Keatso lakštingala

JORGE LUIS BORGES

Tie, kurie ne kartą skaitė anglų lyriką, niekada nepamirš „Odės lakštingalai“, kurią vargšas ir, matyt, nelaimingai įsimylėjęs džiovininkas Johnas Keatsas, būdamas dvidešimt trejų, sukūrė Hamptono sode vieną 1819 metų balandžio naktį. Priemiesčio sode Keatsas išgirsta amžinąją Ovidijaus ir Šekspyro lakštingalą, pajunta savąjį mirtingumą ir priešpriešina jį švelniai ir nemariai paukščio giesmei. Keatsas kadaise buvo rašęs, kad eilės poetui turi skleistis taip natūraliai kaip medžio lapai; per dvi tris valandas jis parašė neišsemiamo ir nepamirštamo grožio posmus ir vėliau jų bemaž netaisė; jų vertės, kiek žinau, niekas neginčijo, ko nepasakytum apie aiškinimus. Pagrindinis kliuvinys – priešpaskutinė strofa. Žmogus, atsitiktinis ir laikinas svečias, kreipiasi į paukštį, „kurio nesutryps alkanos kartos“ ir kurio dabartinę giesmę vieną tolimą vakarą girdėjo Rūta Moabietė.

Savo 1887 metų monografijoje apie Keatsą Sidney Colvinas¹ (draugavęs ir susirašinėjęs su Stevensonu) minėtoje strofoje aptinka ar išgalvoja keblumą. Cituoju jo įdomią išvadą: „Nusižengdamas logikai ir, manding, poetiškai klysdamas, Keatsas priešpriešina trumpą žmogaus, – kurį jis supranta kaip individą, – gyvenimą tvariam paukščio, – kurį jis supranta kaip rūšį, – gyvenimui.“ 1895 metais Bridgesas² pakartoja šį kaltinimą; F. R. Leavisas³ 1936 metais jam pritaria, pridurdamas išnašą: „Savaime suprantama, tokios sampratos klaidingumą atperka jį sukėlusio poetinio jausmo veržlumas.“ Pirmajame eilėraščio posme Keatsas pavadino lakštingalą „driade“; to pakako, kad kitas kritikas, šįkart Garrodas⁴, iš rimtųjų pasirėmęs šiuo epitetu, pareikštų, jog septintojoje strofoje sparnuotis yra vadinamas nemirtingu, nes prieš mūsų akis yra driadė, miško dievybė. Labiau prie tiesos priartėjo Amy Lowell⁵, parašiusi, jog „bet kuris nors šlakeliu vaizduotės ar poetine nuojauta apdovanotas skaitytojas be vargo supras, kad Keatsas kalba ne apie šią akimirką suokiančią lakštingalą, bet apie visą jų rūšį“.

Parinkau penkias penkių ankstesnių ir dabartinių kritikų nuomones; mano galva, mažiausiai tuščiažodžiauja Amy Lowell, nors ja dėtas aš neimčiau laikiną šios nakties paukštį priešpriešinti lakštingalų rūšiai. Įminimo raktą, tikrą strofos įminimo raktą duoda viena metafizinė Schopenhauerio, niekada neskaičiusio poemos, pastraipa.

„Odė lakštingalai“ datuojama 1819 metais, o 1844 metais pasirodė antrasis „Pasaulio kaip valios ir vaizdinio“ tomas. Jo 41 skyriuje skaitome: „Nuoširdžiai paklauskime save, ar šiųmetinio pavasario kregždė yra visai kita nei pirmojo pavasario kregždė ir ar visą tą laiką sukūrimo iš nieko stebuklas nesikartojo milijonus kartų, kad lygiai tiek pat kartų baigtųsi visišku sunaikinimu. Žinau, kad jei imsiu ką nors rimtai įtikinėti, jog dabar kieme žaidžianti katė yra ta pati, kuri ten šokinėjo ir išdykavo prieš tris šimtus metų, mane palaikys bepročiu; bet taip pat žinau, kad kur kas didesnė beprotybė tikėti, jog dabartinė katė yra apskritai ir visiškai kita nei ankstesnioji.“⁶ Kitaip tariant, individas yra tam tikra prasme rūšis, todėl Keatso lakštingala yra ir Rūtos lakštingala.

Keatsas, be jokios perdėtos nuoskaudos galėjęs rašyti: „Aš nieko nežinau, nes nieko neskaičiau“, iš keleto mokyklinio žodyno puslapių pajautė Graikijos dvasią; štai subtiliausias šios nuojautos ar įsikūnijimo įrodymas: neįžiūrimoje vienos nakties lakštingaloje jis nuspėjo platoniškųjų idėjų lakštingalą. Keatsas, galbūt nemokėjęs nusakyti, kas yra archetipas, ketvirčiu amžiaus anksčiau numatė Schopenhauerio įžvalgą.

Įminus vieną mįslę, lieka įminti ir antrą, visiškai kitokią. Kodėl tokio akivaizdaus paaiškinimo nepateikė Garrodas, Leavisas ir kiti?^* Juk Leavisas dėstė viename iš Kembridžo koledžų – mieste, kuriame XVII amžiuje susitelkė vadinamieji Cambridge Platonists⁷, o Bridgesas parašė platonizmo dvasios persunktą eilėraštį „The Fourth Dimension“⁸; vien šių faktų išvardijimas, regis, dar labiau sutirština paslaptį. Jei neklystu, įminimo raktas yra britiškosios mąstysenos ypatumai.

Coleridge’as yra pareiškęs, kad visi žmonės gimsta aristotelininkais arba platonikais. Pastariesiems klasės, giminės ir rūšys yra realios, pirmiesiems – tik apibendrintos savybės; pirmiesiems kalba – tai apytikrė simbolių žaismė, antriesiems – visatos žemėlapis. Platonikas suvokia pasaulį kaip kosmosą, kaip dermę, užtat aristotelininkui ši dermė gali būti mūsų šališko proto klaida arba išmonė. Abudu nemirtingi priešininkai žengia per visas platumas ir šimtmečius, mainydamiesi kalbomis ir vardais: vienoje pusėje rikiuojasi Parmenidas, Platonas, Spinoza, Kantas, Francis Bradley⁹; kitoje – Herakleitas, Aristotelis, Locke’as, Hume’as, Williamas Jamesas. Skrupulingose viduramžių mokyklose visi šaukėsi Aristotelio, žmogaus proto mokytojo (Convivio¹⁰, IV, 2), tačiau nominalistai iš tikrųjų buvo aristotelininkai, o realistai – platonikai. Angliškasis nominalizmas atgimsta pedantiškame XVIII amžiaus anglų idealizme, o glausta Ockhamo formulė entia non sunt multiplicanda praeter necessitatem (esybės nėra daugintinos be reikalo)¹¹ numato ar nuspėja tokį pat kategorišką esse est percipi (egzistuoti, vadinasi, būti suvokiamam)¹². Žmonės, teigė Coleridge’as, gimsta aristotelininkais arba platonikais; galima teigti, kad angliškas protas yra iš Aristotelio giminės. Jam realūs individai, o ne abstraktybės; konkrečios lakštingalos, o ne lakštingalos kaip rūšis. Natūralu – gal net neišvengiama, – kad Anglija tiesiog nesuprato „Odės lakštingalai“.

Tegu niekas neįžvelgia šiuose žodžiuose nei priekaišto, nei paniekos; anglas atmeta rūšies principą, nes jaučia, kad nesupaprastinama, nepakartojama ir savita yra tik tai, kas individualu. Nuo vokiško žongliravimo abstraktybėmis jį gelbsti moralinis skrupulingumas, o ne spekuliatyviųjų gebėjimų stoka. Jis nesupranta „Odės lakštingalai“, ir šis vertingas nesupratimas leidžia jam būti Locke’u, Berkeley ar Hume’u, o sulaukus septyniasdešimties sukurti niekieno taip ir neišgirstus, bet pranašiškus „Žmogaus prieš valstybę“¹³ patarimus.

Visose pasaulio kalbose lakštingala vadinama dainingais vardais (nightingale, nachtigall, usignolo), tarsi žmonės būtų instinktyviai stengęsi nesumenkinti jos stebuklingos giesmės vertės. Ji tiek žavėjo poetus, kad tapo bemaž nereali; dabar ji artimesnė angelui nei vieversiui. Nuo saksiškų Ekseterio knygos¹⁴ mįslių („aš, senobinis vakaro dainius, kilniųjų dvarams suteikiantis džiaugsmo“) ligi tragiškosios Swinburne’o¹⁵ „Atalantos“ anglų lyrikoje nenutyla nemarioji lakštingala. Ją šlovina Chauceris ir Šekspyras, Miltonas ir Matthew Arnoldas¹⁶, bet jos įvaizdis mums amžiams susijęs su Johnu Keatsu, kaip tigro įvaizdis – su Williamu Blake’u.

Iš: Jorge Luis Borges. Otras inquisiciones. Madrid: Alianza Editorial, S.A., 1998

Vertė Lanis Breilis

___

* Jiems reikėtų priskirti ir genialųjį poetą Williamą Butlerį Yeatsą, kuris pirmajame „Sailing to Byzantium“ („Plaukiant į Bizantiją“) posme kalba apie paukščių „mirštančias kartas“, šitaip sąmoningai ar nesąmoningai užsimindamas apie odę. Žr. T. R. Henn, The Lonely Tower, 1950, p. 211.

¹ Sidney Colvin (1845–1927) – anglų meno ir literatūros kritikas, 1887 m. išleidęs biografiją apie Keatsą, o 1891 m. – jo laiškus. (Čia ir toliau vert. past.)
² Robert Seymour Bridges (1844–1930) – anglų poetas, literatūros kritikas.
³ Frank Raymond Leavis (1895–1978) – įtakingas anglų literatūros kritikas.
⁴ Heathcote William Garrod (1878–1960) – anglų literatūros kritikas.
⁵ Amy Lowell (1874–1925) – JAV poetė, kritikė.
⁶ Versdamas citatą naudojausi ne Borgeso pateiktu ispanišku vertimu, o vokišku originalu iš leidinio Arthur Schopenhauer, Sämtliche Werke/Textkritisch bearbeitet und herausgeben von Wolfgang Frhr. von Löhneysen. Stuttgart; Frankfurt am Main: Suhrkamp-Taschenbuch Verlag, 1986. Bd. 2. S. 616.
⁷ Kembridžo platonikus (angl.).
⁸ Ketvirtasis matmuo (angl.).
⁹ Francis Herbert Bradley (1846–1924) – anglų filosofas idealistas, G. W. F. Hegelio sekėjas.
¹⁰ Puota (it.). Tai nebaigtas Dantės Alighieri filosofinis traktatas, rašytas italų kalba.
¹¹ Tradiciškai XIV a. anglų logikui pranciškonui Viljamui iš Okamo (William of Ockham, apie 1295–1349) priskiriamas principas, kuris teigia, kad aiškinant bet kurį reiškinį reikia naudoti kuo mažiau prielaidų ir atmesti visas, kurios nedidina kuriamos hipotezės pagrįstumo. Vadinamas glaustumo principu (lex parsimoniae), arba Okamo skustuvu, nes šis principas leidžia atmesti („papjauti“) netaupias hipotezes.
¹² Garsusis airių filosofo George’o Berkeley (1685–1753) teiginys.
¹³ „Žmogus prieš valstybę“ (The Man versus the State, 1884) – anglų filosofo ir sociologo Herberto Spencerio veikalas.
¹⁴ „Ekseterio knyga“ (The Exeter book) – maždaug X a. sudaryta poetinė senosios anglų literatūros rinktinė.
¹⁵ Algernon Charles Swinburne (1837–1909) – anglų poetas ir literatūros kritikas. Turima omenyje jo eiliuota drama „Atalanta Kalidone“ (Atalanta in Calydon, 1865), paremta graikų mitologijos motyvais.
¹⁶ Matthew Arnold (1822–1888) – anglų poetas ir kritikas.
Borgesas turi omenyje jo eilėraštį „Filomelė“ (Philomela, 1853).