Meilė

MIKALOJUS VILUTIS

Prieš penkerius metus parašiau knygą ir pavadinau ją „Tortu“. Lengva buvo rašyti. Pati knyga pasirašė. Sulaukiau plojimų. Paskui plojimai nutilo ir man pasidarė liūdna. Todėl dabar rašau kitą knygą, kad vėl sulaukčiau plojimų. Šita pati nepasirašo. Sunkiai iš vidaus lenda. Stenėti reikia. Išstenėta knyga bus. Apie tai, ko nežinau.

Čia rašinėlis iš mano knygos, kurios dar nėra. Apie meilę.

.

Žmogus, kuris galvoja taip pat kaip aš, yra labai išmintingas. Žmogus, kuris daro tai, ko aš noriu, yra teisuolis. Gyvulys, kuris daro tai, ko aš noriu, taip pat yra teisuolis. Taip aš vertinu žmones ir gyvulius ir aš nesu išimtis.

Žmogus sviedžia pagalį, o šuo nubėga ir dantyse atneša pagalį atgal. „Koks protingas šuo, – galvoja žmogus, – todėl, kad jis daro tai, ko aš noriu.“ O katė pagalio neatneša. „Neprotinga katė“, – nutaria žmogus. O katė galvoja: „Nusviedei pagalį, kvaily, tai pats ir atsinešk. Aš tau ne tarnaitė. Aš laisva. Aš ne šuo ir padų tau nelaižysiu.“

.

Mikalojus Vilutis. Gražios moters mylėjimas. 2010

Nesuprantami man žmonės, mylintys šunis. Matyt, jie nori šalia savęs matyti dar menkesnį padarą negu jie patys. Arba vieniši žmonės, kuriems vienatvė nyki, nes jie neturi ką su ja veikti. Ir su savim neturi ką veikti. Ir kai pasensta, jie pradeda rūpintis šunimis ir katėmis. O tie, kurie nėra vieniši, tai dar blogiau. Jie rūpinasi savo artimaisiais. Kai pasensta. Ir kai jie numiršta, tai artimieji ant jų kapų pastato gražius paminklus. Mano brolis Kristupas kala tokius paminklus iš akmens. Žmonės jį stebina: „Niekam nerūpi žmogus, kol jis gyvas, – kalba Kristupas, – bet kai gyvas žmogus numiršta, artimieji pradeda juo rūpintis ir ant jo kapo stato didingą paminklą, reiškiantį begalinę meilę mirusiam.“ Aš esu vyresnis brolis (faktas) ir protingesnis (mano nuomonė), todėl sakau jam: „Paminklus mirusiems artimieji stato ne iš meilės, bet iš dėkingumo, kad mirusieji pagaliau numirė ir daugiau nebeįkyri.“ Gyviems paminklai nestatomi. „Kokia graži buvo mano jaunystė“, – sako senas žmogus ir atsidūsta. Nebuvo ji graži. Tik pasidarė graži todėl, kad jos nebėra, ji numirė. Mirtis graži, bet ne jaunystė.

.

Asilas – kvailumo simbolis. Taip nutarė žmonės, nes asilas jiems nepaklūsta, kai nenusiteikęs. Sustoja jis kelyje nešuliais apkrautas, įremia galvą į medį ir stovi tvirtas kaip uola. „Reikia laukti, – sako išmintingas kirgizas, – niekas neprivers jo pajudėti – nei pyragas, nei botagas.“ Gyvulys su charakteriu.

Pamyro kalnuose pažinau asilus. Gerbiu juos, nes jie verti pagarbos. Gėrėjausi jais, nes pasigėrėjimo jie verti taip pat. Lipau į kalną, o priekyje lipo asilas su mūsų kuprinėmis. Stačiose vietose plonos ir stiprios tarsi nukaltos iš spyruoklinio plieno asilo kojos judėjo tiesiai prieš mano veidą. Jeigu asilas būtų spyręs man į galvą, jis būtų mane užmušęs. Mano gyvybė buvo asilo rankose. Kadangi esu talentingas menininkas, tai ir tautos kultūros likimas buvo asilo rankose. Nieko naujo.

.

Ilsėjomės laukymėje, aptvertoje gana aukšta akmenine tvora. Augo keli medžiai, tekėjo upelis ir ganėsi asilė. Keliu artėjo asilas. Ant jo buvo uždėti du sunkūs maišai su miltais, keli aliumininiai puodai, dar kokie rakandai ir didelis kirgizas. Visa tai nešė gyvulėlis, ne ką stambesnis už ožką. Stulbinantis vaizdas. Žiūrėjom ir stebėjomės asilo jėga ir ištverme.

Asilas pamatė asilę. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Jis nukratė nuo savęs kirgizą, rakandus ir maišus su miltais į krištolinį upelio vandenį. Viską nuo savęs nukratė. Liko tik balnas ir aliumininiai puodai. Pats puolė asilės link, pakeliui išgriaudamas dalį akmeninės tvoros. Jis pasikeitė neatpažįstamai. Tapo gyvuliu su penkiomis visiškai vienodo ilgio kojomis. Visa jo esybė skleidė tokią galingą meilės vibraciją, kad nuo kalnų pradėjo byrėti akmenys. Akys tapo didelės ir juodos, nieko nematančios, apakintos demoniškos aistros, kokios žmogui neduota patirti. Kas vyko toliau, aš nepajėgiu aprašyti. Galinga meilė, įgavusi matomą pavidalą. Tokių stulbinančių meilės apraiškų, lydimų pasiutusio puodų barškėjimo, man niekada daugiau neteko regėti. Ir prieš tai neteko.

.

„Akimirka su tavimi, mano meile, vertesnė už visą gyvenimą.“

.

Štai vedė turtuolis gražuolę, labai ją mylėjo, o jinai jo nemylėjo, o gal nustojo mylėti, po metų metė jį ir prisiteisė milijoną. „Tai apgavo turtuolį, tai kvailas turtuolis, taip jam ir reikia“, – džiaugėsi tie, kurie man pasakojo šią istoriją. O gal žmogaus gyvenime yra metai, verti milijono, gal yra diena, verta dviejų milijonų, gal akimirka šalia be galo mylimo žmogaus verta trijų milijonų. Kai užmiršti, kad ta akimirka pasibaigs. Kiek tokia akimirka kainuoja? Už kiek galima ją nusipirkti? Ką? Nekvailas turtuolis. Žino tikrąsias vertes.

Tarpukario metų „Naujosios Romuvos“ viršelyje buvo nespalvotas Veneros veidas iš Botticelli paveikslo „Veneros gimimas“. Mano pirmoji nespalvota meilė. Mano ilgų rudens vakarų svajonė. Grynoji svajonė, nes neįsivaizdavau, kaip ji turėtų išsipildyti. Sužinojau negreit. Daug skaudėjimo.

.

„Išgyvenau be tavęs tris minutes, tris dienas. Išgyvensiu ir dar vieną minutę, ir dar vieną dieną, ir iki galo. Nebūsiu pažemintas.“

.

Vaikystės „uždaras periodas“ man tęsiasi visą gyvenimą. Nesu meilės žinovas. Nedaug turiu betarpiškos patirties. Tik iš tolo. Galbūt tai privalumas. Iš tolo matosi kalnas, bet ne iš arti. Kalno esmė matosi. Visuma. Jeigu būčiau šešiasdešimt devynių šviesmečių atstumu nuo žemės, galėčiau matyti savo gimimą ir galėčiau stebėti visa tai, kas vyko su manim po to. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyvenčiau iš naujo. Kaip jausčiausi, nežinau. Kaip atrodo asilas ir asilo meilė, žinau. Galvoju, ar meilė, duota asilui ir žmogui, yra begalinė ar baigtinė. Gal kaip šimtas litų ir kiekvienas gali juos leisti kaip tinkamas? Gali pirkinėti ledinukus, kol pinigų neliks, arba įsigyti vieną vertingą daiktą? Nežinau.

Kai buvau penktokas, mūsų klasę vedė į ekskursiją, į saldainių fabriką. Ekskursijos vadovė pasakė, kad saldainių mes galim valgyti kiek norim, tik negalim jų išsinešti. Pirmiausia nuvedė į patalpą, kur gamino ledinukus. Prisikimšom ledinukų į burnas, kiek tilpo. Pilnom burnom nuėjom į kitą patalpą, kur gamino skanesnius saldainius su raudonais dryželiais. Išspjovėm ledinukus ir prisikimšom pilnas burnas dryžuotų saldainių. Keliavom toliau ir kimšom į save ten gaminamą produkciją. Pagaliau mus nuvedė į skyrių, kur gamino pačius skaniausius saldainius – „Varinį raitelį“. Deja, mūsų saldainių valgymo galimybės buvo visiškai išnaudotos. Bandėm valgyti, bet patyrėm tik šleikštulį. Galimybės ribotos. Visur. Galbūt ir meilėje. Moteriai, kuri keliauja iš lovos į lovą, myli kiekvieną, kuris to pageidauja, kai sutinka jai skirtą žmogų, su kuriuo galėtų patirti tikros meilės tikrą palaimą, meilės nebėra. Nebeliko. Sakoma, moterims meilė, o vyrams tik antri galai. Nemanau. Tik meilės skirtingos. Todėl, kad moters ir vyro prigimtys skirtingos. Laikai keičiasi, bet prigimtis ne. Vyras yra medžiotojas. Jis pamato žvėrį ir nutaiko į jį savo šaudyklę. Visa savo esybe susitelkia į vieną tašką. Jeigu jis dairytųsi į šalis, jis nieko negalėtų nušauti. Todėl vyrui nieko daugiau nėra, tik tas taškas. Kitų dalykų, kurie yra šalia, buvo ir bus, jam nėra. Ir jeigu vyras myli moterį, tai tik ją vieną, tų, kurias mylėjo, neliko net pėdsako, tos, kurios yra aplink, jam nerūpi. Tokia vyro – medžiotojo prigimtis. Moterys dairėsi į šalis, šakneles, grybus ir uogas rinko. Susitelkti į vieną tašką jos negalėjo, nes turėjo sukioti galvą, kad matytų, kur jų vaikai laksto. Skirtingi gyvenimai ir prigimtys duoti vyrui ir moteriai. Pastebėjau, kad moteris, išsiskyrusi su keliais vyrais, jų neužmiršta ir rūpinasi jais. Vyrams buvusios žmonos niekada nerūpi. Moters širdyje visi jos vyrai. Ir kuo jų buvo daugiau, tuo mažiau vietos lieka paskutiniam. Moters praeitis kartu su ja. Jeigu moteris guli su vyru, tai šalia guli ir visi kiti vyrai, su kuriais ji gulėjo. Vyro širdis tik tai vienintelei, kitų nelieka net pėdsako. Jokios konkurencijos. Kiekviena meilė – pirmoji. Su kiekviena moterim jis praranda nekaltybę. Todėl vyro meilė neišsemiama. Todėl sakymas, kad vyrui rūpi moters praeitis, o moteriai vyro ateitis, yra pagrįstas, gyvenimo padiktuotas. Vyrui praeities nėra.

Vyras stengiasi įgyti tik vienos moters palankumą, o moteris – visų vyrų. Kantas taip sakė.

.

Moteris sako savo meilužiui:

– Aš myliu savo vyrą.

– Tai kodėl tu čia, su manim?

– Todėl, kad aš ir tave myliu.

.

Kiaušinis iš vištos ar višta iš kiaušinio. Toks amžinas klausimas. Man kiaušinis yra daiktas. O višta – gyvybė daikte. Višta turi individualybę, o kiaušinis ne. Gal individualybė yra amžina, yra ne tik kūne ir gali pati susikurti kūną, kokio nori, arba įlįsti į tokį, kokio nusipelno. Todėl aš linkęs galvoti, kad kiaušinis iš vištos, o višta yra pati iš savęs. Sakoma, visata sukūrė pati save. Arba amžinai buvo. Amžina višta. Save kurianti višta. Mano idealas ir gyvenimo tikslas.

Sanskrito skambėjimas. Visata ir višta. Panašūs žodžiai.

.

Gyvenu kaip višta, be varginančių pastangų, lesioju tai, kas po kojomis, padangėmis neskraidau, bet šiek tiek paskristi galiu. Dauguma žmonių net to negali. Kiaušinių padėjau nedaug, bet daug kudakavau. Žmogaus gyvenimas – kiaušinių ir kudakavimo suma. Skaičiai skirtingi, bet suma ta pati. Visą savo gyvenimą svajojau nepriklausyti nuo išorės ir tapti savo paties priežastimi. Aš esu mano būsenos ir aš noriu jas valdyti. Būti savo paties valdovu. Pajusti savyje didžiulę vištos jėgą. Laisvę nepriklausyti nuo nieko, tik nuo savęs. Tokios svajonės. Pirmą kartą pamačiau savo būsimą žmoną Nijolę tamsiame gotikiniame koridoriuje ir ištiko mane meilė. Ir svajonės apie laisvę ir nepriklausomybę pasibaigė. Ištinka meilė kaip stichinė nelaimė, ir žmogus bejėgis. Nė viena jo gyvenimo akimirka jau nebe jo. Jausmai, būsenos, laimė ir kančia jau nebe jam priklauso. Nelieka akmens ant akmens. Akmeninės tvoros griūva. O prieš meilę atrodė tokios tvirtos. Asiliška istorija.

Ant stalo padėta lėkštė su obuoliais. Mano žmona Nijolė nežiūri į lėkštę, tik ištiesia ranką ir paima obuolį. Aš apžiūriu obuolius, akimis išsirenku geriausią ir galvoju: reikia jį paimti, kol kas nors kitas jo nepaėmė. Paskui nutariu, kad nedera taip daryti. Mano žmona Nijolė nematys, kokį obuolį aš paėmiau, bet kiti, kurie taip pat nori paimti geriausią obuolį, pagalvos, kad aš esu nekultūringas savimyla. Todėl paimu arčiausią obuolį, kad atrodyčiau geresnis, negu esu. Kultūros esmė.

Manau, žmona mane rinkosi irgi nerūpestingai, kaip obuolį iš lėkštės. Pirmą pasitaikiusį. Moteris, sugebanti save visą atiduoti kitam. Iki galo. Tokią Dievas Ievą sukūrė.

.

Žmogus nori būti mylimas. Jis galvoja: „Myli mane, o ne kitus, nes aš esu vertingas, o kiti nevertingi.“ Taip galvoja žmogus ir jam gera. Laimės sąlyga. Protas sako, kad geriau nebūti mylimam. Daug skausmo mylintiems. Jeigu esi mylimas, esi reikalingas ir jau nesi laisvas, nes mylinčio žmogaus būsenos priklauso nuo tavęs. Tenka stengtis elgtis taip, kad neįskaudintum mylinčio žmogaus, o tai reiškia ne taip, kaip norisi.

Nežinau, kas geriau – laisvė ar meilė. Nesvarbu. Nereikia nei laisvės, nei meilės, nieko nereikia, nes viskas beprasmiška. Taip kalba tie, kurie nori atrodyti protingi.

Ir gerai, kad beprasmiška. Kam prasmė? Nereikia prasmės. Pats sugalvosiu prasmę, jeigu man jos prireiks. Žinočiau gyvenimo prasmę, galvoti nereiktų. Nuobodu būtų. Buvo akimirkų.

.

– Ateik, mergaite. Kalbėsiu tau žodžius, kurių tu negirdėjai.

– Nereikia man žodžių.

– Mergaite, aš neprisimenu tavo veido, tik tavo ilgesį.

.

Kažkada, seniai seniai mačiau mergaitės akis, pilnas liūdesio ir ilgesio. Maniau, liūdesys ir ilgesys man skirti. Suklydau, bet tą akimirką sužinojau prasmę. Aš esu kito žmogaus laimės priežastis. Ir gražaus liūdesio. Ir ilgesio. Ne veltui esu. Kokios dar prasmės reikia? Laimės akimirka duota žmogui. Aš irgi, sprendžiant iš išvaizdos, esu žmogus. Laimės akimirka duota sau pačiam. Toks gyvenimo tikslas man labai patinka. Sužinojau, kam gyvenu. Savo džiaugsmui.