Monika

KĘSTUTIS NAVAKAS

Monika sako norinti alaus. Monika sako nekenčianti poeto M., nors ta jos neapykanta kiek žaislinė, išskobta iš skroblo. Monika dievina poetą J. (ne, ne Justiną). Nežinau, kam čia dievinti poetus, tegu patys dievai juos ir dievina. Monika yra graži, sheyn vi di levone, ir norėčiau, kad ji kada nors važiuotų Lvovo tramvajumi ir ten ją pirmąsyk pamatyčiau.

Bet jau pamačiau, tas pirmasis pamatymas yra kito pirmojo pamatymo svaja, visi svajojame stiprius jausmus ar įspūdžius patirti tuos pačius, bet iš naujo ir netikėtai. Net jei ta Monika vėl kalbėtų, kaip nekenčia poeto M., norėčiau tai išgirsti iš naujo ir netikėtai, lyg iš už kampo.

Michelangelo Antonioni ir Monica Vitti filmuojant „Raudonąją dykumą“ (1964). Nuotrauka iš www.museumofcinema.com

Šiąnakt virš kiemo alyvų kybojo ryškus Orionas, mano mėgstamiausias žvaigždynas (Didieji Grįžulo Ratai nėra žvaigždynas). Betelgeizė ir Belatriksė švytėjo it nuplautos chemikalais. Atvažiavo Monika. Nežinau, kodėl jai neparodžiau Oriono, kartais daug ko nežinau ir neparodau. Kartais tam nelieka laiko, jėgų, noro ir Kanto imperatyvo.

Kadaise gyvenau su Monika, neilgai, vieną kosminę sekundę, tačiau kirvis nugaroje vis dar likęs. Ne jos sviestas, savaime užaugęs. Kadaise sviedžiau savo telefoną į sieną, nes sėdėjau bare su Monika, o telefonas sakė, kad liaučiausi. Tąsyk šalia buvusios merginos surinko jo pradmenis ir kaip įmanoma susiejo. Kai kitą dieną nuėjau kito telefono ir rodžiau, kokį esu turėjęs, jis mano rankose fragmentavosi, virto lego, buvo juokingai gėda, tačiau tokiomis gėdomis įmanoma ir didžiuotis.

Mūsų kaimynystėje kiauras paras loja kažkoks Baskervilių šuo. Jei jis vėl atvirstų žmogumi, būtų puikus baritonas ir skintų laurus, tarkim, Bairoite. Nuo Wagnerio nespėję užmigti žiūrovai surengtų jam ovacijas. Ir šuniui gerai, ir žiūrovams. Nežinau, kodėl atvažiavusi Monika jo net negirdėjo. Klausa yra savaip selektyvi, girdi, ką ir nori girdėti. Tarkim, kaip šnara šviesa, atsklindanti nuo Betelgeizės ir Belatriksės. Tarkim, ką kalbu aš. Kaip aš šnaru. O Monikos balsas laurų neskins, bet čiobrelius – tikrai.

Monika mėgo būti naktiniuose restoranuose, ji ir šiaip naktinė, šešėlinė. Iš ten man skambindavo ir skųsdavosi ją supančiais baisiais žmonėmis. Nesuprasdavau, ko eiti ten, kur pjaunama galva. Sykį atvežiau jai savo rinktų žemuogių. Pasiimti ji atėjo su vaikinu ir tada supratau, kad vienas tų baisių žmonių esu aš.

Dar memuarų. Vyko džiazo festivalis, visi ten pūtė dūdas ir barškino barškučiais. Aš tuomet gulėjau viešbučio keistu pavadinimu „Metropolis“ kambaryje ant, tarkim, grindinio ir verkiau. Džiazo muzikantai turbūt turėjo tai girdėti, gal net įsirašyti į laikmenas. Ir kokia iliuzija laikyti verkimą vien moterų privilegija. Jos ir taip privilegijuotos, nes yra laukiamos. Laukiau Monikos. Jos nebuvo.

Ji atėjo, suskaldžiusi registratūros damų galvas klausimu: kur jis?! O kur aš? Čia aš. Labas, Monika, mano ašaros jau susigėrė į parketą.

O džiazo muzikantai vis dar grojo, girdėjau kaulų čiulpais, tik mano naujasis telefonas, ką tik supiltas mineraliniu vandeniu „Vytautas“, stokojo jėgų jungtis prie tinklo. Būčiau paskambinęs Milesui Daviesui arba net Jėzui Kristui, jei tik jis ir vėl būtų prisikėlęs.

Iš kur atsirado Monika? Jei žemės iškasenos, įskaitant akmens anglis ir pterodaktilių fosilijas, sugebėtų pakilti į paviršių, Monika būtų pakilusi kartu. Nes ji iškastinė. Ne kastuvu, o siela. Pakilo, iškilo. Manau, kad savo gyvenime ne sykį kilo, leidosi ir dužo. Manajame taip pat buvo užtemimų. Gyvenimas yra keista konstrukcija, kartais sugniūžtanti nuo paprasčiausių smulkmenų, aguonų, žiedadulkių, limfos lašo.

Esu jai į žemę užkasęs du žiedus. Vieną ji išsikasė ir mūvėjo, kitas dar kažkur tebėra. Toli. Palaipsniui virsta pterodaktilio fosilija ar net akmens anglimis.

Būtent nuo Monikos prasidėjo trumpam nuomojamų butų serija, ji prasitęsė iki dabar („dabar“ yra labai figūratyvus apibūdinimas, kurio prasmė nutrinta kaip džinsai). Ta keista nuoma trims valandoms, kai šeimininkas albanas pro langą išmeta raktą ir važiuoji vis kitur, nors raktai identiški. Ką ten veikdavome? Veikdavome, bet kartais vien kalbėdavomės, nes kalbėtis stoty po laikrodžiu yra nuvalkiota ir vulgari klišė, geriau kur nors nežinia kur. Monika tada jau jautė poeziją, tačiau dar nežinojo, kas yra vulgarumas, nes tai ne sužinoma, o užgyvenama. Dabar jau lyg ir užgyveno. Nors ir tai, kas užgyventa, galime sau leisti ignoruoti, na, nors trumpam. Kas sužinota, neignoruosi, kas užgyventa – gali.

Man patinka, kas šiek tiek nelegalu. Tie butai nėra visiškai legalūs, tad nuodėmės kvapas dar saldesnis. Man patikdavo per naktis sėdėti tokios Larisos bare prie stoties, kur rinkdavosi riešus susibadžiusios laisvų pažiūrų merginos. Daugelį jų pažįstu ir, kai įmanoma susikalbėti, susikalbu. Nesvarbu, kad viena jų nukniso iš manęs du telefonus ir saują litų, o jų suteneris suvalgė mano kebabo likutį, išsitraukęs iš po stalu paliktos rankinės. Jų gyvenimas sunkus, o mūsų visų – jų gyvenimo veidrodis.

Šis ekskursas neturi nieko bendro su Monika. Tik man atrodo, kad didesnė geros literatūros dalis de facto yra nelegali, kaip ir kai kurios merginos. Ji pažeidžia ankstesnes normas ir formas, kuria savas, kontrabandines, ji pažeidžia patį dalyką, vadinamą įpročiu, o įprotis yra saugumo pojūčio ingredientas. Ir tai labai gera nelegalumo forma, geresnė už cigaretes padangose.

Monika kurį laiką buvo nelegali, padangose. Greitai aptikta suinteresuotų asmenų ir trumpam legalizuota. Tas trumpumas nebuvo labai trumpas, bet skliaustai užsidarė su trenksmu. Atsidarė vėliau, visai kita prasme, ir vargu ar kada užsivers. Išsitrink iš kompiuterio dešiniojo skliausto ženklą.

Kurį laiką Monika buvo dingusi. Taip visada pasakai, kai dingsti pats, nes ir iš geriausių merginų glėbio norisi dingti, kai glėbio trukmė viršija limitus ir konvencijas, glėbys virsta anakonda ir bijai, kad nepasmaugtų. Dingusi Monika buvo panaši į vieną tų užkastų žiedų, žinojau, kad yra, bet buvau pamiršęs kur. Po kelerių metų ji pati save atsikasė, tiesiog antpirščiu. Buvo pasikeitusi, sustiprėjusi, subrendusi ir drabužiais visai kitais. Kiti drabužiai visada liudija gilumines sielos permainas. Be to, ji jau buvo visiškai legali, nes nebepretendavo padegti Reichstagą. Man visada norisi padegti vieną iš reichstagų, net benzino turiu, o jai tai buvo jau praeitas etapas, seniai suskaitmenintas. Monika atsirado. Išsitrink iš kompiuterio funkciją delete.

Prisiminiau, kaip kadaise ji dalyvavo pobūvyje savo tuometinio vaikino namuose ir vis bėgdavo iš to pobūvio į mišką, sėsdavosi ant kelmo ir skambindavo man. Nors lijo, per lietų ne taip jau lengva sėdėti ant kelmo. Tačiau prakalbėjome visą naktį, su pertraukėlėmis, punktyru, subtitrais, o paryčiais paaiškėjo, kad jos vaikinas įsibrovęs į jos elektroninio pašto dėžutę ir perskaitęs mūsų laiškus, kurie, reikia pasakyti, gerokai skyrėsi nuo Julijos Žymantienės laiškų Povilui Višinskiui. Tuomet lietus tarsi liovėsi ir riksmai tapo geriau girdimi.

Tas vaikinas ją buvo paslaugiai atvežęs į vieną mūsų trumpam nuomotų butų, po kelių valandų atvažiavo vėl pasiimti. Aš likau vienas, nakvojau, galvojau apie Moniką, iš ryto nusiprausiau, susišukavau jos atvežtu pušies kankorėžiu, nes daugiau nebuvo kuo, ir išėjau. Ėjau nematydamas žmonių, atrodė, kad jie per naktį išmirė.

Ak, taip, kai Monika ėmė dingti, lydytis, lyg ant liežuvio tirpstanti plotkelė… Tuomet naktį išėjau į gatvę, kad mane užmuštų. Ir sutikau tuos neelegantiškus žmones. Ir pasikviečiau juos, ir suglamžytame naktiniame kioske nupirkau jiems alaus ir cigarečių, ir sėdėjau su jais ilgai, visą amžinybę, ant laiptų šalia grąžtų parduotuvės, ir jaučiau, kad bus. Tokius neelegantiškus žmones ligi tol buvau matęs tik Honkongo kino filmuose. Kai pradėjau bėgti, žinojau, kad mirti nenorėjo ne tik Banionis. Dėl suspardytų kelių girnelių vėliau tris mėnesius vaikščiojau kaip transformeris, tačiau tai buvo patirtis. O nebūna geros ar blogos patirties, yra tiesiog patirtis.

Nė vieno popieriaus lapo negalima perlenkti per pusę daugiau nei septynis kartus, o debesys kažkodėl niekad neplaukia į pietvakarius. Atrodo, kad mes su Monika savo popieriaus lapą jau esame septynissyk perlenkę, tačiau mūsų debesys tik į pietvakarius, nors to gamtoje ir nėra. Maža ko nėra, sugalvoji – ir tampa.

Šiąnakt bandžiau nukirpti įsidūkusios žvakės dagtį ir nukirpau pačią liepsną. Ji liko degti žirklių tarpkojy. Teko grąžinti tą ugnį žvakei ir tai vienintelis atvejis, kai uždegiau žvakę žirklėmis. Ką tai turi bendro su Monika? Turi, nes gyvenimo fragmentai, virstantys metaforomis, yra iškalbingi.

Kodėl visa tai rašau tau? Todėl, kad Monika yra mūsų skydas. Ji ateina pabūti šalia, pasilaikyti už rankų ar nevalstybine kalba iškeikti poetą M. Tai mano švelnioji svetimoteriavimo forma. Kol laikausi už rankų su Monika, nesilaikysiu už kitų, nes pasauly pavojingų moteriškų rankų nebelieka. Ir Monika pas mus nieko negriaus, nepadegs mūsų Reichstago ir traukdama už siūlo neišardys mūsų megztinių. Ji kaip smėlio laikrodis, kuriame smėlis ne byra, o liko pakibęs ore.

Šioje istorijoje aš tris kartus perplaukiau Helespontą. Pirmą kaip Leandras, norintis pasiekti Herą. Antrą kaip lordas Byronas, norintis apie tai išsyk parašyti baronui Hobhouse’ui. Trečią plaukėme abu su Monika, iš priešingų pusių, susitikom vidury, ties šeši šimtai trečiuoju metru nuo kranto, ir ligi šiol ten esam, kaip du stiklo rutuliai, kurie liovėsi ritinėtis stalviršiu, stiklui caksint į stiklą, ir dabar, stabtelėję per tris pirštus vienas nuo kito, gražiai vienas kitame atsispindi.

Jūs abi man artimiausios, o buvimas šalia artimiausių žmonių tik pabrėžia ir paryškina faktą, kad vienatvė yra absoliuti ir niekada nesibaigs. Jūs abi – mano vienatvės garantės. Kitaip ji baigtųsi, pušies kankorėžiu jau niekada nebesišukuočiau, nebeliktų liepsnos mano žirklėse ir Helespontas man jau būtų neįveikiamas.