Mes – epochinio lūžio liudininkai?

LAIMANTAS JONUŠYS

Šioje rubrikoje Marius Burokas jau minėjo JAV pasirodžiusią naują J. D. Salingerio biografiją (IX.27); o vienas iš šios knygos dueto autorių, Davidas Shieldsas, išleido knygą „How Literature Saved My Life“ („Kaip literatūra išgelbėjo man gyvybę“) – „Times Literary Supplement“ (TLS, X.4) ją komentuoja anglų literatūros kritikas ir eseistas Toby Lichtigas. Gyvybę gal ir išgelbėjo, bet Shieldsas apie grožinės literatūros perspektyvas kalba pesimistiškai – „šiuolaikiniame pasaulyje perbėgti teksto paviršiumi yra svarbiau negu skaityti įsigilinus“.

Čia, žinoma, į paviršių veržiasi didesnio masto, plačiai eskaluojama idėja – esą internetas ir kitos naujosios technologijos iš esmės keičia žmonių gyvenimo būdą, psichologiją, kultūrą ir t. t., viską užvaldo virtualioji erdvė. Bet ar iš tikrųjų taip? Recenzijos autorius tokį požiūrį vertina skeptiškai: „Vis dėlto galima teigti, kad žmonės vis dar vaikšto kojomis ir sėdi ant kėdžių, gyvena butuose ir lankosi vietinėse parduotuvėse bei kavinėse, jaučia galį susieti savo gyvenimą su tam tikra prasme.“

O toliau, gvildendamas epochinio lūžio idėją, Lichtigas taip apibendrina: skaitant Shieldsą jaučiamas

poreikis mąstyti paradigminių slinkčių, istorinių mastų kalba, priešinimasis gausybės skirtingų formų sugyvenimui vienoms šalia kitų. Kartais sunku atsikratyti jausmo, kad jo pompastiką lemia ne galutinės, suvėlavusios, šį kartą jau būsiančios tikros romanistinės apokalipsės perspektyva, o esminis žmogiškosios psichologijos aspektas: troškimas žinoti, kad mes esame kokio nors tikrai kitokio vyksmo centre, kad mūsų pasaulis iš tiesų yra originalus.

Šia tema savaip ataidėjo Gabrielės Gailiūtės samprotavimai apie literatūros „mirtį“ „Skaitykloje Nr. 5“ (X.25): „dažnai pamąstymai apie, pavyzdžiui, spaudos amžiaus pabaigą dvelkia apokaliptinėmis nuotaikomis, ir tuomet daug sunkiau pastebėti ne tik tai, kas nyksta, bet ir tai, kas iškyla ar atsiranda.“ Arba išlieka: „Kaip tik tokia literatūra – kaip kalbos savybė plėsti esamą pasaulį ir kurti naujus – ir yra amžina ir universali, gebanti pergyventi bet kokias istorines ir technologines permainas.“

TLS (X.25) palietė „pražūties skelbėjų“ temą ir pacitavo „gerai žinomą rašytoją“: „Jeigu tarp mūsų atsirastų jaunas romanistas, kuris būtų didesnis genijus už Dickensą, jis niekada taip pergalingai neužvaldytų šalies, kaip tai padarė Dickensas. Jis susidurtų su pernelyg didele interneto ir išmaniojo telefono konkurencija.“ Kitoje pastraipoje straipsnio autorius atskleidžia kortas: taip teigė J. B. Priestley 1954 m., žinoma, citatoje šis tas pakeista: buvo ne „internetas ir išmanusis telefonas“, o „televizija, radijas, filmai“.

Ar dar skaitomi stori romanai?

Išvados apie spartėjantį pasaulį ir skubų skaitymą sklando jau ne vieną dešimtmetį. Pvz., Lietuvoje neretai išgirsi: „Storų romanų šiais laikais niekas nebeskaito.“ Lietuvių skaitytojų stori romanai, matyt, iš tikrųjų netraukia, tad kažin kaip sekasi Keno Folletto „Žemės stulpams“ (per tūkstantį puslapių), šiemet galų gale išleistiems lietuviškai. Šis romanas, angliškai pasirodęs 1989 m., buvo pasaulinis bestseleris, bet Vakaruose gana daug skaitomos ir solidesnės storos knygos, įvertintos didžiosiomis premijomis, pvz., 2006 m. Goncourt’ų premija apdovanotas Jonathano Littellio romanas „Les Bienveillantes“ („Geranorės“) skirtingais leidimais apima nuo 1000 iki 1400 p. 2009 m. Bookerio premija įvertintas Hilary Mantel romano „Vilko dvaras“ originalus leidimas – 672 puslapių (lietuviškas vertimas keistai sutilpo į 512 – paprastai būna atvirkščiai: lietuviški vertimai išleidžiami storesni).

O šiemet Bookerio premija atiteko jaunai rašytojai Eleanor Catton už romaną, vaizduojantį XIX a. Naująją Zelandiją, „The Luminaries“ („Šviesuliai“), – apie 850 p. Tad pacituosiu keletą vertinimų, kuriuose kaip nors minimas šio romano dydis:

New York Times: […] galbūt tai meilės istorija – tokia, kuri gimsta tik per 826 puslapius. […] O dėl ilgio, tai juk aišku, kad tokia gera knyga negali būti per ilga.

Guardian: Tegu jis 832 puslapių ilgio, bet Eleanor Catton romanas yra su puikiai sudėstytu siužetu ir pilnas personažų, su kuriais skaitytojai gali susisieti.

Independent: Taip, jis [romanas] didelis. Taip, jis sumanus. Bet padarykit sau paslaugą ir perskaitykit „The Luminaries“, kol dar niekas nepabandė sugrūsti jo malonumų į ekraną, didįjį arba mažąjį. Šiais laikais taip neįprasta sakyti, bet tai yra pasakojimas, skirtas susiurbti iš knygos. Ir, po ranka turėdami visokiausių modernių skaitymo priemonių, galite net neužsikrauti naštos tampytis jo svorį ant pečių.

Daily Telegraph: 832 puslapiai gali atrodyti kaip nesaikingumas […]. Bet tai yra himnas siužetui, kurio atpasakojimams reikia erdvės. Be to, Catton absorbavo detektyvinės literatūros pajautą – kone kiekvienas sakinys turtina siužetą (o su 832 puslapiais tai įspūdingas laimėjimas).

Irish Times: Romanas „The Luminaries“ beveik tris kartus ilgesnis už „The Rehearsal“ [autorės pirmą romaną], bet skaityti jį daug lengviau.

Literary Review: […] ilga ir sudėtinga istorija (kūrinys daugiau kaip 800 puslapių), atgaivinanti Viktorijos epochos romaną.

Washington Post: ji [autorė] pripažino, kad „The Luminaries“ yra „leidėjo košmaras“. Su daugiau kaip 800 puslapių tai ir recenzento košmaras. Taip sakau ne todėl, kad man nepatiko – nuoširdžiai sakau: patiko. Ir jums patiks.

Visuose šiuose pasisakymuose (dauguma jų skelbti dar prieš Bookerio premiją) romanui negailima didžiausių pagyrimų, tarsi iš tikrųjų būtų radęsis naujas Dickensas. Kad jį kur galas – negi dabar teks skaityti?

Vėsesniu vertinimu padvelkia gana vingri slate.com recenzija, kurioje, įtraukiant ir knygos struktūros sąsają su Zodiako ženklais, aiškinama, kad pasakojimo erdvę varžo griežti, schematiški iš anksto sukonstruoti daugialypiai rėmai. „[…] autorė – arba, šiuo atveju, kosmosas – diktuoja kiekvieną kūrinio elementą tokiu mastu, kad net po 848 puslapių ir charakterius, ir siužetą gali užgožti juos pačius projektuojanti struktūra.“ Romanas „The Luminaries“ nepalankiai lyginamas su kitu panašios apimties kūriniu – Roberto Bolaño „2666“.

Dante

Grįžtant prie šiandieninės „subanalėjusios“ epochos – ar šiais laikais kas nors gali įsigilinęs skaityti Dantės „Dieviškąją komediją“? Aš – ne, bet (o gal kaip tik dėl to) man žavu, kad yra tokių, kurie gali. TLS (X.4) recenzuojamas naujas viso opuso vertimas į anglų kalbą, atliktas australų literato Clive’o Jameso, be kita ko, populiaraus (ne tik Australijoje) televizijos laidų autoriaus. Čia primenama, kad šis kūrinys į anglų kalbą verčiamas itin gausiai (pranokstant Goethės, Cervanteso vertimus): visõs „Dieviškosios komedijos“ yra apie penkiasdešimt vertimų ir dar trisdešimt – vien „Pragaro“. Ten t. p. cituojamas Williamo Gladstone’o laiškas, 1882 m. (tuo metu jis buvo Britanijos premjeras) itališkai parašytas vienam italų kritikui: „Dantės studijavimas – tai ne tik malonumas, pastanga ir pamoka, tai kartu ir vienas iš kruopščiausių širdies, proto ir visos asmenybės lavinimo būdų.“ Šiais laikais tokių premjerų gal ir nebėra, bet recenzijos autorius naująjį vertimą pagvildena tikrai kruopščiai, lygindamas su kai kuriais ankstesniais.

Čia natūraliai išsprūsta mintis: o ką gi mes Lietuvoje? Sigito Gedos atliktas Dantės vertimas kiek panagrinėtas, pvz., Genovaitės Dručkutės. O 1995 m. išleistas Valdo Petrausko verstas Cervanteso „Don Kichotas“, turėjęs tapti literatūrinio gyvenimo įvykiu, regis, liko visai be atgarsio.

Danilo Kiš

O dabar – vėl mano glostoma tema: mažesnių Europos tautų literatūros (ypač Vidurio ir Rytų Europos) ignoravimas. Beje, kaip tik TLS visada iš principo skiria palyginti nemažai dėmesio verstinei literatūrai. Spalio 11 d. numerio titulinis (viršelio) straipsnis yra apie serbų rašytoją Danilo Kišą (1935–1989) – Vengrijos žydo (per karą pražudyto Osvencime) ir juodkalnietės sūnų. Straipsnio autorius, anglų rašytojas Adamas Thirlwellas (lietuviškai turime jo romaną „Politika“), apgailestauja, kad Kišas nėra įgijęs, nors, jo nuomone, to vertas, tokio autoriteto kaip kai kurie kiti pasaulyje garsūs XX a. antros pusės rašytojai (iš Vidurio Europos regiono jis pamini Thomą Bernhardą ir Milaną Kunderą): vienos svarbiausių Kišo knygų – apsakymų rinkinio „Boriso Davidovičiaus kapas“ – Britanijoje nuo 1998 iki 2003 m. parduota tik 199 egzemplioriai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai vėl ta pati anglakalbių šalių nenoro pažinti išorinį pasaulį problema (nors tose šalyse kritikų, literatų, žinovų Kišas labai gerai vertinamas, dar būdamas gyvas amerikiečių spaudoje išgirtas Susan Sontag, Josifo Brodskio) – šis rašytojas verstas į daugelį kalbų ir plačiai žinomas.

Viena iš minėtos knygos „Boriso Davidovičiaus kapas“ temų – kurioziškai, intymiai, originaliai perteikti sovietinio totalitarizmo nusikaltimai. Ir nors Borgesas buvo vienas iš Kišo vertinamų rašytojų, čia jis rado, kuo atsiskirti nuo garsiojo argentiniečio, ir tai, manau, reikia traktuoti ne kaip priekaištą Borgesui, nemačiusiam XX a. Europos katastrofų, o tik kaip kitą žvilgsnį. Taigi, Borgesas yra parašęs knygą, pavadintą „Visuotinė niekšybės istorija“, bet ten esanti tik gangsterių ir avantiūristų „istorija“, iš esmės pikareskinė. Danilo Kišas, cituojamas Thirlwello, aiškino:

Aš teigiu, kad visuotinė niekšybės istorija yra dvidešimtasis amžius su savo lageriais – labiausiai sovietiniais lageriais. Niekšybė yra tai, kad neva dėl geresnio pasaulio idėjos, už kurią paguldė galvas ištisa karta, neva dėl humanistinės idėjos steigiami lageriai, slepiamas jų egzistavimas ir naikinami tiek žmonės, tiek jų intymios svajonės apie tą geresnį pasaulį.

Kritikai ir vyrai

Pabaigoje šiek tiek angliško humoro. TLS (X.18) pateikė pabiručių iš citatų žodyno – „Oxford Dictionary of Humorous Quotations“. Štai apie (mano brolius ir seseris) kritikus: „Klausti dirbančio autoriaus, ką jis mano apie kritikus – tai klausti gatvės stulpo, ką jis mano apie šunis“ (kino scenaristas Christopheris Hamptonas). Pasak dramaturgo Brendano Behano, kritikai yra kaip „eunuchai hareme“: jie žino, kaip tai daroma, bet patys negali. Negailestingas ir pats garsusis teatro kritikas Kennethas Tynanas: „Kritikas – tai žmogus, žinantis kelią, bet nemokantis juo vairuoti automobilio.“ TLS straipsnyje komentuojama: „Teatro kritikai ypač nepopuliarūs, nes viso būrio energingų vaidilų darbą gali nuvertinti vieno eunucho aimana (gal veikiau spygtelėjimas?).“

O toliau: „Vienintelė padermė, sulaukianti mažiau palankumo už kritikus, yra vyrai. Žodyne yra skyrius apie vyrų silpnybes, kai kas ten juokinga: „Dauguma vyrų mano, kad monogamija yra tai, iš ko daromi valgomojo kambario baldai“ (Kathy Lette). Čia tenka paaiškinti, kad angliškas žodis monogamy skamba panašiai į mahogany („raudonmedis“). O skyriuje „Moterys ir moters vaidmuo“ „esama tokių pat nepalankių pastabų… apie vyrus“, pvz.: „Kai kurių moterų bėda ta, kad jos baisiausiai jaudinasi dėl nieko – ir paskui su juo susituokia“ (Cher).