Skaitytojas

TADAS TOMAS

Kalbant apie poezijos skaitytoją, kaip ir visur kitur, pradžioje reikia rasti tinkamą esminį klausimą. Bet prieš tai reikia pagrįsti to klausimo būtinumą, nes skaitytojas – tai neva laisvamanis, pats pasirenkantis daiktus ir formas, ir nepaklūstantis miško šauksmui gyvūnas. Todėl visos su juo ir su jo elgesiu susijusios taisyklės negali būti įvardintos ar apibrėžtos vienu atsakymu į vieną klausimą, dviem atsakymais į vieną klausimą arba dviem atsakymais į du klausimus. Šią klausimų ir atsakymų pynę galima tęsti ir tęsti, tačiau su kiekvienu grandinės žiedu būtinumas kalbėti (o galiausiai – netgi mąstyti) apie skaitytoją mažės. Tad klausimų esmingumą pagrįskime kiekvienas sau, o aš laikysiuosi nuomonės, kad klausimus (bet kuriuo atveju) reikia kelti. Ir kuo aukščiau (ar anksčiau), tuo geriau.

Nes tik klaustukas (klaustuko ženklas), menantis kablį, gali privilioti jau ne tik atsakymą, bet ir daug stambesnes žuvis, kurioms darinėti nebeužteks mūsų turimų kalbos įrankių. Klaustukas – tai ne tik ženklas, tai – judėjimo kryptis, kuri visuomet veda į priekį. Nors kartais ne tik veda, bet ir tempia. Įsikerta į žiauną ir jau seki paskui to net nežinodamas ir nesuvokdamas. O tuoj pat – ir žinodamas, ir suvokdamas, ir nieko negalėdamas padaryti. Seki paskui, nors iš tikrųjų – esi tempiamas ir ištempiamas iš erdvės, kur gera ir saugu. Kur šilta arbata ir melsvi gėlių žiedai. Klaustukas būtinas ir privalomas, be jo niekaip nepajudinsime laike užstrigusių automobilių ar žmonių.

Tačiau nuspręsti, koks klausimas tiksliausiai apibrėžtų šio vakaro (ryto, priešpiečių) temą, nėra taip paprasta. Galima koncentruotis į vieną iš sričių, susijusių su skaitytoju, tačiau nežinia, ar tai mums padės išspręsti giluminę skaitytojo lygtį. Todėl teisingiausias klausimas būtų – ar skaitytojas (apsibrėžkime žemę po jo kojomis kaip poeziją) iš viso egzistuoja?

Poezija iš pirmo žvilgsnio yra laisva kaip vėjas. Bet tai tik pirmas (vadinasi, dažnai nepasvertas) įspūdis. Akylesni turbūt replikuotų, kad jeigu pirmojoje straipsnių ciklo dalyje („Kas ir kodėl yra poezija“, „Š. A.“, X.25) buvo užsiminta, kad be to, kuris įvardina poeziją, šios paprasčiausiai nebūtų, tai natūraliai galima daryti išvadą, kad įvardinantysis privalo egzistuoti ten, kur egzistuoja poezija. Tačiau tai dar nereiškia, kad tas, kuris įvardina poeziją, yra skaitytojas. O tuo labiau – poezijos skaitytojas.

Ir čia reikėtų kelti kitą klausimą – kas yra skaitytojas? Na, štai. Dabar jau atrodo, kad, atsakius į šį klausimą, bus galima išsiverti iš liežuvio ir didįjį klaustuką – ar poezijos skaitytojas iš viso egzistuoja?

Kalbant apie skaitytojus (kaip ir apie bet ką kitką), reikėtų (jau įprastu būdu) išdarinėti jų dailius kūnus. Na, bent jau vieną, kad suprastume (ar bent nutuoktume), kaip veikia šis iš pažiūros paprastas ir nereiklus (tokį darinėti kur kas lengviau) mechanizmas.

Taigi, skaitytojas. Ką juo galėtume pavadinti? Ar tai vėjas, švilpiantis mūsų kišenėse (galvose)? Ar tai žmogus, pasiklojęs ir užsiklojęs puslapių patalais? Ar tai esybė, verčianti kūrėją kurti?

Apsibrėžkime, kad skaitytojas yra tas, kuris skaito tekstą. Tegul visi kiti ženklai ir simboliai, gamtos reiškiniai ir neatpažinti skraidantys objektai nugula į kategoriją, kurios šiuokart neliesiu. Stengsiuosi eiti šalia apsibrėžto teiginio, kuriuo vadovaudamiesi poeziją priimame vien tik kaip rašytinį šaltinį. Suprantama, visi kitų objektų garbintojai liks nepatenkinti, tačiau ten, kur egzistuoja pasirinkimo galimybė, visi ir negali būti patenkinti. Juk kad ir koks bandytum būti geras – visiems geras nebūsi. Ir tai ne tiek iš teksto, kiek iš patirties plaukiantis prisipažinimas.

Bet grįžkime prie esmės, t. y. fakto, kad skaitytojas skaito tekstą. Skaitymas čia ir vėl gali būti smulkiai išsluoksniuojamas. Pradedant abstrakčiu susipažinimu, baigiant visišku įsijautimu ir kūno kalbos pokyčiais. Ar reikėtų išsigryninti bent jau porą esminių skaitymo sluoksnių? Tai labai keblus klausimas, o tokie, kalbant apie paprastus dalykus, neduoda daug naudos. Tad pažinkime skaitytoją kaip tą, kuris paprasčiausiai skaito. Netgi tuomet, kai nesupranta, ką skaito, netgi tuomet, kai bodisi tuo, ką skaito, netgi tuomet, kai spjauna į tai, ką skaito. Jis yra skaitytojas, nes moka skaityti (!). Taip, visai netikėtai ir priėjome esminį skaitytoją apibrėžiantį dydį. Remiantis juo, skaitytojas yra tas, kuris moka (nors reikėtų rašyti – MOKA) skaityti. Didžiosios raidės visuomet pagilina mūsų suvokimo ribas. Neleidžia užsnūsti ir panirti į savotišką vienspalvį rūką. Ištraukia ant kranto ir atveria dar neregėtas erdves.

Mokėjimas skaityti – ne šiaip įgūdis. Juk visiškai skirtingų savybių reikalauja mokėjimas skaityti tokius skirtingus ir sunkiai tarpusavyje suderinamus tekstus kaip naujienų pranešimai, paskolos sutartys, kinų restorano meniu, autobusų (tinka ir traukinių) bilietai ar galiausiai – poezija. Iš dalies tai primena mokėjimą susikalbėti skirtingomis užsienio kalbomis. Kai kurioms tereikia bendro suvokimo, o kai kurioms – visiškai naujos pamatinės struktūros.

Dabar grįžkime prie pagrindinio klausimo – „ar poezijos skaitytojas iš viso egzistuoja?“ – ir perfrazuokime jį kitaip – „ar yra mokančių skaityti poeziją?“

O turint omeny, kad mokymasis taip pat turi skirtingus lygmenis, pažaiskime žaidimą.

Ar poetas moka skaityti savo poeziją?

Ar poetas moka skaityti kito poeto poeziją?

Ar žmogus moka skaityti poeto poeziją?

Ar žmogus moka skaityti kito žmogaus poeziją?

Iš šių klausimų pradeda aiškėti tolesnės kryptys, kurios, visų pirma, atskiria žmogų nuo poeto. Kadangi apie poetus dar nekalbėjome, to tikrai nepradėsime daryti dabar, kai esame tam visai nepasiruošę. Tad apsistokime ties žmogumi ir, šiuo atveju, paskutiniu klausimu. Čia dar norėtųsi paaiškinti žodžių junginį „žmogaus poezija“. Manykime, kad tai yra rašytinis šaltinis, parašytas žmogaus (nebūtinai poeto), nusprendusio tai įvardinti kaip poeziją. Ar ne per daug sudėtinga? Šiaip ar taip, jau beveik atėjome prie miegamojo, pro kurio pravertas duris jau galima pajusti patalo šilumą. Ir todėl, nenorėdamas vilkinti ar manipuliuoti tuščiomis žodžių struktūromis, einu tiesiai prie esmės.

Ar žmogus moka skaityti kito žmogaus poeziją (nors norėtųsi rašyti tiesiai – kitą žmogų)?

O čia (kadangi man patinka paprastumas) imsiu ir pasakysiu – žmogus iš prigimties yra protingas, tad (nors kiekvienas kintamasis turi savų niuansų ir išvedžiojimų) žmogus moka skaityti kito žmogaus parašytą poeziją. „Kaip neįdomu!“ – šauksite jūs. „Kaip neįdomu!“ – šauksiu aš. Ir tuomet, visiškai nusivylę, pėdinsime į barą, kur užsisakysime jau ne alaus, o keptos duonos. Valgysime springdami ir kūkčiodami. Grąžysime rankas ir žvelgsime pro lietaus delnais glostomą lango stiklą. Tylėsime, nes viskas, kas pasakyta, jau panaudota prieš mus. Esame nuteisti ir tai puikiai suprantame. Priešintis nebeliko jėgų.

Bet!

Yra mažas nykštukas, kurį reikėtų paminėti (o gal net – ir pasidžiaugti). Jeigu žmogus poeziją skaityti moka, tai dar nereiškia, kad jis tai darys! Aha! Ar jau grįžta intriga? Juk tai, kad jis žino ir gali, ir supranta, dar nereiškia, jog ims ir atsivers tą knygelę ar laikraštį. Dar nereiškia, kad lyžtels popierių ir susirauks. Dar nereiškia, kad bus mūsų sąjungininkas kovoje prieš visa dengiantį kritiko šešėlį.

Sakysite, taip, dar nereiškia, tačiau mes jį paspausime ir jis toks taps. Žinodamas, kad suprantame, jog jis yra (gali būti) poezijos skaitytojas, mes iš jo ir reikalausime tą poeziją skaityti. Kišime savo rankraščius, rodysime savo nuogus kūnus, afišuosime savo laimingas ir nelaimingas meiles. O jis, tas varganas skaitytojas (beje, toks pats kaip ir mes), sakys: gerai. Sakys: sutinku. Sakys: aš skaitysiu! Ne! Jis sakys: aš skaičiau! Jau skaičiau! Skaičiau jūsų poeziją. Ir ji man patiko. Ir ji buvo tokia nuostabi, kad supratau klaidingai nugyvenęs visą savo gyvenimą. Ir tada mes apsikabinsime, ir tada mes verksime, ir tada prie keptos duonos mes užsisakysime alaus. Ir melo sultys tekės mūsų gerklėmis versdamos blaivius kūnus atsižadėti savo blaivybės.

Žinoma, atsiras ir tokių, kurie tars: šikau ant tavo poezijos. Šikau ir šiksiu toliau. Niekada neskaičiau ir niekas neprivers manęs jos skaityti. Tai ne tik laiko gaišimas, tai visiška katastrofa, išniekintas kūnas, pervažiuotas kiškis, gulintis autostrados šalikelėje. O jeigu norėsime detalesnio šių teiginių pagrindimo, jis išeis su mumis į lauką ir duos (gaus) į nosį. Ir kraujas pasipils į gatves, bet tuoj pat bus nuplautas lietaus, slepiančio mūsų ašaras tarsi deimantus senegaliečio išangėje. Deimantus, dėl kurių jis rizikuos ir mėgins prasmukti pro šeimininką, stengdamasis užtikrinti savo šeimai gražų ir laimingą gyvenimą. Juk gali būti, kad tai – vienintelė jo galimybė išsigelbėti.

O po viso to tas piktas (nors gal tik nelaimingas) žmogus sulaužyta nosimi (ar sulaužęs nosį) grįš namo, įsipils į stiklinę pieno ir prisėdęs bei apsižvalgęs, ar niekas nemato, skaitys tavo poeziją. Lygiai kaip ir tu – skaitysi jo poeziją.

Todėl nevalia nusiminti ar (vos tik supratus, kad poezijos skaitytojas egzistuoja) nurimti. Juk tai dar ne pabaiga. Juk galimi įvairūs nuokrypiai ir patys netikėčiausi kūnų išsidėstymai. Anksčiau paminėti tik du. Gal šiek tiek labiau nutolę, gal šiek tiek mažiau koreliuojantys. Tačiau tarp jų (o ir aplink) dar yra pasaulis, kurio neįmanoma aprašyti. Neįmanoma sutalpinti į jau pageltusius, vos besilaikančius klevo lapus.

O tai, kad poezija turi skaitytoją, anksčiau ar vėliau reikš, kad poezija yra skaitoma. Net jeigu kartą per gyvenimą, net jeigu giminės baliuje, penkiasdešimtmetyje, krikštynose ar vestuvėse, net jeigu ir poezijos (Kauno?) pavasaryje, Druskininkų rudenyje ar Panevėžio žiemoje. Poezija (juk vis dar poezija!). Net jeigu ir neišlipanti aukščiau antrojo (trečiojo, ketvirtojo ar kt.) piramidės (žr. „Kas ir kodėl yra poezija“) laiptelio.

Juk svarbiausia šiuo atveju, kad skaitytojas yra.

O jeigu yra, tai anksčiau ar vėliau jis skaitys.

Būkite ramūs, laimingi ir besišypsantys, mano jaunieji draugai.

Kol jus karsiu, deginsiu ir versiu skaityti poeziją.