JURGITA JASPONYTĖ. Eilės
Skrydis
Mano skrydis pasaulin per motinos sapną per dangų numestu juodu dideliu kryžium prie pat namo dangčio virš kiemo su vyšniom auksiniais renetais
sunokusiais kad net nykstančiais su savim diedukus pasiimančiais
Almos Riebždaitės nuotrauka
ir man atsirado vietos
tam kaime su lojančiom gervėm kraujo raudonužio vandeniu skalbiamos dažytos vilnos likučių
link saulės laidos kibire sėdo graimas ant pieniškų priebrėkšmių vakaro saulės šviesa su nuvargusiu lauku arkliu ir tėvu teta rimute pagėrusiu mūsų kaimynu su žalumos dievu kaukiant vienišai vilkšunio atminčiai ir žaizdas nerimtas kraujo upei sutirštinant
drobę audžia ir atkerpa kelią ten bobutė lemtis viena ranka gaudo kita paleidžia viena – apmeta kita – ataudžia dar kiek spusteli – prieš mano valią – ir išrieda gelsva jaunatis man po kojom
pagaliau žemės trauką nutraukia.
Keitimasis
Mano lekiantis laivas nebepaskrenda jau suleido į dugną šaknis ir dumblu įsižemino kaip pernokęs vaisius sunkus atkartojantis pirmąją liūtį – jau pamiršom jas vertinti – tik jomis ir atplaukia gyvybė paprastoj dieviškoj liulkoj
man keista kad naktį danguj balti kosmoso debesys skraidina graudžiai giedantį senelį Kostulį
palei Šetekšnos vingį tris kapų kalnelius
trijų bičių.
Pėdsekys. Sapno šešėly
Man nusibodo amžinas kūriko darbas ir patys sau užsiliepsnojantys sapnų šešėliai ir amžinas ryšys – šiek tiek pravertas – kad bet kada įšokt į pokalbį suspėtum
kur aš einu, ten nieks nevaikšto – tik pėdom sekantis indėnas
man kartais užrakinti vartai tampa atvira pradžia –
ten suodžiai dengia tobulos dūminės irštvos kūno sienas
ten amžinas siuvimas vėjo taip kūno audiniuos išdaigsto tavo kvapą kad mano pėdsakais tave lengvai suranda pėdsekys indėnas
taip kas kartą
vėjas įneša deguonį varo pulsą išdygsniuoja kiekvienam kitokį kūno kvapą –
pagal jį suranda vaikas mamą pėdos taką
——–
artumas sukelia gesinančią
krentančią augančio sapno šešėlin
žiedlapių liūtį.
Vienatvės erčia
Šaltupės gatvės Makondas namas kur dienąnakt praviros durys
į gatvę
geras žmogus brakonierius Miša Snetkovas ir geros jo žuvys praryja auksinę Buendijų vienatvę
ir trokšdami žiopčioja tušti kibirai – apkabinimai vienišų oro gūsių:
nuovargis blunkantis rytas –
vienatvės erčia į bemiegę delčią
tėkmę pasuko.
Žalčio močia
Aš motina siuvanti lėlę žaizdas sau pati užsiadanti aš įtempiu lanką ir strėlę įleidžiu giliau mano adata skrodžia akmenį, atmintį, mintį – kraujo takas nubėga nužaibuoja malankos* per sodą kažkieno tobulai pasodintą gal išsiūtą grįžulo ratais šienpjoviais ir sietynu per odą kraujo dygsnis nubėga – jei pagaučiau turbūt būtų nuogas
aš jaučiu mano plaučiuose ošia įsirangiusi šilo migla
Švento ežeru parplaukiu aš žalčio močia. ___
* Malanka – rytų aukštaičių vilniškių tarme taip vadinamas amalas (žaibas be griaustinio).
Lapė
Nežinau ar esu tavo lapė nežinau kas tėkmę paleidžia aš tik žemės rami spalva vis ryškesnė į rudenio laiką
to kas buvo seniai amžinai amžinai gali nematyti nepajust negali tuštumos lapams krintant atsiveria viskas
–––––––
koks pilnas laikas ir kokia tėkmė ir jau žinau kad esu tavo lapė ir medžioklėj gali kaip kare pasikliauti.
