Karaliaus žinia
Visos Izraelio giminės atėjo į Hebroną pas Dovydą ir tarė: „Štai mes esame tavo kūnas ir kraujas. Jau anksčiau, Sauliui esant mūsų karaliumi, tu išvesdavai į žygį ir parvesdavai iš žygio Izraelį. Tau VIEŠPATS tarė: „Tu būsi mano tautos Izraelio ganytojas, tu būsi Izraelio karalius.“ Visi Izraelio seniūnai atėjo į Hebroną pas karalių. Karalius Dovydas sudarė su jais sandorą Hebrone VIEŠPATIES akivaizdoje, ir jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi.
2 Sam 5, 1–3
Nenuostabu, kodėl štai ir vėl girdime apie Dovydą ir jo karaliavimą. Baigdama liturginius metus, Bažnyčia mini Kristaus Karaliaus šventę. (Dabar, tiesa, mieliau sakoma: Visatos Valdovo, su kosminiu mostu ir paslapties gaidele.) Ne tik katalikai, bet ir kitos denominacijos sodina Kristų į karaliaus sostą, jas irgi būtų galima įtarti kokiais monarchistiniais sentimentais ar polinkiu sekti pasakas. Kad ir kaip komentuotum tą titulą ir jo kuriamą aurą, užuominos į galią, didybę, absoliučią valdžią niekur nedingsta.
Kristaus vainikavimas karaliumi iš tiesų tėra tikėjimo vizija, iškalbingas teologinis paveikslas (evangelijose toks titulavimas gana dviprasmiškas), o žinių apie Dovydą ir jo jungtinę karalystę rasi kiekvienoje enciklopedijoje. Aišku, viskas paskendę rūkuose dar giliau nei mindauginė Lietuva, o vienintelis žinių šaltinis tėra kelių Biblijos knygų pasakojimai. Dėl tos priežasties rastum ir nuomonių, kad Dovydo istorija tiek pat tikroviška, kiek ir viduramžių legendos apie karalių Artūrą, bet klausimas, kas buvo ir ko nebuvo ar negalėjo būti prieš tris tūkstančius metų, tam tikrais atvejais tampa juokingas ir trukdo perskaityti tekstą, kuris laukia kitos rūšies klausimų. Atmetus visas mistifikacijas, bibliniai pasakojimai, net vadinami istoriniais, nėra tas pats dalykas kaip paprastas metraštis. Kita vertus, autoriai, surašę Dovydo epopėją, jei patys ir nebuvo minimų įvykių liudininkai (nors priešinga galimybė irgi neatmetama), turėjo remtis istoriniais faktais, gyvąja tradicija, nes kitaip jų pasakojimai vargu ar būtų buvę išgirsti ir priimti. Jie buvo atitinkamų įsitikinimų žmonės, naudojosi folkloro ir mitologijos elementais, kėlė sau konkrečius religinius, socialinius, politinius tikslus, šie jų raštuose paliko regimą pėdsaką, tačiau siekis kurti vien tik literatūrinę fikciją tose knygose niekur neišskaitomas.
Labiau nei istorinio patikimumo klausimas pasakojimuose apie Dovydą patraukia pagrindinio herojaus charakteristika ir tai, kaip Biblija pasitelkia vieno žmogaus likimą spręsdama esmines mūsų būties problemas. Kaip žmogus ir kaip karalius Dovydas yra didesnė, patrauklesnė ir svarbesnė mįslė negu jo epochos įvykių grandinė. Vertinant šios asmenybės paveikslą, svyruojama tarp nesuvokiamų kraštutinumų. Per šimtmečius judėjų ir krikščionių religinėje tradicijoje laikosi tvirtas ir pastovus Dovydo kultas. Jis – idealus karalius, politinis lyderis pagal Dievo širdį, karys ir poetas, mesijinių tautos lūkesčių provaizdis, pagaliau – vyriškos drąsos ir grožio etalonas. Ši tradicija nedangsto Dovydo silpnybių ir nuodėmių, aprašytų Antrojoje Samuelio knygoje, tačiau visa tai esą anuliuoja karaliaus atgailos ašaros. Kitoks vertinimas susidurtų su nepaaiškinama aplinkybe, kodėl, nepaisydamas visų klystkelių ir nuopuolių, Dievas rodo Dovydui ištikimą meilę ir palankumą. Reformacija dar labiau sustiprins jo pozicijas, atpažindama čia liuteriškąją krikščionio formulę simul iustus et peccator. Šventasis ir nusidėjėlis viename asmenyje.
Tačiau dalis tų, kurie po žodelį išnarsto visą Dovydo epopėją ir netiki šventųjų egzistavimu, būna linkę prie kitokių apibūdinimų. Esą iš Biblijos puslapių į mus žvelgia ne idealus, dorybių kupinas karalius, bet bailus ir veidmainiškas savanaudis, troškęs valdžios, manipuliavęs artimais žmonėmis, bet kokia kaina (net politinėmis žmogžudystėmis) siekęs tenkinti savo ambicijas ir nė kiek nesirūpinęs valstybės gerove. Demaskuojama, lygiai kaip ir šlovinimo atveju, aistringai, su polėkiu. Neseniai vienoje monografijoje Dovydas įsismaginus palygintas net su Sadamu Huseinu. Biblinių pasakojimų apie Dovydą atsiradimas argumentuojamas būtinybe pagrįsti jo sūnaus Saliamono įpėdinystę.
Vėl būtų nelabai protinga ir, žinoma, bergždžia dabar teirautis, kuris iš šių dviejų paveikslų labiau atitinka istorinį Dovydą. Net ir išvengus kraštutinumų, iš Karalių ir Samuelio knygų turinio sunkiai sektųsi pasirinkti vieną tikrą Dovydą. Šių tekstų autoriams, nepranokstamo talento pasakotojams ir teologams, pavyko sukurti tokį charakterį, kuris, skambiai šnekant, netelpa jokiuose rėmuose. Dovydas, kuris šoka, ir Dovydas, kuris verkia. Panorus jį idealizuoti, randasi žinia apie jo ydas ir nuodėmes. Pagunda jį koneveikti, vadinti despotu keičiama aiškiu suvokimu, kad jis gražus ir gilus žmogus. Štai pateiktame skaitinyje Dovydas vaizduojamas pačioje savo galios ir šlovės viršūnėje, netrukus užkariausiąs Jeruzalę ir suvienysiąs abi karalystes. O dar po kurio laiko matysime jį paskubomis sprunkantį iš to paties miesto, savo sostinės, vargšą, alkaną ir nusikamavusį, išduotą savo sūnaus Abšalomo. Prakeiktas ir apmėtytas akmenimis, jis pasiduoda ne kerštui, bet Dievo valiai. Vėl atėjusi pergalės valanda turėtų tapti proga tvarkai ir teisingumui, bet karalius užsidaręs raudos to, kuris prieš jį sukilo ir norėjo jo mirties. Samuelio knyga mini jo žavingą išvaizdą ir neapykantą luošiems ir akliems, o prie jo karališko stalo Jeruzalėje sėdės raišas Mefibozetas, jo žuvusio draugo Jonatano sūnus, o karaliaus pasirinkimai bus kelis sykius lydimi žodžio hesed, kuris reiškia ištikimybę ar palankumą. Bet jei vėl darysis pernelyg saldu, Dovydas bus pavargęs žmogus, kankinamas savo prieštaravimų.
Kokia Dovydo savybė tikrai atrodo pastovi ir vienodai tvirta – tai jo vidinė laisvė, už kurią jis sutinka mokėti pačią didžiausią kainą. Rizikuojama ne tik karališka garbe, kariniais ir valstybiniais reikalais, bet ir paties Dievo palaiminimu. Turbūt nė vienas kitas Biblijos personažas nėra tiek mėginęs Dievo kantrybę ir ištikimą meilę. Galėtum tai pavadinti ir pačia didžiausia karaliaus Dovydo nuodėme, bet štai darsyk nieko neišeina su apibendrinimais, nes čia pat perskaitome, kad Dievui tai patiko. Ir kad jis buvo Dovydui žiburys.
-tj-
