Kaip prozos festivaliuose buvau

Ulisavimai

JURGA TUMASONYTĖ

Laukiu centrinėje Berlyno stotyje. Laikau kompiuterį ant kelių ir žvelgiu į tuščią lapą: reikia susikaupti ir kažkaip surūšiuoti įvykių prisiminimus. Aplinkui taip pat yra rūšiuotojų. Vienas plačiagerklis už ausų kremzlių užkišta purvina kepure kažką rėkia moteriai, aplink save susidėjusiai keliolika plastikinių maišų su tuščiais buteliais. „Dzvangt dzvangt“, – sako buteliai, kai rinkėjai juos perkelia iš vieno stoties kampo į kitą. Tada ateina dar vienas, matyt, irgi rūšiuotojas, su tamsia dėme užpakalinėje džinsų dalyje, ir griūte nugriūva ant tuščio suolo. Keleiviai nekreipia į miegalių dėmesio. Netrukus į stotį įžengia dar viena rinkėja su žvangančiu maišu rankose. Jauna – iš po murzinos kepurės lenda ilgi, skaisčiai geltoni plaukai. Ji atsisėda greta manęs ir pradeda kalbėtis su savimi. Negaliu rašyti – trikdo. Pasikalbėjusi skirtingomis intonacijomis gal penketą minučių, mergina taria sau: „Bai bai“ ir keliasi nuo suolelio link artimiausios šiukšliadėžės. Bet rankų į ją nekiša: žvilgtelėjusi vidun kažką vėl sumurma ir gūžtelėjusi pečiais išeina iš stoties.

Švieslentėje rašo, kad mano autobusas į Lietuvą bus po dviejų valandų. Apskritai visi autobusai, įriedėsiantys stotin per artimiausias tris valandas, traukia į Rytų Europą. Ši centrinės Berlyno stoties pusė, kurią radau tik iš trečio karto, neatrodo labai saugi – niekur nesimato apsauginių, grindys nusagstytos šiukšlėmis. Staiga priešais netoliese prisėda gana agresyviai atrodantys vaikinukai su „Armani“ užrašais numargintomis „pederastkėmis“. Kalba lietuviškai. Suprantu, kad bernai dabar diskutuoja, kiek alkoholio pavyks prasinešti į autobusą, kuris veš juos į gimtuosius Šiaulius. Itališko brendo nešiotojai kalba garsiai, vis įterpdami slaviškus keiksmažodžius, nepamiršdami ir lietuviškų žodžių. Gražiausias iš jų: „Ė, amare, ką či šneki.“ Vaikinai man primena Pedro Lenzo veikėją Varatarių, apie kurį sužinojau per devintąsias „Europos literatūros dienas Šiauliuose“. Jo knygos pristatymas Vilniuje ir Kaune buvo pirmasis šio festivalio renginys. Įdomu tai, kad vokiečių tarme kalbantis pagrindinis veikėjas vertėjų Markuso Rodunerio ir Rimanto Kmitos pastangomis prabyla Šiaulių miesto slengu – tai bene vienintelis toks bandymas literatūroje vartoti ne bendrinę kalbą. Vertimas, mano supratimu, vertas dėmesio.

Taigi spalio viduryje vykęs renginys „Europos literatūros dienos Šiauliuose“ šiais metais išsikerojo keturiose vietose: Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose ir Plungėje. Šiais metais dalyviai elgėsi draugiškai ir mandagiai: visi tvarkingai skaitė savo tekstus, negirtavo vidury dienos, nesipyko ir neignoravo vieni kitų, pavyzdžiui, užsieniečių. Pati į Šauliuose vykusius skaitymus mažumėlę pavėlavau. Kavinėje „Sielai“ sėdėjo bene tuzinas žmonių ir per mūsų skaitymo dalį garbino trumpus Jaroslavo Melniko tekstus apie Jonaitį. Po renginio sulaukiau vienintelio komplimento iš gražios moters, ji priėjo ir pagyrė mane, kad esu labai jauna. Kur tai matyta – gimusi 1988 metais, visai kaip jos dukra. Po pasisėdėjimo vienoje iš Šiaulių kavinių naktį praleidome keturiolikos aukštų viešbutyje, paryčiais jame man prisisapnavo košmaras, o kai prabudau, supratau, kad esu vienui viena, o už durų ilgas septinto aukšto koridorius – visi kiti dalyviai apgyvendinti septyniais aukštais aukščiau. Pusryčius valgėme su vokiečių rašytoju Jörgu Bernigu. Vyras pasakojo neseniai dalyvavęs kažkokioje Vilniaus konferencijoje ir gyvenęs nuostabiame Šekspyro viešbutyje. „Štai kokie kartais būna nuostabūs rašytojų gyvenimai, – aiškino jis savo paauglei dukteriai, kuri kartu su juo viešėjo viešbutyje. – Nesvarbu, kad tik kartą per metus.“

Klaipėdoje skaitymai vyko modernioje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Renginys truko keturias valandas su pertraukomis. Pabaigoje žmonių visai ištuštėjo ir ėmė atrodyti, kad tik rašytojai klausosi vieni kitų. Buvo šiek tiek gaila, kad nedaugeliui skaitytojų maga ateiti pasiklausyti iš užsienio atvažiavusių rašytojų, pamatyti ir kokį nors mėgstamą lietuvių autorių – rudeniop žmones kartais užplūsta apatija ir tik dėl to jie nenori eiti į literatūrinius skaitymus, neranda laiko knygoms ir mieliau laiką leidžia sukišę nosis į kompiuterius akimis šokinėdami nuo vieno vaizdo prie kito. Dieną pramiegojau išvyką į Nidą, todėl vaikščiojau Klaipėdos senamiesčiu, šiek tiek žvarbdama nuo uostamiesčio vėjo. Paskambinęs draugas gyrėsi dalyvavęs kažkelintame meditacijos kurse. O ką aš – aš dienomis skaitau, o vakarais geriu. „Kaip tikra rašytoja“, – pasišaipė jis. Vakare, kai kiti festivalio kolegos jau traukė namo, mes su Kotryna Pranckūnaite ir Markusu Roduneriu, lydimi kaip žuvis vandenyje Klaipėdoje besijaučiančio Rimanto Kmitos, ėjome į kažkokį studentų kabaką. Atvedęs į vietą, Kmita mus paliko. Kabake kaip tik prasidėjo karaokės turnyras. Merginos dalyvavo varžytuvėse, kuriose reikėjo siurbtelėti gurkšnį alaus ir pilna burna dainuoti apie ramunę baltąją. Šioje kakofonijoje kalbėjomės apie tai, kodėl lietuviai taip nesėkmingai perkami užsienio rinkoje ir ko reikėtų, kad jų kūrinius pirktų.

Iš Klaipėdos traukiniu dardėjome į buvusią raketų bazę – Šaltojo karo muziejų. Rolandas Rastauskas pozavo Aistei Kisarauskaite užsimovęs ant galvos dujokaukę, pagaliau pamatėme Andriaus Jakučiūno rekomenduotą vietą skaitymui – aplink raketos paleidimo skylę, kai gali pasižiūrėti į plytinčią po kojomis gelmę.

Vėliau vieni rašytojai važiavo į Telšius, kiti Plungėn – aš tarp jų. Nuostabaus grožio bibliotekoje mus pasitiko nuostabiai žvitri bibliotekos direktorė, pamaitino prieš skaitymus, tada susodino prieš pilną salę plungiškių (žmonių buvo tikriausiai daugiau negu Šiaulių ir Klaipėdos publiką kartu sudėjus). Žmonės juokėsi klausydami Jaroslavo Melniko istorijų apie Jonaitį, kažkokia moteris atrodė nelabai patenkinta Andriaus Jakučiūno skaitomais keiksmažodžiais, adresuotais pasakojimo protagonistui.

Iš Plungės vėl važiavome į Šiaulius – pernakvoti viešbutyje paskutinę festivalio naktį. Tuo metu, kai atvažiavome, viešbučio pirmame aukšte koncertavo Stasys Povilaitis, netrukus prasilenkėme su juo pakeliui į liftą, įsijautusi į keistą atmosferą, žiūrėjau į maestro tiesiog persisukusi, atrodė, kad jis šio organizmo dalis, kaip ir tie didžiuliai praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio plakatai viešbučio vestibiuliuose. Kadangi bufetai jau nebeveikė, susėdome keturiolikto aukšto koridoriuje. Vyrai atnešė brendžio, o moterys kavos iš automato. Po kelių valandų Eugenijus Ališanka jau stovėjo ant galvos mataruodamas kojomis, nes be batų ant galvos galima stovėti, o su – ne. Ryte festivalis dar nesibaigė, perpiet dar laukė skaitymai, bet daugelis jau išvažiavo namo, aš bene anksčiausiai.

Štai – pagaliau sėdžiu autobuse į Lietuvą. Riedame per juodą naktį vokiškais keliais, taigi vėl galiu išsitraukti kompiuterį ir papasakoti apie kitą literatūrinį festivalį, kol užsimanysiu miego ir užmigsiu įrėmusi galvą į dviaukščio autobuso stiklą.

Šį lapkritį pirmą kartą teko lankytis literatūriniame renginyje užsienyje, tai buvo Greifsvalde vykstančios „Jaunimo literatūros dienos“. Nors, tiesą pasakius, kiti jaunieji rašytojai buvo 10–20 metų už mane vyresni, be to, vokiečiakalbiai – taip nė su vienu geriau ir nesusipažinau. Matote, nemoku vokiškai, tiksliau, buvau įsitikinusi, kad iki festivalio išmoksiu. Taigi visi skaitymai ir pokalbiai tarp rašytojų, moderatorių ir publikos vyko būtent vokiškai. Jeigu ne Liana, kuri mane pasitiko dar prie stoties ir visą viešnagės laiką manimi rūpinosi, tikriausiai būtų buvę gana riesta. „Jei nesupranti, nėra tikslo sėdėti skaitymuose“, – pasakė Liana, kuri iš pradžių dar mėgino man pašnabždomis vertėjauti, tačiau vis sulaukdavome piktų žvilgsnių, nes žmonių renginyje buvo ne per daugiausiai ir visi tykiai klausėsi. Taigi mes vaikščiojome po jaukų gotikinį Greifsvaldą, valgėme žuvis restoranuose ir vis užeidavome į knygynus bei bibliotekas. Liana parodė man vokiečių literatūrines laidas „Youtube“, kurios, deja, nors ir atrodė įkvepiančios, dabar jau neberodomos. Žiūrėdama į stirtas vokiškų kultūrinių žurnalų, pamaniau, kad man baisiai apmaudu dėl lietuvių kalbos. O kad žinotumėte, kaip kartais nekenčiu šitos kalbos. Kaip nemėgstu savo sąmonėje dygstančių žodžių, kurie galbūt kur kas geriau skambėtų vokiškai, prancūziškai arba angliškai. Visos mano gyvenimo istorijos ir dialogai yra tik ta kalba, skirta tiems keliems šimtams, bet nieko nesakančia milijardams. Taip pat norėčiau, kad kuris nors iš tų ne vieną gerą knygą parašiusių mūsų rašytojų turėtų savo literatūros agentus, kurie jiems planuotų susitikimus su skaitytojais Honkonge arba Melburne. Norėčiau, kad nors vienas jų pagaliau gautų Nobelio premiją arba bent leistų knygas gigantiškais tiražais, o per jo skaitymus kai kurie žmonės į salę patektų lipdami pro langus. Man visuomet taip būna, kai susiduriu su neteisybe – pradedu pavydėti. O ryte buvo mano „pasirodymas“ – Liana skaitė tekstus vokiškai. Atėjo lietuvių kalbą studijuojančių studentų, mėginau įžiūrėti ką nors jų veiduose – atrodė, kad klausosi. Padiskutavome apie tai, kodėl Lietuvoje tiek daug poetų ir taip mažai prozininkų, kažką apie feminizmą. Pabaigoje vertėja padėkojo ir priminė, kad žmonės klausėsi Jurgos Ivanauskaitės. Kai kurie lietuvių kalbą studijuojantys studentai prunkštelėjo, visi kiti mandagiai paplojo, nusifotografavome. Paskui važiavome prie jūros.

„Gerbiami keleiviai, kita stotelė – ryte, Varšuvoje“, – sako stiuardesė pirmame autobuso aukšte. Jau po dvylikos valandų grįšiu į kasdienybę, kurios šiek tiek pasiilgau.

satenai.lt