Kas dailės – dailei, o kas poezijos…

RIMA POCIŪTĖ

Dailės akademijos skaitykloje spalio 21 d. buvo pristatyta Laimos Kreivytės poezijos knyga „Sapfo skai(s)tykla“. Knygelės pavadinimas – būtent toks, koks parašytas, su manieringai skliausteliais suspausta s raide žodžio viduryje. Ir tas žaismas negali neįtraukti – juk pirmą šio teksto sakinį ir parašiau iš karto paminėdama, kur vyko „pristatymo veiksmas“. Ogi nepaprasto grožio skaitykloje, kur knygos ne šiaip kokios, o reti ir prabangūs dailės albumai. Sėdėjau, žvalgiausi ir galvojau, kad viskas kaip sap-nas: klasikinių baldų šiuolaikinės imitacijos, dviaukštės siauros knygų spintos ir laipteliai, skirti knygoms pasiimti iš viršaus. Patogūs skaityklos stalai, iš kurių paviršiaus kaip grybas išauga „senoviškas“ šviestuvas. Tikras performansas – tokioje pseudoklasikinėje aplinkoje garbinga akademinių literatų draugija neskubėdama, „detaliai“, preciziškai analizuoja poezijos knygelę, o auditorija – tokia pat elitinė, rinktinė, puikiai žinanti, ko ir pas ką atėjo, tarp stilingų rankinių ir elektroninės įrangos lagaminėlių bei dėkliukų – pagal reiklų iki snobizmo „dailiokų“ skonį supakuotos vėlyvosios rudens gėlės…

Aš taip apkvaitau nuo europinės kultūros simuliakrų erdvėje, kuri mano atmintyje tebėra išlikusi „istoriška-autentiška“, kad įsijungė mano psichikos kompensaciniai mechanizmai. Kai po renginio skaityklos darbuotojos-šeimininkės klausydamosi pagyrų paklausė, o gal dar yra kokia smulki detalė, kurią reikėtų patobulinti, pamėginau padėti: gal reikėtų nestatyti šalia aukštesnės kėdės, kai kalbėtojai susodinami ant žemų patogių fotelių, nes energingo jauno kritiko keliai švytruoja ties garbaus leidėjo žile? Jei jau prašoma pasiūlymų, kaip dar rafinuočiau viską patobulinti. Išgirdusi atsakymą, kad jei reikia pasodinti daugiau žmonių, tai nei šis, nei tas – nebuvo užsakyta papildomų kėdučių, ėmiau ir leptelėjau: tai sodinkite nors ir… ant apversto kibiro. Jei jau klausiate ir svarbu. Dailės akademijos darbuotojos, aišku, pagalvojo, kad tai „dailiokiškas humoras“. Bet iš tikrųjų yra kur kas blogiau – aš priklausau kartai, kuri atkakliai tebesiekia to, kas atrodo teisinga, tiesiausiomis priemonėmis. Ir man kartais lengviau susišnekėt su vikingų palikuoniu iš anos Baltijos jūros pusės, nei suvokti pačias naujausias visa ko subalansavimo, apribojimo ir apsiribojimo, taisyklių bei jų išlygų sistemas. Ir aš mažos Laimos Kreivytės poezijos knygytės proga prisigalvojau visokių dalykų, kurie mažomis briaunelėmis susijungia su tokia didinga visuma, kokia yra poezija.

Europa čia ir dabar

Lietuviai per vieną šimtmetį pasivijo Europą. Atrodo, kad moderniosios kultūros linija jei ir trūkinėjo nuo XX a. vidurio, tai tikrai ne daugiau nei, sakysime, Prahoje. Šiuo savo istoriniu momentu Lietuva (gal reikėtų sakyti – Vilnius) atrodo net labiau siekianti įkūnyti „europietiškumą“ nei vakariniai Europos kraštai. Kultūra postmoderni, ir tai būtų galima įrodyti naudojant kokį nors susikurtą „pagrindinį klasifikavimo kriterijų“. Va ir šita poezijos knygelė, kurią gavau iš Laimos dovanų (puikiai Violetos Boskaitės ir Dainės Galinienės sukurtas viršelis, grafikos darbą priderinant prie poligrafinių leidybos galimybių, ir netgi parinktos nespalvotos nuotraukos, darytos 1997 m.), yra sudėtingo kultūrinio performanso dalis, ji taip lengvai jokio literatūros tyrinėtojo neprisileis, nesiduos paprastai pakedenama. Laima Kreivytė yra žinomas Vilniaus kultūros žmogus: ji dailėtyrininkė, puiki organizatorė, rašo spaudos apžvalgas, skirtas dailei ir kultūrai, angažuota būti viešumoje – taip, apie ją tinka taip sakyti. Ir jeigu jai atrodė reikalinga surinkti periodikoje publikuotus eilėraščius ir pirmosios knygos pristatymo vakare jau užsiminti apie galimą ir antrąją – literatūros tyrinėtojui pirmiausia reikia paklausti savęs: ar turėsi tiek kompetencijos, kad atkapstytum tokius gilius motyvus, skatinančius įvaldyti ir verbalinę meninę raišką.

„Sapfo skai(s)tykla“ yra kietas riešutėlis jau struktūrinio vientisumo požiūriu. Ją išleidusios leidyklos „Homo liber“ vadovas Vilius Gužauskis atkreipė dėmesį į stiliaus formalizmą gerąja prasme. Nedidelė knygytė preciziškai suskirstyta į dar smulkesnius skyrius, turinčius savo pavadinimus, ir man visa atrodo kaip vienas poetinis ciklas. Ir ne tik todėl, kad eilėraščių masė nėra didelė, bet ir todėl, kad eilėraščius tebesieja bendras jų parašymo principas: jie atsiranda konkrečioje situacijoje, eilėraštis suformuotas iš aliuzijų į autorės patirtį. Galima kalbėti kaip apie individualų ypatumą apie tai, kad neieškoma metaforų ir raiškos būdų „nupiešti“ skaitytojui išgyvenimų turinį. Yra poezija, kuri kuriama kaip langas į regimą pasaulį. Kartais autoriui labai svarbu sužadinti adekvatų skaitytojo išgyvenimą, kokį patyrė kuriantysis (-čioji) poeziją. Žodžiu, vienaip ar kitaip siekiama intensyviai eksploatuoti poetinio „turinio“ žaliavą, norint iš jos pagaminti tai, kas gali būti priimta ir perimta žmogaus psichikos procesuose. Analizuojant šiuo lygmeniu, „Sapfo skai(s)tykla“ išlieka pirmoji knyga kūrybinės iniciacijos požiūriu, nes būtent pirmosioms knygoms būdingas autoriaus narcisizmas, visa ko nukreiptumas į save patį (pačią). Tai kalbėjimasis su savimi, aiškinimasis, poetinės raiškos kaip psichoterapinės išsakymo formos naudojimas, poezija dar tebėra savotiškas poetinis dienoraštis, intymiųjų įspūdžių užrašų knygelė.

Antra vertus, pirmoji knyga, išspausdinta po dvidešimties metų poezijos rašymo, jau yra daugiau literatūrinis artefaktas, ir ne tik tuo požiūriu, kad rašančioji jau yra įsitvirtinusi kaip poetė spaudoje skelbtais, viešumoje skaitytais eilėraščiais. Tas įsitvirtinimas postmodernioje literatūroje jau yra visai kitoks ir dar sudėtingesnis nei modernizmo laikais. Literatūros kritikai galėtų dramatiškai iškelti ranką į dangų – va, kokia yra poezijos galia, kokia dar stipri lietuviškoji poezijos tradicija: gimei poete, tai neišvengsi savo pirmosios poezijos knygelės, nors esi jau parašiusi kalnus kitokių tekstų. Arba literatūros istorikai galėtų durti pirštu – susimąstyk, o gal ir tu esi tarp tų, kurie nepadaro nieko asmeniškai, kad literatūriniai talentai būtų susemti kuo anksčiau ir efektyviai produkuotų literatūrinę kūrybą. O kultūros analitikai – va tas (ta) turi suvokti, kad procesas daug sudėtingesnis. Visuomenei nustojus būti autoritarinei poeto statuso aprobavimo požiūriu, poeto ar poetės teisėmis gali pradėti reikštis „bet kas“. Dar svarbiau yra tai, kad kūrėjas gali dalyvauti kuriančiųjų bendruomenėje, publikuoti savo kūrybą tarsi priešokiais, netgi dešimtmečiams išnykdamas (-a) iš intensyviai rašančiųjų ir kūrybą publikuojančiųjų grupės.

Individas kaip substitutas kuriančiųjų grupėje

O iš tiesų reikėtų kalbėti apie labai sunkiai paaiškinamą, pagrindžiamą, bet vis dėlto įvardytiną reiškinį: postmodernioje kultūroje individualūs kūrėjai yra dar lengviau vienas kitą pakeičiančios figūros, individualūs poetiniai modeliai vis labiau yra variantiniai ir variaciniai. Ką aš turiu galvoje? Laimos Kreivytės atveju turėčiau puikų pavyzdį. Man yra gerai žinoma, kad vienu metu artimi bičiulystės ryšiai ją siejo su Neringa Abrutyte, intensyviausiai rašiusia ir publikavusia poeziją nuo maždaug 1995 iki 2003 m. Laimą ir Neringą siejo tai, kad jos poeziją pradėjo rašyti ir kaip labai gabios pastebėtos tebebūdamos mokinukės. Neringa buvo viena ryškiausių poečių savo kartoje tarp dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių, o jai dešimtmečiui „nutilus“ pasirodo ne naujas jos pačios rinkinys, bet… kaip poetė debiutuoja bičiulė, kuriai, atrodytų, poezija likusi gyvenimo marginalija. Panašiai esu galvojusi apie kitą moteriškąją lietuvių šiuolaikinės literatūros „porą“ – Giedrą Radvilavičiūtę ir Danutę Kalinauskaitę. Man jos irgi atrodytų keičiančios viena kitą kūrybinio aktyvumo, publikacijų, pagaliau nominacijų ir apdovanojimų požiūriu. Kokia prasmė apie tai kalbėti ir kam toks „žinojimas“ būtų naudingas? Ogi beveik niekam. Bet kas domisi kultūrine psichoanalize, C. G. Jungo archetipų teorija, pripažįsta vienokios ar kitokios kolektyvinės pasąmonės buvimą, nesunkiai gali patikėti, kad kažkokia uždaresnė visuma gali būti ir dviejų bičiuliškai bendraujančių moterų kūrybinė sąveika ar konkurencija (net jei ji nėra puoselėjama, net jei nėra įsisąmoninta). Aš senokai galvoju apie tai, kad jei kompensacijos principas būdingas apskritai žmonių santykiams, tai savaip jis reiškiasi ir kūrėjų „poroje“.

Laimos Kreivytės „debiutas“, kai ji tarsi toliau rašo tai, ko nebeparašė Neringa Abrutytė, peržengusi trisdešimtmečio slenkstį, man yra simptomiškas reiškinys, atsakantis į kai kuriuos klausimus, kurie man kyla analizuojant postmoderniąją kultūrą. Ir „atsakymas“ yra tai, kad esant kaip niekad prieinamoms publikavimo priemonėms (internetas), užtikrinančioms viešą raišką bent siauresniame rate, literatūros raidos dinamika gali pasižymėti daugeliu tokių „nutolimų“ ir „sugrįžimų“, kai kūrybą skatinanti pasąmonė verčia pajudėti link tam tikros kultūrinės nišos. Aš iš tiesų galvoju, kad vienas ryškesnis kūrėjas tarsi rašo už visą savo kartą. Jo ar jos rašymui dėl kokių nors priežasčių nutrūkus, panašūs kūrybiniai modeliai yra varijuojami kitų, gal net vadinamųjų „naujų vardų“. Literatūra man atrodo labai sudėtinga save reguliuojanti sistema, o poezija – kadangi eilėraštis savo esme yra improvizacinis kūrinys – ypač daugiabalsis, bet savo ribas išlaikantis kanonas. Kitaip sakant, yra dalykų, kurie negali nebūti parašyti, skirtumas tik nebent toks, kas konkrečiai tai padarys.

Moterų kūryba apskritai yra labiau orientuota į savąją nišą – lyties požiūriu. Eilėraščių rinkinys „Sapfo skai(s)tykla“ yra tiesiog programiškai susiejamas su pirmąja europinės tradicijos poete – Sapfo. Labai įdomu buvo per knygos pristatymą išgirsti, kad Laima yra įsiklausiusi į poečių promotės vardo skambesį jos gimtąja kalba. Jis skamba kitaip, nei lietuvis galėtų tikėtis, užlūždamas. Šitas užlūžimas ir imituojamas rinkinio pavadinime rašto grafinėmis priemonėmis (skliaustais). Šmėsteli Adrienne Rich, Anne Sexton vardai – feminizmo kultinės figūros. Kas šiomis poetėmis domisi, žino ir apie jų įtaką XX a. kultūrai, ypač moterų raiškos požiūriu. Jų likimas buvo išskirtinis, ypatingas: į tokį galima pretenduoti, bet jo nepasimatuosi, lengvai sau nepasiskirsi, nes to, kas ne tau skirta… iš tiesų juk ir nepaneši. Tai užuomina ir apie pačios Laimos išskirtinumą. Iš lietuvių moterų kūrėjų paminima Salomėja (dėl objektyvumo reikia pasakyti, kad šios poetės naratyvo potekstėje yra ir Maironis). Žodžiu, reikšmingos paskatos kurti poeziją susijusios su kultūriniu žinojimu, europinės kultūros tendencijų išmanymu, feministiniu angažavimusi savajai lyčiai, apskritai lytį akcentuojant kaip pagrindinę sociumo distinkciją. (Ir knygos pristatyme centru tuoj tapo „moteriškoji grupė“ – dailėtyrininkė Agnė Narušytė, literatūros tyrinėtoja Neringa Dangvydė; Agnė autentiškais prisiminimais sugebėjo puikiai pagrįsti, kad šios poetės kūryba turi savo tąsa, kuri jau aprėpia porą dešimtmečių.)

Poetinio programavimo kodai

Rašydama šitą tekstą ir persvarstydama savo išvadą, kad Laimos Kreivytės kūryba yra postmoderni vien dėl jos susietumo su kultūrine realybe (akivaizdesnio nei autentiški išgyvenimai), pagalvojau, kad ji iš lietuvių poečių labiausiai primena Juditą Vaičiūnaitę. Tikrai išskirtinę poetę. Dėl ypatingo formos jutimo, gebėjimo poetinėmis priemonėmis imituoti sinestezinius pojūčius, išsiugdyto tyrinėjant dailę. Yra žmonių, kurių patirtis, gyvensena ir aspiracijos apskritai didžiąja dalimi susiję su kultūra. Tai ir poezijoje – nereikia tikėtis, kad save portretuos prie beržo atsistojusį (-ią). Tokie kultūrinės realybės „gyventojai“ yra Eugenijus Ališanka, Kornelijus Platelis. Dar prisiminčiau Aleksį Churginą, studijavusį Paryžiaus ir Grenoblio universitetuose. (Radauską turbūt man ir nepaminėjus visi tuoj prisimins.)

Man didžiausią įspūdį daro ir rimtai mąstyti apie Laimos poeziją skatina jos siekimas atskirti poeziją kaip žodžio meną nuo jos profesija tapusių vizualinių menų. Į Gyčio Norvilo pastabą, kad sudomina jos kūrybos juslinė potekstė, ji atsakė, kad bet kas poezijoje turi įgyti kalbinę išraišką, nes jusles daug efektyviau dirgina vaizduojamieji menai, piešinys ir vaizdas. Akivaizdu, kad poezijos kūrimas jai yra užsiėmimas žodžio menu, kuris neturi kompensuoti socialinių ryšių stokos ar atlikti psichoterapijos funkciją.

Šita poezijos knygelė, išleista visuomenei ir menininkams žinomos autorės, paskui save patraukė va tokį ilgą šleifą apmąstymų apskritai apie XXI a. kultūrą ir atkaklųjį žodžio meno kūrinių kūrėją. Kokia tebėra stipri lietuvių poetinės tradicijos magija, kad „tebeprisitraukia“ visokių kitokių kūrybinių galimybių turintį žmogų; ir kokiais klystkeliais tikriausiai dauguma poetų reikės paklaidžioti ieškant to poezijos šventojo Gralio. Mes dar prisimename visuomenę, kurios santvarka buvo tokia, būti poetu, aktoriumi buvo tas pats, kas ir turėti profesiją, užtikrinančią aštuonių darbo valandų funkcionavimą vienokioje ar kitokioje įstaigėlėje. O poetai ir artistai didžiąją dalį žmonijos istorijos buvo už ribos, kuri skiria nuo didžiosios dalies sociumo – arba kur aukštesni, arba kur „žemesni“. Ir iš tiesų yra natūralu, kad poezijos parašantis žmogus dar daug kuo kitu yra užsiėmęs. Ko gero, kuo toliau, tuo užtikrinčiau kaip poetai įsitvirtins visai ne taip gyvenantys žmonės, kaip jai ypatingai buvę atsidėję XX a. klasikai.

Ar atsimenate fantazijas apie XXI a., kol jis dar nebuvo atėjęs? Tuos žmones primenančius robotus su lempute vietoj nosies? Net ir lempučių technologijos pasikeitė per šimtmetį – nebėra Iljičiaus lemputės. Robotai neįgijo žmogiško pavidalo. Jų pavidalui nebuvo suteikta žaismingumo, nes funkcionalumas – naujausių naujųjų laikų siekiamybė. O žmogui į paodį jau kišamas „čipas“. Ar kada nors bus jame ir poetinio programavimo kodai?