Šiek tiek apie sparnuotą Saulės dievą

Štai! Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius. Jūs išeisite šokinėdami tarsi veršiukai, išleisti iš gardo.

^{Mal 3, 19–20}

Paskutinio iš pranašų, Malachijo, knyga rašyta gal apie V a. pr. m. e. Rašau „gal“, nes dėl daugelio Šventojo Rašto knygų parašymo laiko ir autorių vis dar daug abejonių. Tai kaip sunkiai išnarpliojamas mazgas, net jei iš pažiūros atrodo, kad viskas čia aišku. Yra autoriai, yra ir istorinės aplinkybės, kurias nurodo bent jau įvykių kontekstai ir veikėjai. Tačiau dažnai paaiškėja, kad taip atrodo tik iš paviršiaus. O skaitomi tekstai gali papasakoti ir kitas istorijas.

Dėl Malachijo tikra nebent tai, kad rabiniškame hebrajiškame kanone ši knyga yra paskutinė iš vadinamųjų Dvylikos mažesniųjų pranašų knygų. Krikščioniškose Biblijose prie pranašų priskiriama dar ir Danieliaus knyga, kuri, atrodo, rašyta bent jau II a. pr. m. e., nors ji ir pasakoja įvykius, kurie esą turėjo vykti bent jau apie VI a. pr. m. e. Hebrajiškame kanone ši knyga priskirta prie Išminties knygų, nes, anot rabiniškos interpretacijos, Danielius rašė tada, kai pranašų laikas jau buvo pasibaigęs. O jis pasibaigė tada, kai paskutiniai iš pranašų perdavė autoriteto estafetę Didžiajam susirinkimui, t. y. (atsi)kūrusios judėjų bendruomenės Judėjoje (po ilgai trukusių tremties Babilonijoje metų, kuriuos ten praleido 587 m. pr. m. e. Babilonijos karaliaus Nebukadnecaro ištremti sugriautos Judo karalystės ir Jeruzalės gyventojai) vyresniųjų asamblėjai. Pagal tą pačią tradiciją tai turėjo įvykti apie IV a. pr. m. e. Taigi galima daryti prielaidą, kad šis pranašas rašė laikotarpiu, kuris vadinamas persiškuoju. Jis tęsėsi nuo VI a. pr. m. e. vidurio ir IV a. pr. m. e. paskutinio trečdalio, t. y. Aleksandro Makedoniečio užkariavimų. Šis kontekstas galėtų suteikti šiek tiek daugiau aiškumo vienai šių pranašo eilučių.

Šios eilutės dažno vertėjo (ir ne tik į lietuvių kalbą) būna nušlifuotos taip, kad nekristų jokio įtarimo dėl to, ką pranašas, naudodamas vieną įvaizdį, turėjo prieš akis, bet leistų skaityti mesijinių lūkesčių šviesoje. „Patekanti teisumo saulė“ ne vienam krikščioniui asocijuojasi būtent su Mesiju Jėzumi. Bahajams ji asocijuotųsi su ne vienu mesiju, o ypač su paskutiniuoju iš jų – persų kilmės Bahá’u’lláh, gimusiu ir gyvenusiu XIX a. „persų žemėse“, Irane, ilgus metus kalėjusiu Palestinoje. Pasak jų mokymų, kiekvieno naujo pranašo, mesijo teisumas pateka kaip naujos pasaulio dienos saulė, nauja teisumo saulė, gydanti ir šildanti teisumo besiilginčius. Tačiau Malachijo knygoje „teisumo saulė“ skleidžia ne „gydančius spindulius“, o sparnus. „Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė ir gydantys jos sparnai…“ – taip turėtų būti verčiama ši eilutė. Sparnuota saulė – gerai žinomas saulės dievybių simbolis visuose senovės Artimuosiuose Rytuose, taip pat ir Egipte. Jos simbolinių atvaizdų archeologai rado ir senovės Izraelio karalystės žemėse, Tel Dane. Šį simbolį savo Dievui Kūrėjui Ahūrai Mazdai buvo prisitaikiusi ir persiška Achemenidų dinastija. Dar dabar zoroastrizme naudojamas simbolis (Faravahar) – dievybė žmogišku pavidalu stovi profiliu, kylančiu iš saulės disko, kuris yra lyg milžiniško paukščio (su išskėstais sparnais ir uodegos plunksnomis) krūtinė. Tačiau yra vienas niuansas – daugelyje senovės Artimųjų Rytų religijų Saulė buvo teisingumo dievybė. Kaip saulė išsklaido tamsą, taip ir įgyvendintas teisingumas turi nuskaidrinti žmonių, ypač patyrusių neteisybę ar skriaudą, būtį. Nors daug kam teisingumas ir teisumas gali pasirodyti sinonimai, Biblijoje tai skirtingos savybės. Teisingumas reikalauja teisingo atlygio ir teisingos bausmės. Ir galėtų atrodyti, kad Malachijas juk apie tai ir rašo – nedorėliai bus sudeginti lyg ražienos. Atrodytų, tai ir turėtų teisiesiems, bijantiems Dievo vardo, būti gydanti paguoda. Tačiau teisiųjų paguoda, pasak pranašo, bus ne toks teisingumas, o teisumas, teisumo saulė, kurios „sparnai gydo“. Gydantis teisumas galėtų būti interpretuojamas kaip gydantis dėmesys, žvilgsnis, įprasminantis iki tol buvusią beprasmę egzistenciją įžūliųjų, arogantiškų pasipūtėlių, vykdančių blogį, šešėlyje. Tų, kurių egzistencija anų buvo prilyginama šuniškai, nevertai dėmesio. Bent jau tą terminas teisumas leidžia išskaityti, nes jis įvairiuose kontekstuose ir reiškia dėmesį kenčiantiems, vargstantiems, išnaudojamiems, neteisingumą patiriantiems. Taigi, sparnuoto Saulės dievo įvaizdį pasitelkęs pranašas skelbia neišvengiamą paguodą „bijantiems Dievo vardo“ – ji turėtų netrukus pasirodyti. Tiesa, tikintiems pažodiška Raštų reikšme tas pasirodymas gerokai užtruko: jau daugiau nei du tūkstančiai metų praėjo, o nei tos dienos kaip krosnies, nei gydančių teisumo saulės sparnų. Skaitant kaip metaforą, nurodančią kitus egzistavimo modusus, minties pasaulį, teisiajam teisumo saulė pateka tada, kai jis jos laukia, kad ir kokios būtų istorinės aplinkybės ir patiriama asmeninė kančia. Teisumu užsiimančiam teisumo saulė šviečia kitu ritmu.

-akp-