Nemandagios istorijos

SARA POISSON

Šunys

Kai žmogus žmogui tapo vilkas, daugybė žmonių mieliau draugauja su šunimis. Mat žmogų nuo vilko atskirti kur kas sunkiau nei suprasti, kad susidūrei su tikrų tikriausiu šunimi.

Daugybė knygų apie šunis, begalė tinklalapių, filmų ir televizijos programų nuolatos rodo šunis. Todėl net tada, kai iš tikrųjų jie yra vilkai, žmonės beveik be klaidų atskiria, kur žmonės ir vilkai, o kur šunys.

Kita vertus, daugeliui žmonių šunų kalba tapo būtinybe, nes nuolatiniai susitikimai su šunimis neapsieina be būtinybės susikalbėti arba konfliktų, jei susikalbėti nepavyko. Juolab kad ne visi šunys dresuoti. Lojimas už sienos tapo kasdienybe, tačiau tai visiškai nereiškia, kad šunys dėl to kuo nors kalti. Vis dėlto daug kam atrodo kitaip. Todėl pastaruoju metu tapo įprasta, kad žmonės griežia dantį ant šunų arba juos tiesiog aploja.

Tiesą sakant, iš to galima atpažinti, kad jie žmonės, nes kol kas dar neteko girdėti, kad lotų vilkai.

Etiketo patarimų knygoje rašoma, kad nemandagu barti šunį, kuris nekaltas netgi tuo atveju, kai nedresuotas. Vis dėlto ne visi žmonės yra nuoširdūs mandagios visuomenės puoselėtojai. Negana to, pasitaiko, kad žmogus ima loti ant žmogaus, kuris ką tik aplojo pirmojo šunį. Pamatęs du lojančius žmones ir šunį, galite būti tikras, kad vilko tarp jų nėra. Betgi regėti vaizdą, kuris toks tolimas tobulos visuomenės idealui, kartais būna taip liūdna, kad norisi stačiai kaukti. Vis dėlto verta susilaikyti, nes kas nors gali pagalvoti, kad esate vilkas. Verčiau pasikalbėkite su savo šeima ar šeimos gydytoju, jei neturite šeimos. Galbūt jie patars, kaip atsikratyti tokio pavojingo noro, kuris galbūt reiškia, kad kažkur jūsų viduje vis dėlto slepiasi vilkas.

Žmonėms, kurie linkę liūdėti ar junta nuolatinį norą kaukti, gydytojai pastaruoju metu pataria įsitaisyti šunį, rečiau – katę.

Tiesą sakant, vienas ant kito lojantys žmonės dažniausiai siekia gana aiškaus tikslo – šitaip jie bando įrodyti vienas kitam, kad nėra vilkai, kiaulės ar vištos.

Vienas mūsų tarnybai žinomas asmuo turi įprotį aploti kiekvieną sutiktą žmogų. Šitaip jis tariasi atsidėjęs idėjai paneigti visuotinai įtikėtą mitą, kad žmogus žmogui – vilkas. Dažniausiai į tokį lojimą atsakoma lojimu.

Jeigu ant jūsų loja moteris, galima rimtai įtarti, kad tai kalė, tačiau patartina įtarinėti tyliai, nes negalite būti tikras, kad jums neįkąs. Tokiu atveju nebepadės nei viešbučio administratorė, nei apsauginis, nei policijos pareigūnas. Teks sprukti iš įvykio vietos arba taip pat kąsti. Tad gal tada geriau likti aplotam?

Mūsų klientai kartais klausia, kaip suvaldyti šunų lojimą viešbučiuose. Dažnai į tokius klausimus per sunku atsakyti iš karto, nes nelabai aišku, kokį lojimą turi galvoje klausėjas: ar tai garsas, kurį skleidžia šunys, ar turimi galvoje šunų pavyzdžiu lojantys žmonės? Kai už sienos girdite lojimą, nebūkite toks įsitikinęs, kad tai šuo.

Sykį mūsų klientas, manydamas, kad už viešbučio kambario sienos loja šuo, mūsų patarimu pasikalbėjo apie tai registratūroje. Tą patį vakarą viešbučio koridoriuje jį aplojo šuns šeimininkė. Vargšas šunelis, pasirodo, nebuvo sulojęs nuo pat savo gyvenimo pradžios. Tačiau rūpestinga šeimininkė, neprarasdama vilties, kad ši negalia galiausiai bus įveikta, pirmiausia išmoko loti pati, o vėliau ėmėsi šito mokyti ir šunį. Nežinome, ar jai pavyko, tačiau jos pastangos pagirtinos, skirtingai nei lojimui nepakantaus žmogaus veiksmai.

Vadovėlyje „Šiuolaikinis etiketas“ mes rašome, kad už šunų lojimą viešbutyje atsakinga viešbučio administracija. Daugelis viešbučių savininkų tai suprato kaip paraginimą perspėti galimus svečius. Vertinga informuoti potencialius klientus, kad po šios įstaigos stogu jie gali patirti kai ką pirmapradiškesnį nei nuobodi ramybė. Juk šios nykios tylos mūsų įstaigose vis daugėja, ji tiesiog spengia ir šitaip gadina klausą!

Žinomas viešbučių tinklas savo įstaigų registratūrose įdiegė tradiciją leisti šunų lojimo garso įrašus. Vos tik įžengę lankytojai iš karto susigaudo, ko jie gali tikėtis. Plakatas su užrašu „Loti – sveika“ ir simpatišku, mažu, sparnuotu, angelą primenančiu šuneliu atrodo ir estetiškai, ir įtikinamai, ir, turime pripažinti, mandagiai. Be to, primena mums, kad nesiruošiame tapti mandagūs kieno nors – šuns ar žmogaus – sveikatos sąskaita.

Pirmiausia mandagu būti sveikam.

Anot medikų, palaipsniui garsinant šunų lojimą, žmogaus klausa paprastai įgyja imunitetą ir praranda jautrumą tokiems garsams. Be to, klausydamiesi šunų lojimo daugelis žmonių savaime išgyja nuo kankinančio noro kaukti.

Minėtus viešbučius labai pamėgo žmonės, kurie mėgsta bendrauti lodami vienas ant kito.

Skųsdamiesi registratūroje dėl girdimo už sienos šuns lojimo įsitikinkite, kad loja šuo, o ne žmogus. Ant pastarojo galėtumėte ir pats šiek tiek draugiškai paloti.

Mūsų kolegai vienas jo klientas prisipažino, kad lojantys viešbučiai jam atstoja išvyką į gamtą. Čia jis pasijuntąs ne toks saugus ir sterilus, jam gera pasijusti neapgintam nuo kitos rūšies žinduolių. Tai labai artima pirmykštei medžioklės atmosferai, kuri paprastai įkvepia. Tam tikras nesaugumas visada sužadina gyvybinį kiekvienos gyvos būtybės instinktą.

Kolega, be to, įsitikinęs, kad lojimas tokių įstaigų registratūrose atbaido vilkus žmonių ar ėriukų kailiuose.

Galima įtarti, kad šių vietų vengia katės, avys ir vištos. Tikėtina, kad čia dažniausiai turėsite reikalą tik su žmonėmis ir šunimis.

Galėtume, žinoma, užsiminti apie blusas, tačiau manome, kad mandagiau būtų apie jas pakalbėti kitu metu ir kitoje vietoje.

___

Skrybėlės

Iš Peterio dienoraščio

2063, sausio 12-oji, penktadienis

Šiandien kolega Dramblys į darbą atėjo su pabaisiška pliurza ant galvos. Buvo sunku nuspręsti, tai kepurė, skrybėlė, skarelė ar tiesiog nauja šukuosena.

Jei būtų buvusi skrybėlė, iš mandagumo greičiausiai būtų ją nusiėmęs. Su kepure mūsų kontoroje būti irgi nepatartina vien dėl to, kad čia šilta, ir nė vienas galvos dangalas nebūtų sveika plaukams. Nebent plona skarelė, tačiau ar galite įsivaizduoti 150 kilogramų Dramblį, pagalvėlių ar sardelių formos pirštais taikantį ant kiaušiniškos galvos užsirišti ploną, į dumblių sporų dangalą virš vandens panašią žalzganą skarelę? Toks vaizdas kelia papiktinimą ir jokiu būdu neatrodo mandagus. Toks daikčiukas kaip skarelė tiesiog ištirptų Dramblio letenose, išvarvėtų tarp pirštų tarsi ištirpusi ledų porcija. Ką jau kalbėti apie galvą: karšta kolegos galva visiškai netinkama tokiems netvariems daiktams, kokios yra šilkinės skepetos.

Tačiau ant Dramblio galvos kažkas vis dėlto buvo! Be to, buvo taip akivaizdžiai ir intensyviai, kad mudu su Žiūrafa iki pat darbo pabaigos vien akimis ir kūno judesiais klausinėjome vienas kitą: kas tai, po galais, per stebuklas?

Vis tikėjomės, kad bent vienam iš mudviejų nušvis protas. Tačiau darbo pabaigoje paaiškėjo, kad nušvitimą jo galvos papuošalas tą dieną užtemdė kaip reikiant. Nors daiktą buvo galima pavadinti žaliu, greičiausiai tai buvo Pati Tamsa.

Tai, ką matėme ant Dramblio galvos, buvo nenusakomos konsistencijos. Kolegai sukiojantis TAI nuolat keitė formą ir apimtį. Man net dingtelėjo, kad jei Dramblys būtų buvęs lengvesnis ir sukinėjęsis greičiau, galbūt būtume išvydę paprastesnį, lengviau mintimis aprėpiamą vaizdą. Mums būtų padėjusi bent jau simetrija, dievaži. Tačiau tai buvo amorfiškas jovalas. Tokiam negalėjome pritaikyti jokių taisyklių. Tai varė mus į juodą neviltį.

Pakeliui į tualetą sutikęs Žiūrafą pasiūliau jam: ar negalėtume mudu kaip nors neva netyčia nustumti tą gyvačių lizdą? Kaip tik tada būtų gera proga TAI apčiupinėti. Tarkim, aš arba Žiūrafa paskubėtume numestąjį daiktą mandagiai pakelti grąžindami Drambliui. Burnoje tapo net saldu įsivaizdavus, kad galiausiai daikto paslaptis bus atskleista ir ramiai priskirta kokiai nors taisyklei.

Pabandyti pasisiūlė Žiūrafa. Rankos jo ilgos, nerangios, visas akcijos nesėkmes buvo galima primesti joms. Be to, būtų galima mandagiai atsiprašyti.

Visi bandymai baigėsi guzu Dramblio kaktoje, Žiūrafos rankos nusviro, atodūsio oras pakibo virš mūsų nematomu debesėliu, o ant Dramblio galvos įsitaisęs TAI klestėjo sau lyg niekur nieko.

Su šlapiu rankšluosčiu prie Dramblio kaktos pripuolusi mūsų garbioji EEE bičiulė mums irgi ne ką tegalėjo pasakyti. Ji tik prisiminė atvejį, kai vienas mūsų klientas buvo sučiuptas EEE komisarų už tai, kad per priėmimą nenusikėlė skrybėlės. Kai komisarai pabandė patys nuimti sulaikytojo skrybėlę, paaiškėjo, kad tai buvo jo skrybėlės formos šukuosena. Vėliau jie turėjo mokėti baudą už to žmogaus garbės ir orumo pažeminimą.

Laikraštininkai, kaip ji prisiminė, buvo netgi iškėlę mintį, kad skrybėlės formos šukuoseną mūsų klientas buvo pasidaręs kaip tik tuo tikslu, kad artėjant rinkimams atsidurtų skandalo centre. Jis esą siekęs tapti nekalta auka ir paskui viešai vograuti apie „Šiuolaikinio etiketo“ taisyklių neužbaigtumą, žadėti rinkėjams, kad išrinktas į valdžią pagalvos ne tik apie skrybėlės formos šukuosenas, bet ir apie kitus individualius dalykus. Neva jis ir tik jis vienas galįs sukurti tobulą, visiems atvejams tinkamą „Šiuolaikinio etiketo“ taisyklių rinkinį.

Darbo laikas ėjo į pabaigą, tačiau mudu su Žiūrafa nebuvome nuveikę nieko, kuo būtume galėję pasidžiaugti. Priešingai, Dramblio galvos dangalas tarsi koks paties dangaus priekaištas mums atėmė apetitą ir bet kokį įkvėpimą dirbti.

Labiausiai mane guodė mintis, kad po jaukalu Dramblys slepia ne ką kita, o staiga pradėjusius dygti ragus. Linksminausi mintimi apie 150 kilogramų raguotąjį.

Galvos apdangalų tema, kaip tyčia, sugriuvo man, o aš nežinojau, nuo ko pradėti. Užuot atsakinėjęs į klientų klausimus, išspausdinau jų siųstas nuotraukas su nežinia kuo pridengtomis galvomis ir susegiau jas mūsų pavyzdžių lentoje. Mąsliai žiūrinėdamas atvaizdus, slapta tikėjausi, kad bent viename jų aptiksiu kažką, kas bus panašu į Dramblio atvejį. Vertinau tai kaip progą su juo atvirai pasikalbėti.

Vienoje iš nuotraukų buvo pavaizduotas solidaus amžiaus žmogus su jūrinių dumblių galvos dangalu, labai primenančiu lizdą. Nebuvo įmanoma nustatyti aiškių dangalo ir asmens tapatybių. Dangalas spalva priminė šiandieninio Dramblio vaizdą.

– Kolega, ką manote: tai skrybėlė ar kepurė?

– O kas yra ją dėvintis asmuo? – kriuktelėjo sunkiai Dramblys, duodamas suprasti, kad pirminis klausimas kitas. Iš jo paraudusių akių ir stipriai įraudusio guzo kaktoje supratau, kad jam šiandien kur kas lengviau klausinėti nei atsakinėti.

Patylėjau nudelbęs akis. Ką turėjau daryti? Iš laiško, kurį mums atsiuntė klientas, nebuvo įmanoma suprasti, kokios jis lyties ar statuso. Tuščias skrandis rietė mane į ragą. Vis mažiau bedomino Dramblio ragai, vis labiau buvau įdomus pats sau. Augant mano alkiui, tačiau apetitui vis neatsirandant, augo noras spjauti į visas mandagumo taisykles.

Prieš mano akis visą dieną pragulėjo laiškas, kurį į pabaigą būčiau įmanęs ryte praryti tiesiogine šių žodžių prasme, nes taisyklėms jis irgi nepasidavė:

Gerbiama ekspertų komisija,

savo patarimų knygoje Jūs rašote, kad vyras nukeldamas skrybėlę daro tą patį, ką senais laikais darydavo šalmo antveidį atverią riteriai ar ką daro šalmą nusiimąs motociklininkas: jie kviečia sutiktąjį pažiūrėti į savo veidą. Skirtingai nei moterys, kurios susitikusios nenusiiminėja nei skrybėlių, nei valosi storai užteptą makiažo sluoksnį. Panašiai kaip riteris arba motociklininkas, turi elgtis skrybėlėtasis: nukelti skrybėlę visais atvejais, kai sutinka žmogų, kuriam nori parodyti pagarbą.

Laikydamasis Jūsų patarimo, bandau pagerbti kiekvieną skrybėlėtą asmenį. Esu įsitikinęs, kad tik save gerbiantis žmogus dėvi skrybėlę ir kad tik toks iš esmės laukia pagarbos. Todėl visada nukeliu skrybėlę tokį žmogų sutikęs. Tais atvejais, kai nesu skrybėlėtas, nukeliu sutiktojo skrybėlę. Tačiau sykį skrybėlėtasis stipriai sugriebė mano ištiestą ranką, kuria ketinau jį pagerbti, ir staiga ėmė švilpti raudonu švilpuku. Šį, kaip paaiškėjo, laikė pasikabinęs sau ant kaklo. Jam pašvilpus virš mūsų pakilo visos aikštės medžiuose tupėjusios varnos ir beveik vienu metu ėmė tuštintis ant jo skrybėlės ir ant mano plikės. Jaučiau, kaip šlapi tiršti lašai tykšta man ant veido ir kaip garbingo žmogaus skrybėlė iš juodos virsta labai gražiai marga. Pono ranka, laikanti man už riešo, drebėjo iš džiugaus susijaudinimo, nors ponas bandė neišsiduoti. Jam pagelbėjo raudonas švilpukas, kurį jis vis laikė įsikandęs – tas daiktelis ir uždengė jo šypseną. Ją buvo galima tik nuspėti, kaip ir daug ką šiame miglotame mūsų gyvenime.

Paskui skrybėlėtasai ūmiai paleido mano ranką, žvilgtelėjo į laikrodį ir nužingsniavo tolyn aikšte. Likau vienas su krankiančiomis varnomis, jų paženklinta galva. Nusiprausiau grįžęs namo. Turėjau nuspręsti savo galva. Man atrodė, kad šitaip bus mandagiausia. Tačiau pakeliui mano sutikti skrybėlėtieji vyrai neleido man prie jų prisiartinti arčiau nei per porą žingsnių. Todėl niekaip negalėjau pasiekti jų skrybėlių, kurių jie patys nesiruošė nukelti. Galbūt atrodžiau jiems nepagarbus ar nemandagus?

Suprantu, padėtis nekasdienė, tačiau ne tokia jau neįmanoma. Mat dėl aplinkosaugos judėjimo varnų mūsų miestuose gerokai padaugėjo. Todėl būtų gerai, kad paaiškintumėte, kaip mandagiai palikti aikštę atsidūrus mano aprašytoje padėtyje.

Teįžengia į dangų ir niekada iš ten negrįžta skrybėlės. Ir visi skrybėlių pavidalo daiktai kartu su jomis.