Pamažu ir staigiai

Seni bambekliai

JUSTAS GINEVIČIUS

Brangus redaktoriau, kodėl aš taip noriu pasenti anksčiau laiko ir kodėl tai taip sunku įgyvendinti? Jūs vis tiek turite daugiau patirties, esate vyresnis, vadinasi, Jums geriau sekasi senti, tai gal ką patarsite? Išbandžiau viską ir ničniekas nepadeda. Padėkit.

Po septyniasdešimties metų būsiu padaręs viską, ką per šitiek metų reikės padaryti. Jūs tik įsivaizduokite, kiek veiksmų dar turėsiu atlikti, minčių sumąstyti, rūpesčių sudoroti, sprendimų priimti, žinių išdalinti, laiko išeikvoti, ląstelių sunaikinti, ligų nugalėti, pažeminimų patirti – gyvą galybę, o po septyniasdešimties metų visa tai jau bus užnugary ir man dėl nieko nebereikės sukti galvos. Man paprasčiausiai neimponuoja septyni dešimtmečiai spaudimo – nieko negaliu sau padaryti. Svajoju būti senut senutėlis, dabar pat.

Bandžiau kiauras paras miegoti. Pramerkęs akis, kuo skubiau atlikdavau tai, kas būtiniausia, – juk žmogaus organizmui reikia tiek nedaug – ir vėl puldavau lovon. Cha! Tučtuojau tapau irzlus ir tingus, jaučiausi apsunkęs, sutinęs, nusilpęs, ėmiau haliucinuoti. O svarbiausia – miegas nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Nieko nepasiekiau, nė kiek nepasenau. Ir grožio man visa tai nepridėjo.

Bandžiau visai nemiegoti ir nesitvarkyti. Vėl tas pat: irzlumas, tingumas, sunkumas, tinimas, silpnumas, haliucinacijos, o senėjimo žymių kaip neatsirado, taip neatsirado. Priešingai, nuovargis tarytum ištraukė visą mano valią ir stiprybę į paviršių. Organizmas stengėsi iš paskutiniųjų, kad tik mano sumanymas nepavyktų, kad tik netektų dalyvauti, jį įgyvendinant. Vadinasi, nemiga – ne išeitis.

Bandžiau sukelti avarinę situaciją kelyje, kad nuo netikėto išgąsčio pražilčiau. Lankiausi geriausiuose užsienio atrakcionų parkuose įrengtuose visokiausių baisybių kambariuose, važinėjau tamsiais tuneliais, atsiduodamas iš pašonės iššokančių zombių ir vampyrų valiai. Žiūrėjau po tuziną siaubo filmų per dieną, pirkau abonementus į specializuotus kino festivalius. Nerakinau durų, laukdamas nelauktų svečių. Tryniausi kriminalinių elementų pamėgtose miesto vietose, ieškojau problemų menkai apšviestuose miegamuosiuose rajonuose ir dabar netgi turiu porą randų ir čekių iš gydymo įstaigų, kad tai įrodyčiau. Bet viskas bergždžia – nepasenau. Nė trupučio nepasenau.

Bandžiau nutraukti ryšius su vaikystės draugais, bendraklasiais ir apskritai bendraamžiais. Šalinausi visų mažiau nei per tris kartas nuo manęs nutolusių asmenų. Įsidarbinau pagyvenusių žmonių prieglaudoje, kad bendraučiau tik su jais, kad persiimčiau jų pasaulėžiūra, jų svajomis, o dar svarbiau – jų elgsena, eisena, dienos ritmu, savijauta, veiklomis. Ėmiau imituoti senyvus žmones, mėginau tapti senas veiksmais ir protu. Tačiau stipriai klydau manydamas, kad tai padės. Mano kūnas ir smegenys atsisakė prisiimti kitą pavidalą, tvirtai įsikibo savosios savasties, dar labiau ją sutvirtino. Koks buvau, toks ir likau, būties medžiai lapų nenumetė.

Bandžiau netgi kraštutinę avantiūrą – tepiau kūną sendinamuoju laku, taip sakant, dekupažavausi. Dėjau sluoksnį po sluoksnio, iš pradžių tiesiai ant odos, paskui – ant tarpinio dažų paviršiaus, bet veltui. Dažai paslaugiai skeldėjo, bet mano kūnui tai neturėjo jokio poveikio. Mano kūnas aiškiai pasakė: „Štai aš, o štai – kaukė, kurią tu man duodi. Sutinku ją šiek tiek padėvėti, bet paskui tu ją nuimsi ir aš vėl būsiu aš, ir mudu viską pamiršime.“ Niekaip negalėjau apgauti odos, kad ji imtų neskirti kaukės ir savo tikrojo paveikslo. Raukšlės atsisakė įsikurti joms pažadėtoje žemėje.

Bandžiau be saiko svaigintis narkotikais ir alkoholiu. Išleidau didžiulius turtus seniems ir naujiems transcendencijos būdams, keliavau į arabų uostus, į prišnerkštus Rytų Europos pakraščius, į šventuosius Rytų kalnus, į Azijos ir Naujojo pasaulio downtownus, broviausi į turtuolių vakarėlius ir į tūkstantmetes šventyklas, laksčiau tyrais durpių laukais ir nelegaliomis kanapių plantacijomis, rūkiau, leidausi, taškiau, pūčiau, traukiau, šaudžiau, viską maišiau ir ko tik nedariau. Mačiau tai, ko Jūs, gerbiamas redaktoriau, turbūt nė filmuose nesate matęs. Bet argi apgausi gamtos tvarką? Cha! Beje, kokie juokingi tie informaciniai videoklipai apie svaigalų poveikį kūnui! Senatvės į veną neįsišvirkši.

Bandžiau… Velnias, aš tiek daug išbandžiau! Aš viską išbandžiau! Ir niekas nepadeda. Aš nenoriu būti jaunas, nenoriu stovėti sustingęs atbildančios dilemų, skolų, užduočių ir tikslų lavinos akivaizdoje! Kam man viso to reikia – aš gi nenoriu keisti pasaulio, marširuoti su revoliucijos vėliavomis rankose, nenoriu būti gerbūvio nešėjas, nesiekiu atrasti vaistus nuo nepagydomos ligos ar įsteigti sensacingą internetinį tinklalapį, kovoti su globaliniu atšilimu, sudaryti sąlygas spausdintinės knygos renesansui ar panaikinti nedarbą Trečiojo pasaulio šalyse, tapti populiariausiu pasaulio muzikos atlikėju ar Nobelio premijos laureatu, suorganizuoti pirmąją ekspediciją į naujai atrastą planetą ar laimėti milijoną du kartus iš eilės, išpešti iš šalies vadovo prisipažinimą, kad visa politika yra melas ir galios žaidimai, ar išleisti atsiminimų knygą, kuri sudrebintų literatūros pasaulį ir sukeltų revoliucijas septyniose Afrikos valstybėse, kurių sostinių gatvėmis ir pats marširuočiau su vėliavomis rankose, it didysis gerbūvio nešėjas, it žmogus, atradęs… Ne, ne, ne.

Mano norai kuklesni – gyventi savo malonumui, žaisti su anūkais, piešti kreidelėmis ant asfalto, meistrauti ką nors iš medžio, niūniuoti liūdnas daineles, rašyti laiškus ant popieriaus, ragauti gervuoges su cukrumi ir tik retkarčiais, gal kartą per metus ar sykį per dešimtmetį, kokį nors išskirtinai slogų žiemos vakarą įsitaisyti priešais traškantį židinį su „Doriano Grėjaus portreto“ tomeliu ant kelių ir viską viską iš lėto prisiminti: kokia gi buvo manoji jaunystė, koks gi buvo manasis gyvenimas…

Viskas, žinoma, paprasta. Aš noriu staigiai, o man sako – pamažu. Mėginu kaip nors paskubinti, o man kupinu išminties balsu rėžia: „Še tau!“ Aš ir taip, ir anaip, o man: „Še tau! Še tau!“ Dabar garsiai skaitau šiuos žodžius ir mane užknisa ta apgailėtina neviltis, kurią girdžiu. Negaliu pakęsti žodžių „noriu“ ir „neįmanoma“. Viskas labai paprasta.

Jūs, redaktoriau, tikrai ką nors patarsite. Jeigu neatsakysite, tai nė nežinau, mano būtis, regis, visai neteks prasmės.

Pagelbėkite, ką?

satenai.lt